Kai Biržuose buvo nušautas S. Bareika-Cibė, „tulpinis“ V. Baltušis iš karto pagalvojo, kad Cibę pažinoję V. Marščionka ir G. Maskoliūnas dalyvaus jo laidotuvėse. Nutarta kelyje iš Biržų į Panevėžį surengti pasalą ir juos grįžtančius iš laidotuvių nužudyti.
Tuoj pat imtasi planuoti nužudymą. Pirmajame pasitarime dalyvavo V. Baltušis, A. Vertelka, Audrius Andrušaitis ir broliai Valdas bei Darius Blinkevičiai. Kad operacija pasisektų, buvo nuspręsta įtraukti ir daugiau vyrukų.
Tuoj pat sėdę į automobilį, S. Baltušis, A. Andrušaitis ir A. Vertelka apžiūrėjo kelią, numatė pasalos vietas. Užpuolimo vieta buvo pasirinkta idealiai: nors kelias M-12 – taip tuo metu vadinosi automagistralė „Via Baltica“ – gana judrus, bet parinktą vietą iš vienos pusės užstojo beržynėlis, o iš kitos – medžių alėja.
Specialiai užpuolimui buvo pavogtas automobilis „Mitsubishi Galant“. Taip pat buvo sutarta su biržiečiu Virginijumi Jonaičiu-Žibčiku, kad šis praneš, ar į S. Bareikos laidotuves atvažiavo G. Maskoliūnas ir V. Marščionka.
Trys valandos pasaloje
Laidotuvių dieną, apie 11 valandą, S. Baltušis, A. Vertelka ir A. Andrušaitis „Mitsubishi Galant‘u“ atvažiavo į sutartą vietą pušyne netoli kelio Panevėžys–Pasvalys.
Kaip jau buvo įprasta, banditai turėjo racijas ir buvo iki dantų ginkluoti. S. Baltušis turėjo Kalašnikovo markės automatą ir pistoletą, A. Vertelka – pistoletą ir šautuvą „Winchester“, o A. Andrušaitis – tik pistoletą.
Pagalbininkai broliai Blinkevičiai ir Artūras Vyšniauskas į pušyną atvažiavo „Žiguliais“, o Vygantas Dačiulis kartu su Dariumi Burinsku-Žvyga – autobusiuku „Fiat“. Šie tuoj pat gavo komandą važiuoti už Pumpėnų miestelio ir stebėti kelią. Kiti du automobiliai liko stovėti miško keliuke, kuris ėjo palei pušyno kraštą.
Pirmas S. Baltušiui paskambino Žibčikas – pranešė, kad ir G. Maskoliūnas, ir V. Marščionka dalyvauja laidotuvėse.
Maždaug po 3 valandų sučirškė racija. V. Dačiulis pranešė, kad baltos spalvos „Mazda“ jau atvažiuoja. Palaukę, kada „Mazda“ pravažiuos pro juos, iš paskos nušvilpė ir pasaloje laukę banditai. Už vogto automobilio vairo sėdėjo A. Andrušaitis, šalia jo – V. Baltušis, užpakalinėje sėdynėje – A. Vertelka. Pagal planą jiems iš paskos turėjo važiuoti ir broliai Blinkevičiai bei A. Vyšniauskas, tačiau kelias valandas pastovėję „Žiguliai“ neužsivedė, nusėdus akumuliatoriui.
Už Pumpėnų „Mitsubishi“ ėmė lenkti „Mazdą“. Kai automobiliai susilygino, V. Baltušis per atidarytą priekinį keleivio durelių langą ėmė šaudyti į „Mazdą“ iš kalašnikovo. Iš pradžių – į vairuotojo vietoje sėdėjusį G. Maskoliūną, paskui – į kitus. Šaudė, kol baigėsi šoviniai. „Mazda“ po šūvių išvažiavo į priešingą eismo juostą ir trenkėsi į medį kairiajame kelkraštyje.
Kontroliniai šūviai
Šauliai tuoj pat apsisuko, privažiavo prie medį „apglėbusios“ „Mazdos“ ir sustojo kelkraštyje. V. Baltušis iššoko iš automobilio ir pribėgęs šovė į galvą prie vairo sėdėjusiam G. Maskoliūnui, po to, apibėgęs „Mazdą“, paleido kontrolinį šūvį į galvą ir Paškei. Tuo pačiu metu A. Vertelka šaudė į vaikinus, sėdėjusius ant užpakalinės sėdynės. Tik kai įsitikino, kad visi „Mazdoje“ jau nebegyvi, vėl sušoko į savo automobilį ir nurūko Pasvalio link.
Tuo metu iš tos pusės, jau užsivedę devintuką, važiavo broliai Blinkevičiai ir A. Vyšniauskas. Pamatę savo vadus, jie apsisuko ir nusekė jiems iš paskos. Netoli Subačiaus A. Andrušaitis persėdo į „Žigulius“, o V. Baltušis ir A. Vertelka nuvažiavo į negyvenamą sodybą.
Vogtąjį „Mitsubishi“ nuvairavo į klojimą, nuardė kai kurias plastmasines dalis, po to supjaustė autogenu ir padegė. Sudegino ir visus rūbus, su kuriais važiavo žudyti, išlydė ir nusikaltime panaudotus ginklus. Vėliau per kelias dienas kai kurias likusias detales užkasė, kai ką išmėtė pakelėse ar paskandino Nevėžyje.
