Teoriškai galutiniai ir neskundžiami Lietuvos teismų sprendimai gali būti nevykdomi ir ignoruojami. Į teisininkų aimanas visuomenė reaguoja abejingai ar net priešiškai.
Teisingumą pagal Konstituciją Lietuvoje vykdo teismai. Už jų sprendimų nevykdymą numatoma baudžiamoji atsakomybė. Nepaisant to, dalis „galutinių ir neskundžiamų“ sprendimų praktikoje nevykdomi, todėl sukelia visuomenėje įniršį. Balsuoti už teistus asmenis nevengiama ir rinkimuose, todėl kalbėti apie teismų autoritetą galima tik su didelėmis išlygomis.
Mušti ar nemušti?
Kai visuomenė, kuri susilaukia politikų dėmesio ir paramos, pasipriešina dėl nutarimo vykdymo, nutarčių įgyvendinimą vykdančios struktūros susiduria su dilema – ryžtis ar nesiryžti prievartai.
Vienas ryškiausių atvejų, dėl kurio daugelis teisininkų ir politologų skambina pavojaus varpais, yra Kauno teisėjos Neringos Venckienės dukterėčios globa. Egzistuoja galutinė ir neskundžiama nutartis – grąžinti mergaitę motinai Laimutei Stankūnaitei. Norint tai padaryti, rodos, reikėtų policijos lazdų ir ašarinių dujų. Galbūt tektų panaudoti jėgą ir prieš pačią mergaitę. Maža to, šios istorijos pagrindas yra baudžiamoji byla, kurioje keturi lavonai, keisti nuotykiai su ginklais ir oficialios versijos apie paspringimą ir paskendimą balose – tuo mažai kas tiki.
Prokurorai yra sakę, kad tai „byla žudikė“, primenanti „Tvin Pyksą“. Prisiminus, kad viskas prasidėjo nuo teisėjo(vienai iš „bylos žudikės“ aukų), kaltinimo pedofilija, nenuostabu, kad reikalas tapo aktualus ir politiškai. Ypač paskelbus, kad asmenys bus teisiami ir po mirties.
Nejausdami aukščiausiosios politinės valdžios palaikymo, pareigūnai Garliavos mitinguotojų nuo N. Venckienės namų lazdomis nevaikys, o ir mergaitės, įsuptos į paklodę, iš namų nevilks.
Kur dingo politinė valia? Ji, prezidentės Dalios Grybauskaitės lūpomis, filosofiškai skelbia: „Teismo sprendimas turi būti vykdomas, kas ir vyksta...“ Tą patį kartoja N. Venckienė, siūlanti bylą laimėjusiai oponentei ateiti ir pasiimti mergaitę, jei tik ši sutiks. Taigi prezidentė laviruoja tarp teismų viršenybės bei visuomenės nuomonės ir žiūri, kas iš to išeis. Taip stiprinamas signalas, kad „tie su togomis“ gali ne viską.Teisingumo ministras Remigijus Šimašius prezidentės poziciją komentuoti vengia. Paklaustas, ar sprendimas, jo nuomone, vykdomas, jis atsakė: „Nenorėčiau ir nemanau, kad turėčiau kaip teisingumo ministras, komentuoti Prezidentės poziciją. Ne kartą esu sakęs, kad teismų sprendimai privalo būti vykdomi. Šiuo atveju tikrai nesu detaliai susipažinęs su bylos eiga, tačiau tiek kiek man yra žinoma, teismo sprendimas nėra įvykdytas taip, kaip jis buvo surašytas.
Profesorius Egidijus Kūris tai vadina teisiniu nihilizmu. Tiesa, jo verdiktas įdomus tik uždarai teisės korifėjų bendruomenei, kuri sėkmingai agituoja pati už save ir guodžiasi tuo, kad nepatenkintieji turbūt yra iš kada nors nuteistųjų gretų.
Kunigaikščio Valdemaro valdos
Dar viena įdomi iliustracija, kaip galutiniai ir neskundžiami teismų sprendimai galioja tik formaliai, yra mažiau dramatiška, bet irgi iškalbinga.
