Nesąmonių srautai
Štai kelios chrestomatiškiausios nesąmonės, išrėkiamos apie Ukrainą, kur vyksta nepaskelbtas karas tarp šios šalies ir ją užpuolusios Rusijos pajėgų.
1. Kariauja ne Rusija, o Amerika?
„Rusija ten nekariauja, kariauja sukilusios Donbaso darbininkų masės, ginančios savo namus nuo sužvėrėjusių „banderovcų-fašistų“, kuriuos ginkluoja Amerikos žydai ir Europos gėjai.“ Šita pakraipa nekomentuotina ir galėtų ramiai ilsėtis naftaline, bet ji gana populiari visokiuose skalūnų dujų invazijos bijančiuose lunatikų sluoksniuose, pigiose aludėse ir ten, kur renkamasi susimesti buteliukui burnos skalavimo skysčio.
Socialiniuose tinkluose ir atitinkamo tipo „žiniasklaidoje“ – ne tik rusiškoje – ją eksploatuojančių individų pakanka, bet tai menkai sukalbami žmonės. Ši kategorija greičiausiai mano, kad Lietuvos krepšininkai JAV pralaimėjo, nes Barackas Obama taip liepė Daliai Grybauskaitei. Tokius gydyti būtų galima giljotina, bet tarkime, kad neleidžia Konstitucija ir Zaratustra. Daugiau čia nėra apie ką kalbėti.
2. Vakarai išdavė Ukrainą?
Kai Vladimiro Putino „žalieji žmogučiai“ su automatais ir šarvuočiais surengė „referendumo“ komediją, panašią į tą, kuri buvo Lietuvoje 1940 metais su „Liaudies Seimu“, jau buvo rėkiančių, kad Vakarai yra niekšingi ir bailūs. Taip moralizavo ir solidūs apžvalgininkai, sugiedoję eilinio Vakarų nuopuolio giesmę. Suprask, jei patys būtų buvę B. Obamos vietoje, būtų iškart bombardavę ir Sevastopolį, ir Maskvą. Ypač smagu tokius atsišaukimus skaityti spaudoje šalies, kuri, net ir su dabartinės prezidentės parašais, daug metų mažino išlaidas gynybai. Žodžiu, už vertybes bei Ukrainą mielai pakariautume iki paskutinio vokiečio ar amerikiečio ir pastarųjų skirto skatiko.
Galima sutikti, kad Vakarų reakcija galėjo būti griežtesnė. Tokia krizė net nebūtų kilusi, kaip ir Rusijos agresijos prieš Gruziją nebūtų buvę, jei dar 2006 metais tiek Gruzija, tiek Ukraina nebūtų buvusios ilgam atstumtos, kaip prašėsi į NATO. Deja, nutiko kitaip. Vokietijos didžiųjų verslų ryšiai su Rusija tokie glaudūs, kad jų nesutraukė net du pasauliniai karai ir paskui sekęs Šaltasis. Prancūzija, istoriškai mėgstanti vaizduoti supergalybę, įklimpo gelbėdama savo didžiausią laivų statyklą, prasidėdama su „Mistralių“ afera. Ir visgi – reakcija šįkart jau gerokai kita, nei buvo Gruzijos atveju. O begalinis rėkavimas, kad „Vakarai supuvo ir mus išdavė“, „Vakarai ir mūsų negins“, yra, jei kas nesupranta, naudingi ir Maskvai, ir jos adoratoriams iš aukščiau minėtos kategorijos.
3. Porošenka išdavė Ukrainą?
Europos ir Ukrainos parlamentams ratifikavus asociacijos sutartį, bet atidėjus dalies jos ekonominių nuostatų įgyvendinimą metams, kilo nauja banga. Girdi, merkantilūs Vakarai kartu su oligarchu Porošenka išdavė Maidano idealus ir apgavo ukrainiečių tautą bei „pardavė ją Rusijai“. Teiginys atsakančiai absurdiškas, nes Europos Sąjunga jau dabar naikina muitus daugeliui ukrainietiškų prekių (šalia 1,6 milijardo eurų ekonominės pagalbos paketo), o Ukrainos rinka europinėms prekėms dar metus bus neatveriama. Kas čia per „pardavimas“, jei jis Vakarams iš esmės nuostolingas? Galima suprasti kai kurių Maidano aktyvistų emocijas, bet kai solidūs apžvalgininkai ima paistyti tokius niekus – nei rėk, nei bėk. Negalėjo Ukraina kitą dieną po Maidano atsibusti Europos Sąjungos nare. Nė viena šalis taip į ją nepateko, o ir riedėta ketvirtį amžiaus buvo į priešingą pusę.
