Valstybės kontrolės teigimu, iki šiol neaišku, kuo krizė skiriasi nuo ekstremalios situacijos, ir kas jų metu turėtų padėti žmonėms.
Valstybės kontrolė įvertino, kaip šalyje veikia ekstremalių situacijų valdymo sistema. Tokias situacijas gali sukelti gaisrai, katastrofos, teroro aktai, sprogimai, riaušės ir kitos priežastys.
Jas suvaldyti pavesta civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijoms – Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijai, Vidaus reikalų ministerijai, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui bei kitoms struktūroms ir žinyboms.
Be to, kritinėms ir ekstremalioms situacijoms valdyti šalyje kuriama krizių valdymo sistema.
Pasak valstybės kontrolierės Rasos Budbergytės, audito rezultatai parodė, kad šiuo metu įgyvendinamos dvi tarpusavyje nesuderintos programos – krizių valdymo bei civilinės saugos ir gelbėjimo sistemų plėtotės, todėl valstybės ištekliai gali būti naudojami netaupiai ir neracionaliai.
Juk iki šiol neapibrėžta krizės sąvoka, todėl neaišku, kuo ji skiriasi nuo ekstremalios situacijos, nereglamentuoti šių situacijų paskelbimo kriterijai, todėl pagalba gali vėluoti.
Kaip pabrėžė R. Budbergytė, būtina sukurti bendrą gelbėjimo sistemą. Tam reikia suderinti teisės aktų nuostatas, parengti ir patvirtinti nacionalinį ekstremalių (krizinių) situacijų įveikimo planą, reglamentuoti ekstremalios situacijos paskelbimo ir atšaukimo sąlygas, atsakingų asmenų funkcijas ir atsakomybę.
Auditorių nuomone, sukurta pernelyg sudėtinga pajėgų telkimo ekstremaliai situacijai likviduoti tvarka. Dėl to praėjusių metų vasarą kilus gaisrui Rokiškio rajono Degesynės durpyne reikiamos pajėgos jam gesinti buvo sutelktos tik trečiąją gaisro gesinimo dieną, nes savivaldybės turimos pajėgos buvo nepakankamos, o kviestis papildomų nuspręsta per vėlai.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas yra parengęs naujos redakcijos Civilinės saugos įstatymo projektą, tačiau jo derinimas stringa dėl Krašto apsaugos ministerijos pozicijos. Jos nuomone, pirmiau reikėtų išspręsti krizių valdymo sistemos plėtotės klausimus.
Lietuvos kariuomenės Karinėms jūrų pajėgoms neseniai buvo pavestos nebūdingos funkcijos – organizuoti, koordinuoti ir vadovauti žmonių paieškos ir gelbėjimo bei taršos likvidavimo darbams jūroje. Tačiau auditoriai nurodė, kad Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme įtvirtinta tokiai tvarkai prieštaraujanti nuostata, kad taikos metu karines pajėgas pasitelkus į pagalbą visuomenei joms turi vadovauti ne kariškiai, o civilinės valdžios atstovai.
Iki šiol atsakingos institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl slėptuvių tolesnio naudojimo. Esamų slėptuvių būklė prasta, todėl ekstremalios situacijos atveju daugelio jų nebus galima naudoti pagal paskirtį. Manoma, kad šiuo metu jose būtų galima apsaugoti tik apie 4 proc. šalies gyventojų.
