Internete paaiškėja – įsigyti vestuvinę suknią nudegintu kampu galima net už 11 litų, kartą dėvėtą garsiausio Lietuvos dizainerio nėriniuotą kūrinį – už 3500 litų.
Šalia veriasi neišsemiama Kinijos siuvėjų auksarankių rinka. Ji baugina loterijos principu. Pasiseks ar ne: su kiniška suknele virsi princese ar Pelene? Graudžiausia – moliūgu?
Kai nuo virtualių variantų gausos apsisuko galva, o nuo įnirtingų paieškų nevalingai ėmė šokinėti sukneles reklamuojančios reklamjuostės, pribrendo noras pasimatuoti drabužį. Pasirinkau arealą – Šiaulių centre esantys nuomos salonai.
Į misiją išsiruošiu ne viena. Kitą vasarą išteka ir draugė. Reikia žmogaus, kuris iš šalies kritiškai įvertintų, atsakytų į klausimą: „Ar šita suknelė mane storina?“
Pirmajame salone dvi ištekančios merginos sukelia įtarimą. Salono darbuotoja iškart klausia šventės datos. Tikslios dienos nežinau. Veriantis žvilgsnis kvadratu. Matyt, bando atspėti, ar nemeluoju apie santuoką. Susigėstu, kad namie ant stalelio pamiršau sužadėtuvių žiedą.
Moteris burba, kad "aprėdų" prieš metus ieškoti ankstoka. Salone dvelkia keistas kvapas – gal ne krepšininkų rūbine, bet sustresavusia jaunąja.
Dairomės tarp pūstomis suknelėmis aptrauktų manekenų. Noras ką nors matuotis mažėja iki minimumo. Darbuotoja perspėja: nepaisant užstato už suknelę, negali būti tikra, kad ją vilkėsi. „Būna, sudegina sukneles nuotakos...“.
Nieko nepešusios sukame į kitą. Kvepia kava.
Salono darbuotoja maloniai ima aiškinti visas smulkmenas, domėtis, ko nori būsimos nuotakos. Pagal visas užgaidas ir figūrą siūlo suknelių variantus, paskolina aukštakulnius batelius, rodo derančius aksesuarus. Pamažu pradedu realiau įsivaizduoti, kas tinka ir patinka. Aleliuja!
Klausiu, ar yra nuotakų, kurios sukneles išsirenka greit. Ji šypteli: pasitaiko išimtis iš taisyklės.
„Jei jau čia mus taip aptarnavo, gal ten bus kaip filme „Graži moteris“, kai norėdamos įtikti klientei pardavėjos vaišino Džiulijos Roberts heroję šampanu!“ – įkvėpta gėrio svaičioju eidama į trečiąjį saloną.
„Ar naršėte mūsų interneto svetainėje?“ – tik peržengus slenkstį klausia salono darbuotoja. Spėjam, savininkė. Kadangi peržvelgėme tik paviršutiniškai, ji nesileidžia į kalbas – energingai mus stumia į kampą ant sofos vartyti albumų.
„Visas ten esančias suknias turime!“ – didžiuojasi. Bent keturis kartus pakartoja Geriausios Pasaulyje Firmos pavadinimą, su kuria jiems išskirtinai suteikta teisė dirbti. Mūsų abejingas nesižavėjimas Firma savininkę ima dirginti.
Prisėdusi šalia ji remia prie sienos: ar turėsite pinigų suknelės užstatui? „Net nesame tikros, ar čia rasime, kas mums patiks...“ – atsakau atvirai.
Akivaizdžiai nepatenkinta ir susierzinusi moteris ima girti naujausią kolekciją, o draugė – piešti žodinį savo suknelės paveikslą. Įvyksta lūžis – vizijos nesutampa.
„Kaip tai nenori kristalų ir blizgučių?! – emocingai bruka savo nuomonę savininkė. – Atrodysi kaip kokia vargeta! Išsirinksi prastą suknią, ką žmonės pagalvos! Kaip atodysi! Po ketverių metų galvodama apie vestuves gailėsiesi“.
Įsiterpiu, gal senesnės kolekcijos suknelės pigesnės? Nei aš pati, nei mano brangiausiasis kolekcijų naujumo neatskirsim. „Tai kuo pigesnių suknių norit?! Gariūnuose pirkit!“ – jau visai pratrūko. Atžagariai kyšteli man 2004 metų sezono albumą.
Mano išsirinktą suknelę pavadina „iš mados išėjusia“ ir „nieko gero“. Sako, tokios niekas net krikštynoms neima. Be to, jei mano vestuvėse bus nusimanantis žmogus, iškart išjuoks, atpažins sezono metus.
Bandydama pasikelti kritusį varguolės įvaizdį pasakoju, kad mačiau svajonių suknelę siūtą vienos Vilniaus dizainerės salone. Tik va, kaina arti 4000 tūkstančių, už vienos dienos grožybę, kandžiojasi. Gal būtų panašių čia?
„Fuj! Ji bandė mums įkišti. Tos dizainerės suknelių mes net neimam“, – galutinai pritrypia mano stiliaus pojūtį.
Draugė atkakliai nepasiduoda spaudimui, aiškina – vestuvės bus laive, todėl reikia lengvai besiplaikstančios suknelės... „Laive? Juk čia visiška ubagystė! – paniekinančiai rėžia suknelių matrona. – 10 tūkstančių nuoma už laivą? Geriau jau normalią suknią įsigyk, nei laivą!“
Galiausiai pribaigia paaiškindama simbolius: „Tavo santuoka ilgai netruks – nuplauks kaip vanduo“.
Tuo tarpu duris praveria dvi naujos potencialios klientės. Salonininkė nutaria su mumis nebesiterlioti. Atsistoja, kyšteli vizitinę kortelę ir pasiūlo ateiti, kai išsirinksim sukneles salono interneto svetainėje.
Šampanu nevaišino, bet scena kaip filme buvo. Tik ta pradinė dalis, kai pardavėjos, pažvelgusios į klientę, nusprendė: prostitutės ir vargetos čia nepageidaujamos.
Elena DYGLYTĖ
