@parapijiete
>>O juk Dievui NIEKO NĖRA NEĮMANOMA

Vienintelis nesklandumas, kad dievo nėra.

Tik liogonis toki gali parasyti.

Nelabai supranta kas tai yra "patriotas". "internacionalistas" ir "kosmopolitas", kur ir kada jie gali būti.
Jeigu jis šių sąvokų prasmės nežino, tai gal teguk pabando paaiškinti, kodėl tiek Stalinas, tiek Hitlersi taip neapkentė kosmopolitizmo?
Negi šie du pasaulio išgamos yra mums pavyzdys šiuo klausimu?
Negi autorius nepamatys, kad pats sau prieštarauja?

Pastebėjau, kad tik išprotėję žmonės pradeda kalbėti teisybę - kalbu apie Šliogerį ir Radžvilą. Net suėmė pavydas - gal ir man išprotėti?
Visai Lietuvai reikėtų išprotėti, kad pamatytų, kas yra kas.
Saliut straipsnis. Einu išgerti ta proga, nors ne su visom mintim sutinku.

Taip, reikia pasikabinti ant sienos ir išmokti mintinai šį Radžvilo straipsnį ir ankstesnį Degučio straipsnį.

Straipsnio pavadinimas nėra tikslus - labiau tiktų "atšliaužiantis".

pasikabinti ant sienos ir išmokti mintinai.

pasikabinti ant sienos ir išmokti mintinai.

nieko ten doro: sumaišyti į vieną kruvą visokie izmai be jokios sistemos, o mintis elementari, net jausminė: t.y. jos beveik ir nėra

dėkui. Paskaitėm. Susišaukia su Radžvilo str.
"Po to, kai proletariatas nepateisino jų vilties Vakaruose — kur, pagal Marxo teoriją, jis pirmiausia turėjo ją pateisinti — „pažangūs“ XX amžiaus mąstytojai ėmė dairytis kitokių emancipacijos agentų. V. Lenino imperializmo doktrina siūlė jų ieškoti išnaudojamuose kolonizuotuose kraštuose. Vėliau įvairios kitos emancipacinės doktrinos dėjo viltis į moterų, rasinių mažumų, studentų („gėlių vaikų“), homoseksualistų, aplinkosaugininkų ir kitokius „pažangius“ sąjūdžius. Marxo „proletariatas“ buvo periodiškai keičiamas vis kitokiais agentais tikintis, kad tie pagaliau imsis radikalios socialinės pertvarkos. Žlugus marksistinei „darbo išnaudojimo“ teorijai įkalčių prieš kapitalizmą paieška nesiliovė. Tačiau socialinių kritikų naujai atrandamos kapitalistinės prievartos ir priespaudos rūšys darėsi vis rafinuotesnės. Galima paminėti įvairias marksistinio revizionizmo ir neomarksizmo atmainas, skelbusias kultūrinės revoliucijos būtinybę: Luk?cso “iškreiptos sąmonės” ir Gramsci hegemonijos teoriją, kurios buržuazinę priespaudą įžvelgė krikščionybėje ir tradicinės kultūros formose; Frankfurto mokyklą, kuri mėgino Marxą sintezuoti su Freudu ir prievartinį buržuazinės tvarkos pobūdį įžvelgė šeimos institucijoje ir seksualinės „represijos“ formose."