Vilniaus rajono savivaldybė nuo 2008 metų randa visokių būdų nusispjauti į galiojančias teismų nutartis nuimti dvikalbes lenteles su gatvių pavadinimais ir pakeisti jas į lenteles lietuvių kalba (Raudondvario Liepų alėjoje ir kt.).
Vienas didžiausių interesantų šioje srityje Lietuvos tautininkų sąjungos lyderis Gintaras Songaila laiške teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui nurodo: „Vilniaus rajono savivaldybė nevykdė ir nevykdo teismų sprendimų, susijusių su teritorijų planavimo, švietimo ir valstybinės kalbos įstatymais bei kitais norminiais aktais, rodo prastą teisinio nihilizmo pavyzdį kitoms savivaldybėms bei administravimo subjektams. Kaip žinoma, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnį įsiteisėjusių teismų sprendimų nevykdymas pripažįstamas šiurkščiu pažeidimu, dėl kurio valstybės tarnautojas trejiems metams netenka valstybės tarnautojo statuso.“
Laiškas rašytas dar 2010 metų rugsėjį. Šiandien G. Songaila „Balsas.lt savaitei“ tvirtina, kad visiems, tarp jų ir ministrui, į šią padėtį nusispjauti. Sprendimai minėtame regione, jei ir bus įvykdomi, tai tik po kelerių metų ir ne visi.
Rajoną daugelį metų be konkurencijos valdanti Lietuvos lenkų rinkimų akcija – itin įdomi organizacija. Ji deklaruoja, kad „lenkas“ yra politinės pažiūros – kraštą pavertė jos pirmininko Valdemaro Tomaševksio ir jo draugų kunigaikštija. Faktiškai čia galioja nedeklaruota ir nereglamentuota autonomija.
Nesigilinant į tai, ar politiškai ir informacine prasme svarbus tų lentelių buvimas ar nebuvimas – tai dar vienas teismų sprendimo ignoravimo faktas. Tai kitas pavyzdys, kaip politinės realijos teorinę jėgos panaudojimo galimybę daro abejotinu dalyku su abejotinais padariniais.
Patys neįvykdys
Galiojančią nutartį kas nors turi įvykdyti. Teoriškai antstoliai su automatais ginkluotais policininkais gali lipti per privačias tvoras ir plėšti lenteles, o to dievagojasi negalintys daryti nei Vilniaus rajono savivaldybė, nei namų savininkai. Supaprastinta demagogijos formulė tokia: privati teritorija namas ir kiemas – ne savivaldybės reikalas, o lentelė – savivaldybės nuosavybė, tad privatininkas sako esąs nieko dietas. Įstatymas triumfuotų, tačiau to socialinė ir politinė nauda kiek abejotina. Laimės tik V. Tomaševskis – gaus dar vieną progą rėkti, kad lietuvių valstybė muša lenkus, skųstis šalims kaimynėms ir mobilizuoti rinkėjus.
„Jei krepšininkas Arvydas Sabonis pajūryje pastatytus butus perduotų N. Venckienei, o ši pasiskelbtų atradusi savyje lenkę ir įstotų į V. Tomaševskio partiją – visi jie visuomenės vardu būtų nuo teismų sprendimų apsaugoti galutinai“, – ironizavo viešųjų ryšių bendrovės „Brandscape“ vadovas Mindaugas Lapinskas.
Anot jo, prezidentės D. Grybauskaitės pasiųstą signalą N. Venckienės dukterėčios byloje galima pritaikyti ir kunigaikščio Valdemaro tėvonijoje. „Galima sakyti, kad sprendimas vykdomas, tik va lentelės pačios nenukrinta. Tai tokio pat lygio teiginys“, – sakė M. Lapinskas „Balsas.lt savaitei“.
Arogancija ir plūdimas
Įvykdyti neskundžiamas nutartis sunkiau, nei jas paskelbti, kai dauguma visuomenės aršiai tam priešinasi. Lietuvos teisininkų etatiniai kalbėtojai ir dalis žiniasklaidos tituluoja tokius nepatenkintus piliečius ir aiškina, kad prie N. Venckienės namų ar Eglės Kusaitės uždarų teismų durų renkasi vien socialinės atmatos, davatkos, automobilių vagys ir pan. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkai Lietuvos tautininkams irgi paniekos vertas elementas – „sulenkėję lietuviai“ ir Vilnių atplėšti besikėsiną Liucjano Želigovskio pakalikai.