Galiausiai, kad ir kaip kas rėktų nuo bačkos, tai galbūt priimtina kaina, kurią galima sumokėti už tegul laikiną taiką. Mat toliau kariauti Ukraina neturi jokių resursų, o Trečiojo pasaulinio karo dėl NATO nepriklausančios šalies, nesančios JAV ir didžiųjų Vakarų demokratijų interesų centre, niekas nekels. To reikalaujantiems patariu patiems gerai pagalvoti – ar jie tikrai supranta, ko nori? Pagaliau ir JAV resursai nėra begaliniai – jos savo interesų prioritetu dabar, kaip ir dažniausiai, laiko Artimuosius Rytus bei tenykštes krizes. Todėl, konfliktui įgyjant įšaldyto konflikto statusą (greičiausiai taip ir įvyks), jos tradiciškai veiks Rusiją per ekonomiką, nes nėra priklausomos nuo Rusijos išteklių, kaip ir didžioji dalis Europos.
Ką Maskva laimėjo?
Kai kurie jau skuba skelbti, kad Maskva Ukrainoje nugalėjo amžiams. Taip – šį tą ji laimėjo. Užgrobė Krymą ir jo ilgai neatiduos, sukūrė Ukrainoje tokį pat įšaldytą konfliktą, kaip Azerbaidžane, Gruzijoje ir Moldovoje, kartu sukomplikuodama šalies euroatlantinę integraciją. Laikinai (kol kas metams) išvengė konkurencijos savo prekėms iš Europos Sąjungos pusės, nes bent jau oficialiai reiškė baimes, kad per Ukrainą Europos gamintojai be kliūčių pateks ir į jos sukurptos Muitų sąjungos rinkas. Taip – dalies sutarties nuostatų įgyvendinimo atidėjimas yra smūgis Porošenkos reputacijai, politiškai devalvuoja Maidano europines aspiracijas ir kelia piktdžiugos priepuolius Kremliaus mylėtojams.
Ukraina, žinoma, negali vykstant agresijai atsikratyti jau seniai nuostolingo, nelojalaus ir prorusiško Donbaso, tačiau formalus tokio regiono išlaikymas savo sudėtyje, suteikiant jam išskirtines teises, o gal ir veto teisę balsuojant dėl narystės viename ar kitame aljanse, – nieko gero. Šiuo požiūriu Maskva irgi laimėjo.
Ir visgi – galėjo viskas baigtis ir dar blogiau, nes kaip tipiška nevalstybių sąjungos (būtent taip dera šifruoti NVS) šalis buvo ne tik kad nepasiruošusi tokio masto krizei, bet ir išvis nesuprato, kad reikia ruoštis.
Kita vertus, Maskvai galima padėkoti, kad savo grėsmę ji gan staigiai sugrąžino į apsnūdusios NATO darbotvarkę, privertė JAV vėl atsigręžti į Europos reikalus ir aiškiau nužymėti ribas. Gi Ukrainai greita narystė NATO ir taip negrėsė, o siekti ypatingojo sąjungininko statuso su JAV ar kokių nors kitų garantijų, realesnių, nei buvo garsusis Budapešto memorandumas, neikas netrukdo. Ukraina visais atvejais labiau valstybė, negu buvo prieš metus. Grėsme Rusija išliks dar ilgai, o problema ji bus turbūt visada, tačiau tai pagaliau bent dalies sveikos nuovokos žmonių yra suprasta. Lietuvoje net prezidentė D. Grybauskaitė lėšų gynybai nebelaiko alternatyva pensininkų gerovei, ir tai yra gerai.
