Prezidentas Valdas Adamkus žiūri pasaulio futbolo čempionatą. Jam didžiausia staigmena – sėkmingas JAV rinktinės pasirodymas.
Kadenciją baigęs prezidentas birželio 27 dieną, penktadienį, jau pravėrė savo kabineto duris prezidentūroje ir dirbo kone visą dieną.
„Atvirai pasakius, džiaugiuosi. Didelį malonumą suteikė tai, kad po pusės metų pertraukos grįžau į savo biurą. Turėjau progą susėsti su savo asistente, peržiūrėti didelę dalį korespondencijos. Buvo toks jausmas, kad vėl pradedu gyventi“, – sako V.Adamkus, baigęs sunkios ligos gydymą.
Almai Adamkienei bus suteiktas Alytaus rajono garbės piliečio vardas. Iškilmėse dalyvaus ir Valdas Adamkus. – Kaip jaučiatės, kokia dabar Jūsų nuotaika po gydytojų konsiliumo?
– Nepasakyčiau, kad esu labai stiprus, dar reikia sustiprėti. Tačiau savo žodžio laikausi, bandau kovoti ir nusiteikęs kovoti iki paskutinio.
– Ta kova kaip ir baigta, liga sustabdyta.
– Visas chemoterapijos kursas yra baigtas, gydytojų konsiliumas nusprendė, kad liga neprogresuoja. Dabar bus trijų mėnesių pertrauka, ir rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje mane vėl „įkiš“ į kompiuterį, žiūrės ir palygins, kokia mano sveikatos būklė – ar procesas sustabdytas, ar bus reikalingas koks papildomas procesas, tačiau tris mėnesius manęs nekankins. Pradėsiu grįžti į normalų ir laisvą gyvenimą.
–Birželio 27-ąją po gydymo buvo Jūsų pirmoji darbo diena prezidentūroje, kaip jautėtės?
– Jeigu noriu grįžti į gyvenimą, visiškai pasitraukti negaliu – negaliu vien gulėti, po truputį reikia ir judėti. Nuvažiavau į prezidentūrą, peržiūrėjau įvairius raštus, kai kuriuos įsipareigojimus, kuriuos reikės atlikti. Palengva, palengva, žingsnis po žingsnio galvoju grįžti į normalų gyvenimą.
Gal teks sumažinti didelį tempą, įtampą arba mažiau įsipareigoti, tačiau tikrai rankų sudėjęs nesėdėsiu.
– Jūsų asistentė Božena sakė, kad susikaupė labai daug laiškų, kvietimų.
– Teisingai Božena sakė, jų susikaupė labai daug. Daugumą neišvengiamų bandysiu išpildyti, o kai kuriuos kitus kvietimus teks nukelti į antrąją metų pusę, tačiau per tuos mėnesius neperkrausiu savęs.
– Kokie Jūsų artimiausi vizitai ir susitikimai?
– Liepos 5 dieną vyksiu į Alytų, kur mano žmonai Almai rajono savivaldybės taryba suteikė garbės pilietės vardą ir per Valstybės dienos minėjimą Dauguose jai bus įteiktos regalijos. Seime dalyvausiu Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo minėjime ir prezidentės inauguracijoje, o po to tiesiai iš salės sėsiu į automobilį ir vyksiu į tradicinį mano metai iš metų globojamo Tomo Mano festivalio atidarymą Nidoje. Tokie bus mano pirmieji žingsniai, tačiau, kaip matote, jų nemažai.
– Laukia ir kilnaus sportinio elgesio apdovanojimas Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete.
– Taip, dar turėsiu atvykti ir į Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, reikės susiskambinti ir sutarti, kada tai reikės padaryti.
– Be abejo, sustiprėti, tvirtai atsistoti ant kojų padės sportas. Gal jau pamažu pradedate stiprinti sveikatą mankštomis, pasivaikščiojimu?
– Po truputį jau mankštinuosi, bet to daryti intensyviai dar negaliu, dar jaučiasi silpnumas, savo fizines jėgas stengsiuosi grąžinti žingsniukas po žingsniuko. Čia truputį užtruks ilgiau.
– Ar mankštinsitės pagal medikų rekomendacijas, ar remsitės savo, buvusio sportininko, patirtimi?
– Manau, kad remsiuosi sportininko patirtimi. Žinau pagrindinius mankštos reikalavimus, kurie yra reikalingi ir kuriuos naudodavau lengvajai atletikai. Pradedant kaklu ir baigiant rankomis bei kojomis. Savęs neforsuosiu, viską darysiu palengva kiekvieną dieną, pamažu vis didindamas krūvius.
– Kada galvojate praverti baseino duris?
– Manau, kad rudenį pradėsiu normalų gyvenimą, nebent gydytojai padarys tokį sprendimą, tada ir įkelsiu koją į baseiną.
– Ar žiūrite pasaulio futbolo čempionatą?
– Žiūriu visas rungtynes, kurios vyksta iki vidurnakčio, o pačių vėliausių jau ne.