Panaši teisininkų gildijos ir lietuvybės nešėjų retorika mažai ką duoda. Dar daugiau – tai primena Rusijos ekstremisto Vladimiro Vulfovičiaus Žirinovskio prakalbą, kurią jis per Ostankino televiziją rėžė 1991-ųjų rugpjūčio pučo Maskvoje metu. Paklaustas, ką galvoja apie kelis šimtus tūkstančių žmonių, gatvėse protestuojančių prieš perversmininkus, jis atkirto panašiai, kaip šiandien apie partijos kolegas kalba kai kurie teisininkai: esą maždaug tiek Maskvoje yra psichinių ligonių, nusikaltėlių, narkomanų ir prostitučių.
Pasitikėjimo nėra
Sociologų atliekamos apklausos rodo, kad Lietuvoje teismais nepasitiki iki 64 proc. šalies gyventojų. Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) direktorius Henrikas Mickevičius sutiko su teiginiu, kad yra tiesioginis ryšys tarp žmonių nepasitikėjimo teisėsauga ir teismų sprendimų nevykdymo. „Kai nepasitikima kuria nors institucija, sprendimai, kuriuos ji priima, irgi nėra ypač svarbūs. Reikia turėti mintyje ir tai, kad Lietuvoje apskritai vyrauja didelis nepasitikėjimas: žmonės nepasitiki valstybinėmis, socialinėmis institucijomis, vieni kitais“, – pridūrė jis.
Kodėl į mitingus renkasi tik „atmatos ir davatkos“, kurios priešinasi teismų sprendimams ir keikia prokurorus, bet ginti Lietuvos teisės tarnų niekas neateina?
H. Mickevičius aiškina paprastai: „Kad žmonės gintų teismus, reikia peržengti pirmą slenksti – surasti bendraminčių, kuriais pasitiki, o to pasitikėjimo tarp žmonių nėra. Niekam, kas dalyvauja viešajame gyvenime ir jį stebi, nekyla abejonių, kad pasitikėjimo Lietuvoje trūksta.“
Beje, piliečiai nepasitiki ne atskirais teismais, o visa teisėsaugos sistema. Šis nepasitikėjimas turi savo istoriją: pradedant žuvusio saugumo pulkininko Vytauto Pociūno žūties bylos peripetijomis ir baigiant farsu virtusia E. Kusaitės bylų virtine.
Teisingumo ministras R. Šimašius ir apie šią problemą kalba aptakiai. „Manau, kad žmonės nori, kad visuomenėje būtų teisingumas ir taika. Todėl ir teismo sprendimų vykdymas visuomenei yra priimtinas. Be abejo, tais atvejais, kai suabejojama teismo sprendimo teisingumu, sunkiau tikėtis palaikymo sprendimo vykdymui. Tačiau sakyti, kad visuomenė yra prieš sprendimų vykdymą vargu ar būtų teisinga," - sakė jis Balsas.lt savaitei.
Antiteisinės nuotaikos, kurios dėl teisėsaugos kaltės tapo populiarios, į paviršių tikrai gali išplukdyti abejotinos vertės ir net pavojingus veikėjus ar jėgas. Tik štai užimta arogantiška „visų siuntimo velniop“ pozicija mažai kuo padės tokias tendencijas nuslopinti.
Kai paviešinami faktai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjai net netaisydami klaidų prokurorų paruoštuose tekstuose sankcionuoja piliečių pokalbių klausymąsi, kai Generalinės prokuratūros vadovai nesusitaria, ką ir kaip meluoti Seimo komisijai ir žurnalistams, kai kompiuteris kontrabandos bylas vis pametėja tai pačiai teisėjai, o jų visų kolegos ir užtarėjai nepatenkintuosius aploja esant padugnėmis ir davatkomis – pasitikėjimas ir pagarba įgauna savotišką turinį.
TIK FAKTAI:
Konstitucijos 22 straipsnyje numatyta, kad „įstatymas ir teismas saugo, jog niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“. 29 straipsnyje rašoma, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“.
Konstitucijos 109 straipsnyje rašoma: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu“.
