Giminaičiai, kolegos, valstybės vadovai prie Medininkų posto memorialo neša gėles. Prieš 30 metų ankstų liepos 31-osios rytą į Medininkų postą įsiveržė ginkluoti užpuolikai, Lietuvos sieną saugojo 4 muitininkai, 2 „Aro“ rinktinės ir 2 kelių policininkai. Grąsindami ginklu rusiškai kalbantys užpuolikai, prosovietiniai omonininkai visus Lietuvos pareigūnus suvarė į vagonėlį, įsakė gultis ant žemės ir paleido ne mažiau kaip 13-a šūvių.
„Aš atvažiavau, keičiau tą pamainą visą, po vieną išnešinėjom iš vagonėlio, krovėm į krovininę mašiną ir Polocko gatvėje į morgą išvežėm. <…> Suvaryti, suguldyti, kaip šaudė matės kaip iš automato serijomis, rankos buvo šovinių išvarytos, viskas“, – pasakoja buvęs mutininkas Zenonas Laucevičius.
Nužudyti greitojo reagavimo rinktinės „Aras” policininkai – dvidešimtmetis Mindaugas Balavakas ir dvidešimt dviejų Algimantas Juozakas, Kelių policijos rinktinės policininkai – dvidešimt devynerių Juozas Janonis ir keturiasdešimt vienerių Algirdas Kazlauskas, Vilniaus muitinės inspektoriai – trisdešimt trejų Antanas Musteikis ir trisdešimt penkerių Stanislovas Orlavičius, kurio artimieji po 30-ies metų nesulaiko ašarų.
„Aš sužinojau trupučiuką vėliau, laukiau jo grįžtančio iš darbo ir negrįžo, 12-a valanda buvo dienos ir vis jo nebuvo, <…> kai pasakė pavardes per radiją, tai buvo baisu“, – prisimena Stanislovo Orlavičiaus žmona Genė Orlavičienė.
„Nesuvokėm, nesiorientavom, nežinojom, ką kalbėti, ką sakyti, ką daryti ir balsas užstrigo tik ašaros, ašaros, ašaros <…> Paliko ilgesys ir skausmas, kraujo raidėmis išrašytas, kad ir 30-imt metų praėjo, mes ilgimės savų, artimųjų, brangių žmonių“, – liudija Stanislo Oralvičiaus dukros Jolanta ir Elvyra.
Du muitininkai – dvidešimties Ričardas Rabavičius ir dvidešimt devynerių Tomas Šernas buvo sunkiai sužeisti. Rabavičiaus gyvybės išsaugoti nepavyko, jis mirė ligoninėje. Išgyveno tik sunkiai sužeistas Tomas Šernas.
„Mes svarbiausia esame teisūs, nes mes nepuolėme nieko, mus puolė, kaip ir Baltarusija puola tuos, kuriuos nieko nepuola. Lygiai tas pats kartojasi, tik tai už sienos. Ir aš džiaugiuosi, kad mes čia buvome, kad mes esame tokai šalis, kur mūsų nemuša omonas“, – patikina Medininkų tragedijos liudininkas Tomas Šernas.
Minėjimo metu apie dabartinius sienos saugojimo iššūkius ir nelegalų antplūdį iš Baltarusios kalba ne tik Šernas, bet ir Prezidentas Gitanas Nausėda.
„Šalia mūsų esantis rėžimas būtent pasirinko, kitų šalių žmones, kaip svertą, priemonę, gyvąjį taraną atakuoti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. <…> Ne šie žmonės yra iššūkis, rėžimas, kuris pasirinko žmones naudoti kaip įrankius yra iššūkis. <…> Stengiamės surasti kaip galima greičiau tuos sprendimus, kurie yra būtini apsiginti nuo šios hibridinės atakos, kuri šiuo metu yra vykdoma prieš Lietuvą“, – kalbėjo prezidentas.
„Aš nesutiksku nei, kad tuo metu buvo kiauros seinos, nei kad kiauros sienos buvo dabar. Tuo metu pareigūnai stovėdami, praktiškai plikomis rankomis ant sienos, jie simbolizavo valstybė, kuri atsikurdinėjo. <…> Mes sienas esame uždarę, mes sulaikom tuos žmones, kurie yra siunčiami į Lietuvą, ir mūsų įstatymais yra numatyti terminai, kad mes tą ratą turėtumėm apsukti dabar ir tuos žmones grąžinti į jų gimtąsias vietas, tam reikia laiko“, – tarė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Dėl Medininkų žudynių nuteistas ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka buvęs OMON milicininkas Konstantinas Michailovas. Dar tris omonininkus – Andrejų Laktionovą, Česlavą Mlyniką ir Aleksandrą Ryžovą – Lietuvos teismai griežčiausia bausme nuteisė už akių, nes Rusija atsisako juos išduoti.
