Anoniminiai alkoholikai sako, jog įmanoma pakilti iš dugno. Galbūt jų istorijos padės tai suvokti kitiems. Alkoholis šiandien skina aukas visuose visuomenės sluoksniuose. Pirmoji „Šiaulių krašto“ publikacija iš ciklo „Mažasis prisikėlimas“ – apie puolusius verslininkus, kurie sugebėjo atsitiesti.
Esu alkoholikas
„Alkoholizmas – kūno, proto ir dvasios liga, – sako 58-erių verslininkas Rapolas (vardai rašinyje pakeisti). – Kad kūno ir proto, dar suprantame. Pilu pilu, kūną nuodiju. Protas ne vienam temsta. Bet kas su dvasia darosi, sunkiai suvokiame.“
Šiandien jis žino: „Esu alkoholikas.“ Bet kol tai suprato, praėjo ne vieneri metai.
Buvo tokioje beviltiškoje situacijoje, jog nebežinojo, kaip pabėgti nuo alkoholio. Gerdavo savaitėmis, alkoholis jį vystė, kaip norėjo.
Savo verslo įmonės vadovas išlenkdavo taurelę darbe. Pirmadienį darbą pradėdavo nuo kavos su butelaičiu „brendžiuko“.
„Ne bet kokio – „tauraus“, „gero“ gėrimo – dabar man tai skamba ypač paradoksaliai, – sako vyras. – Kokia savęs apgavystė!“
Tada buvo įsitikinęs, jog tas 0,2 litro butelaitis nekenkia.
Versle problemų daug, atsipalaiduoja, nuotaika kyla. Po valandos kitos – ant stalo jau naujas butelaitis. Pusdienis praėjo, traukia namo: „Ko čia sėdėsiu, kvepėsiu darbuotojams ir klientams, papietausiu namuose.“
Į namus nešasi jau visą butelį. Ir savaitę geria nebeišeidamas iš namų, vienas. Užsidaręs. Dar turi iliuzijų, jog sustos: „Pavadovausiu savaitę telefonu verslui iš namų, kol atsigausiu“. Tačiau sustoti nebeišeina savaitėmis.
Darbuotojai mato, bet tyli. Namiškiai kraupsta.
„Tai ir šeimos liga, tragedija, į ją tempi dar 5–6 žmones, bet jie niekuo negali padėti, – sako Rapolas. – O pats savo bėdą vėliausiai pamatai, jeigu iš viso pamatai.“
Kai motina prašo padėti jos 44 metų sūnui, kuris dėl apsinuodijimo alkoholiu jau guli psichiatrijos ligoninėje, viltys yra tuščios. Kol pats sūnus pagalbos neieško, jam niekas neįstengs padėti.
Neimk pirmos
Alkoholikams būdingas emocinis nestabilumas tik didina potraukį: kai nutinka kas gero, geria iš džiaugsmo, kai kas blogo – iš skausmo ir širdgėlos, kai nieko nenutinka – geria, kad nutiktų.
Anoniminių alkoholikų moto: neimk pirmos, tikrai išliksi blaivus.
„Ir tik šiandien neimk, o ne visą likusį gyvenimą“, – sako Rapolas.
Yra žmonių, kurie ir smarkiai gerdami vieną dieną nusprendžia visiškai atsisakyti alkoholio.
„Man nebuvo taip. Sustodavau tik dėl to, kad arba lūžau, arba išvežė blaivinti, arba pinigų nėra, – pasakoja. – Tada prasideda drebėjimai, nemiga, „marazmai“, kyla didžiulė visko baimė. Ačiū Dievui, kad dar „baltų arklių“ nebuvo. Nuo jų kai kas ir nebenušoka.“
Išradingumas surasti, kur išgerti ir už ką, atsiranda nežmoniškas. Penktadienį nusprendžia – pradės išeidinėti iš alkoholinės būsenos, savaitgalį niekur neis ir šeima neleis išeiti, atsigaus.
Bet po pusdienio jau pradeda nerimti ir ieškoti, ką išgerti. Ir randa, ir vis dar mano, jog įstengs alkoholį įveikti.
„Žmona sako, tu jau tris savaites geri. Sakau, baik – tik tris kartus po penkias dienas,“ – prisimena.
Kai suprato, jog yra dugne, klaupėsi ant kelių, verkė ir meldė: „Dieve, padėk.“
„Jeigu nori pakilti, pats turi pamatyti savo bejėgystę, – sako Rapolas. – Bet tai ir yra sunkiausia.“
Po to – dar baisiau
Su Anoniminių alkoholikų (AA) draugija bendrauti pradėjo prieš devynerius metus. Bet dar penkerius metus „čiužinėjo“.
„Penkis mėnesius neimu pirmos taurelės, – prisimena vyras.– Jau darbelius pasitvarkiau, lyg ir šeimoje santykiai normalėja. Bet imu ir vėl „pasitikrinu“, „pasigalinėju“. Iš pradžių lyg ir nieko, o po to dar baisiau. Geriu už visus negertus mėnesius.“
Tik suvokęs, jog prieš alkoholį yra visiškas bejėgis, įstengė sustoti. Po devynių mėnesių negėrimo pastebėjo, kad alkoholis nebetraukia ir nebedomina. Negeria ketverius metus.
„Man jis nebeegzistuoja“, – teigia ketverius metus blaiviai gyvenantis vyras.
Kas padeda?
Nustojus gerti, prasidėjo savęs pažinimo kelias. AA principas – ne tik kūną išvalyti, bet ir rasti galingesnę jėgą už save, kuri padėtų atkurti vidinę pusiausvyrą.