– Kuriai komandai jaučiate simpatijas?
– Išskirtinai tokių komandų, už kurias galvą dėčiau ir „žudyčiausi“, kaip kiti sirgaliai daro, nėra. Patinka olandai, nusivyliau vokiečių žaidimu, jie man atrodė stipresni. Savotiška staigmena – JAV. Prisimenu, kai 1949 metais atvykau į JAV, apie europinį futbolą praktiškai niekas nei kalbėjo, nei domėjosi. Buvo, jeigu taip būtų galima pavadinti, provincinė lyga. Ilinojaus universitete, kuriame studijavau, buvome sudarę futbolo komandą iš įvairių tautybių studentų, nes lietuvių nepakako.
Amerikiečių požiūris į futbolą buvo skeptiškas, atseit ką čia europietiškas futbolas. Amerikos futbolas, krepšinis, beisbolas – taip. Patraukliausias visą laiką – krepšinis. Dabar, kada Amerikos futbolo rinktinė žaidžia pasaulio čempionate ir pateko tarp 16 pajėgiausių komandų, man tai – didelė staigmena.
Pasirodo, sporte, daug ir nuoširdžiai dirbant, parodant didelį dėmesį ir siekiant pakelti rūpimos sporto šakos lygį, galima viską pasiekti. Geriausias to įrodymas – europinis futbolas, kada JAV rinktinė dalyvauja pasaulio čempionate.
– Pabūkite orakulu: kas laimės čempionatą?
–Bijau pasakyti, apie tai dar nepagalvojau. Kai prasidės lemiamos kovos – aštuntfinaliai, ketvirtfinaliai ir pusfinaliai – daugiau ar mažiau susidarysiu nuomonę, kurios komandos labiausiai vertos patekti į finalą.
–Kaip žiūrite į tai, kad uždaromas ponios Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas?
– Sentimentas yra tas, kad tas fondas galėtų rasti kažkokią formą ir tęsti darbą. Manau, kad Lietuvoje dar yra vietų ir vietovių provincijoje, kur reikalinga stipresnė pagalba, kur nepasiekia Europos ar didieji fondai, Švietimo ir mokslo ministerijos fondai, kurie aprūpina mokyklas.
Tikiuosi, kad ta veikla ras kokią nors formą, o Almos 15 metų įnašas tikrai prasmingas, lenkiu galvą prieš ją, nes mūsų provincijos mokykloms ji padarė daug gerų darbų. Jos globojamos 45 provincijos mokyklos visuomenėje turėjo įtakos, nes prieš 15 metų į fondo labdarą ir paramą net ir švietimo srityje buvo žiūrima skeptiškai.
Net ir tarp intelektualų iš viso nebuvo kreipta didelio dėmesio, galvojama, fondas dirba, tegul ir dirba. Tačiau pamažu ta nuomonė keitėsi, verslo įmonės įvertino Almos darbą, ir kiekvieną kartą prieš šventes ar Naujuosius metus jau nereikėjo eiti ir ištiesta ranka prašyti pinigų, jie buvo siunčiami automatiškai.
Kiekvienoje provincijos mokykloje buvo įkurtos bibliotekos, kiekvienais metais pagal tų mokyklų sudarytus sąrašus joms už savikainą būdavo siunčiami naujausi leidiniai tiesiai iš leidyklų, jos kartu paremdavo fondą.
Padarytas didelis įnašas net ir sporto srityje. Man kartu su Alma teko aplankyti kai kurias mokyklas. Provincijos mokyklose įrengtos naujos krepšinio salės, jos aprūpintos įranga, treniruokliais – mokyklos nė svajoti nesvajojo, jog fondas joms gali skirti tokį didelį dėmesį.
Matau didelį Almos įnašą ir tikrai džiaugiuosi, kad ji turėjo daug ryžto, noro, ir rezultatai, mano akimis, tose vietovėse yra dideli. Alytaus rajono Butrimonių gimnazija gavo 8 174 knygas, sporto salės renovacijai (kartu su „Coca-Cola Hellenic Lietuva“) buvo skirta 35 tūkst. litų.
Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo dokumentiniame filme apie 15 metų trukusią fondo veiklą Alytaus rajono Butrimonių gimnazija pristatoma kaip viena sėkmingiausių fondo paramą gavusių mokyklų. Butrimonių gimnazijoje gegužės 31 dieną atidaryta fondo veiklos ekspozicija, viena mokykla Žemaitijoje pavadinta Almos Adamkienės vardu. Man iš dalies gaila, kad Alma traukiasi iš aktyvios veiklos, bet reikia skaitytis su realybe. Kiekvienas mūsų tampame senesni, metai daro savo, darbo krūvius pagal sveikatą reikia mažinti. Mano akyse Alma savo užsibrėžtą darbą padarė puikiai, už tai jai – mano didelė pagarba. Už tai, manau, ji yra žmonių gerbiama.
Kalbėjosi
Marytė Marcinkevičiūtė