Laukė mirties
Kai žudikų automobilis pasišalino iš įvykio vietos, čia tuoj pat ėmė rinktis žmonės. Važiuojantieji pro šalį stojo pažiūrėti avarijos, tačiau kraupo pamatę, kad jauni vyrai sušaudyti.
Šaudymą, o vėliau ir trenksmą panašų į sprogimą girdėjo Sereikonių kaime gyvenanti Albina G., Stanislovas R., Regimantas T. ir kiti žmonės. Vienas senukas susirinkusiems ir bandantiems suteikti pirmąją pagalbą žmonėms pasakojo, kad jis girdėjo šūvius, riksmus ir aimanas, paskui matė, kad privažiavo kitas automobilis, o iš jo iššokę kaukėti vyrai šaudė iš pistoletų.
Išsigandęs žmogus skubiai užsidarė name ir prie žudynių vietos atėjo tik tada, kai jau prisirinko daugiau žmonių. Netrukus atlėkė ir greitoji, policija aptvėrė įvykio vietą.
Tuo metu prie įvykio vietos buvo sustojęs ir dar vienas automobilis, kuris gal ir galėjo sudominti policiją. Juo iš laidotuvių grįžo Vitalijus Tuzovas-Psichas, V. Marščionka-Maršalas, kiti panevėžiečiai.
Beje, kaip tik Psichas, galima sakyti, ir išgelbėjo gyvybę V. Marščionkai: jį iš laidotuvių Biržuose G. Maskoliūnas kvietė važiuoti kartu, bet ten buvęs Psichas atkalbėjo. Kaip tik šiam G. Maskoliūnas po A. Krivicko-Pižo mirties buvo prasitaręs: „Padėjo Pižą, padės ir mane“. Tad V. Tuzovas ir V. Marščionka puikiai suprato, kas nužudė jų pažįstamus. Žudynių vietoje jie net neišlipo iš automobilio – žvilgtelėję pro langą, nurūko Panevėžio link.
Bloga nusikaltėlių atmintis
Tą patį vakarą V. Tuzovas dar sugrįžo į Biržus. Kartu su Ričardu Sparnausku ir Viktoru Dudėla išgėrė už nužudytuosius, o naktį ėmė „daryti tvarką“. Vyrai greitai išsiaiškino apie paslaptingąjį Žibčiko skambutį, tad jam pirmajam ir kliuvo. Nuo įsisiautėjusio Psicho nukentėjo ir V. Jonaičio-Žibčiko brolis, ir dar keli vyrukai.
Nežinia, ką per naktį būtų dar pridirbęs V. Tuzovas su parankiniais, jei jų nebūtų sulaikiusi policija. V. Tuzovą sutramdyti pasisekė tik po perspėjamų šūvių.
Vis dėlto jie buvo apkaltinti tik pažeidę viešąją tvarką, nes gatvėje pasirodė neblaivūs. Jau kitą dieną visi trys buvo paleisti, nors viena auka buvo taip suspardyta, kad vaikino nepažino net artimieji.
Žibčikui ligoninėje buvo konstatuotas smegenų sukrėtimas ir susiūtos kelios žaizdos galvoje, tačiau gultis į stacionarą jis kategoriškai atsisakė. Nesikreipė ir į policiją. Beje, apie tai jis pats pasakė „tulpinių“ teisme. „Man namuose buvo sutrenkta galva, todėl aš neatsimenu, kas mane sumušė, – teisme liudijo V. Jonaitis. – Žinau tik tiek, kad dėl šio įvykio policijos buvo sulaikyti R. Sparnauskas, V. Tuzovas ir V. Dudėla, nes jie buvo netoli mano namų“. Neprisiminė Žibčikas ir ar tą dieną skambino V. Baltušiui.
Užtat tai prisiminė pats V. Baltušis. Prisiminė 2002-aisiais, kai ėmė duoti parodymus, vėliau – per papildomą apklausą po metų, taip pat parodymų patikrinimo vietoje. Teismo posėdžiuose V. Baltušis jau atrodė sugniuždytas ir palaužtas, sutrikusia atmintimi. Kažkada buvęs „erelis“ atrodė kaip apipešiotas viščiukas.
Užtat A. Vertelka viską neigė nuo pat pradžios iki pabaigos. Jis niekada neprisipažino kaltu ir visą laiką įrodinėjo, esą kaltinimai jam fabrikuojami. A. Vertelka sakė, kad negalima tikėti ir V. Baltušio parodymas, nes įkalinimo įstaigoje jam esą nuolat duodami narkotikai ir taip veikiama jo psichika.
Panašiai elgėsi ir A. Andrušaitis. Jis, kaip ir A. Vertelka, sakė, kad V. Marščionką pažinojo tik iš matymo, o nušautųjų net nepažinojo ir su jais nebuvo susitikęs. Tačiau teismui įrodymų pakako. Apie trijų vyrų nužudymą papasakojo ne tik V. Baltušis, bet ir Valdas Blinkevičius, parodymus davė kiti liudininkai, ekspertai.