„Kiekvienas pats pasirenka tą jėgą: tikėjimą, religiją, sportą, meną ar dar ką kitą", – sako Rapolas.
Jis susikūrė ir savo principus, kuriuos kasdien kartoja, kaip maldelę.
„Ateinu į darbą: griebsiu ir tą, ir aną daryti, blaškausi, – prisimena verslininkas. – Dabar sakau sau: sėsk, pradėk nuo mažo žingsnelio. Kai įsivaizduoju, kiek daug dirbsiu dar nė „kompo“ neįsijungęs, nė kliento nesulaukęs, kiek uždirbsiu ir dar pinigų neuždirbęs jau žinau, kur juos išleisiu, – tai iliuzija.“
Suvokė, jog fantazijos ir realybė turi būti kuo arčiau viena kitos. Nes kai tik tarpas tarp jų didėja, didėja ir nerimas.
„Ne vienam verslininkui taip atsitinka, – sako vyras. – Žinau ir šiandien tokių, kurie kas trys, penki mėnesiai užsidaro ir geria. Dirba be atostogų ir mano, jog taip atsipalaiduos.“
Pats du dešimtmečius, nuo pat savo verslo kūrimo pradžios, nebuvo ilgiau dvi savaites atostogavęs per metus, ir tai per du kartus – po savaitę.
„Tai iliuzija, kad aš daug galiu, – dalijasi patyrimu. – Aš – kietas, aš – susireikšminęs. Puikybė yra didžiausias žmogaus priešas. Ar aš verslą pasidariau? Aš prasigėriau taip elgdamasis. Kitas ir ant šakos pasikabino. Po tos krizės kiek verslininkų taip išėjo. Dabar save raminu – aš dar čia esu, dar šiemet pavasario laukiu.“
„Man taip neatsitiks“
52 metų Jūratė – taip pat verslininkė. Nuo vaikystės matė geriančią šeimą. Gėrė ir mama, ir tėvas. Abu dėl to anksti išėjo Anapilin.
„Jie buvo darbštūs žmonės, bet negalėjo atsisakyti gėrimo, – su širdgėla pasakoja moteris. – Mamai priekaištaudavau, o ji sakydavo: „Vaikeli, nežinau, kas su manimi darosi.“
Baisėjosi tokiu gyvenimu ir buvo įsitikinusi, jog pačiai taip niekada neatsitiks.
18-os ištekėjo, su vyru šeimoje susilaukė trijų vaikų, turėjo savo verslą, pradėjo statytis namelį. Džiaugėsi gyvenimu, darbu.
„Per gimtadienius ar šventes saugodavausi alkoholio, man jo nereikėjo“, – prisimena.
Nuo 50 gramų
Bet verslas dėl įvairių suvaržymų žlugo. Liko didelė skola. Dingo dukra. Su vyru pradėjo pyktis dėl pinigų. Gyvenimas ėmė byrėti.
„Labai blogai jaučiausi, netekau 30 kilogramų svorio, kankino nemiga ir pradėjau problemas spręsti alkoholiu“, – pasakoja Jūratė.
Draugės pasiūlė: „Išgerk nakčiai 50 gramų, geriau miegosi.“
„Aš labai greitai pradėjau ristis žemyn. Neatsitiktinai sako, jog moterys greičiau nei vyrai tampa alkoholikėmis“, – pati tuo įsitikino, dugne atsidūrė per 3–4 metus.
Jūratė tapo namų alkoholike, slėpdavosi nuo vaikų, užsirakindavo ir gerdavo po tris paras.
Ilgai nieko nežinojo vyras, nes išvažiuodavo į komandiruotes. Kol jis namuose, 2–3 mėnesius daro pertrauką, kai išvažiuoja – geria.
Apėmė vienišumo, bejėgiškumo jausmas ir visiškas chaosas. Atsirado baimė, kad numirs. Bet labai sunku buvo kreiptis pagalbos.
Ryžosi pusbroliui pasakyti, jog nebegali išsikapstyti iš alkoholio. Jis viską suprato. Nuvedė pas anoniminius alkoholikus.
„Esu dėkinga tiems žmonėms ir Dievui, – sako moteris, – 6 metus ir devynis mėnesius esu blaivi, pasikeitė visos vertybės ir gyvenimas susitvarkė. Alkoholis problemų nesprendžia, jas tik padaugina. Riba tarp saikingo ir nesaikingo gėrimo yra tokia trapi, kad nė nepastebi, kaip ją peržengi.“
Gerti yra norma
Abu pašnekovai sako, jog gyvename aplinkoje, kuri skatina gerti. Gerti yra norma, o negeriantis laikomas balta varna.
„Pakrėsk bet kurį giminės geneologinį medį, iš jo iškris bent vienas su buteliu, – sako Rapolas. – Mano tėvas taip pat gėrė, dėl to išėjo Anapilin.“
Pats dvi savaites suko galvą, kaip giminės baliuje reikės pasakyti, jog negeria.
„Buvau pavadintas ir musulmonu, ir moterų partijos nariu, – prisimena. – Linksmybė baliuje trunka neilgai, o po to juk prasideda kvailybė: šnekama vis apie tą patį šešis kartus.“
Jūratė baiminasi dėl savo vaikų ir anūkų. Svarsto, gal nereikėjo nuo jų slėptis? Kai užveda kalbą, girdi: „Baik, mama, juk tau nebuvo taip blogai.“
Dukros vestuves kėlė, neišdrįso pasiūlyti blaivių vestuvių.
„Žinau atvejį, kai žmonės bandė daryti vestuves be alkoholio, bet svečiai išsilakstė alkoholio pirkti", – pasakojo moteris.
