Artūro Zuoko sugrįžimą balandžio 19-ąją į Vilniaus valdžią politologai nemažai narpliojo ir narplios, kalbėdami apie šio politiko fenomeną, uoslę, nuojautą ir panašius dalykus. Nepaneigiant to, reikėtų pridurti kitką ir kalbėti ne tik apie A.Zuoko fenomeną, bet ir apie Vilniaus rinkėjo ir apskritai Lietuvos rinkėjo fenomeną. Tad koks gi yra A.Zuoko rinkėjo ar simpatiko portretas? Turint omeny, kad absoliuti Vilniaus rinkėjų dauguma gyvena daugiabučiuose ir už centralizuotai gaunamą šilumą moka velniškus pinigus (lyginant su civilizuotomis šalimis), turint omeny, kad už tai jie turėtų būti dėkingi būtent Artūrui Zuokui ir 2002-ais su juo Vilnių valdžiusiai komandai, galima sakyti, kad jo rinkėjas veikiausiai yra jaunas žmogus, gyvenantis su tėvais ir net nežinantis, kiek iš tiesų Vilniuje jų tėvai moka už šilumą. Kitas tipažas – rinkėjas (tiek jaunas, tiek vyresnis), kuriam imponuoja blizgančios akropolio grindys, išlaižytas „brodvėjus“ (nors jau ir su trupančiom trinkelėm) bei „vasiukiškos“ tramvajų ir guggenheimų vizijos. Pagaliau trečias tipas rinkėjų – „susirgusieji“ politine amnezija, kas yra išties realu visos Lietuvos mastu, o pastarajam tipui gali būti priskirti ir pirmieji du. Tenka pripažinti, kad šias aplinkybes politikas labai išradingai ir kryptingai išnaudojo. Prie to dar galima pridėti oranžinių dviračių istoriją. Nors oranžinių dviračių akcija savo laiku sulaukusi daug neigiamų komentarų, tačiau savivaldos rinkimų išvakarėse Vilniaus centre vėl stovėjo oranžiniai dviračiai, tiesa, apsnigti ir tvirtai prirakinti....
Be rinkėjų fenomeno, A.Zuoko pergalę akivaizdžiai lėmė ir politinė dėlionė prieš rinkimus. Tą pačią dieną jau spaudoje pasirodė informacija apie Viktoro Uspaskicho deklaruotą paramą A.Zuokui. Dar prieš Savivaldybės tarybos posėdį salėje pasirodęs V.Uspaskichas visa savo entuziastinga povyza tiesiog šviete švietė – tai jis tikrasis posėdžių salės šeimininkas ir auksinių 8 „darbiečių“ balsų savininkas. Balsų skaičiavimas šią dėlionę ir patvirtino. Priminsiu, kad būtent darbietės L.Graužininenės vadovaujama parlamentinė komisija 2005-ųjų gruodį A.Zuoką su Seimo pritarimu viešai įvardijo „abonentu“. Tačiau kas suartino buvusius politinius priešininkus dabar, turėtų būti aišku ir be didelių spėlionių, tai būsimieji europinių pinigų srautai Vilniuje. V.Uspaskichas Briuselyje, A.Zuokas, R.Adomavičius ir J.Pinskus Vilniuje, tiesiog tobulas tandemas, o visokie vieši paplepėjimai apie suderintas rinkimų programas (čia taip V.Uspackichas tvirtino) pasaka lengvatikiams, kuria tie patys lengvatikiai niekada netikėjo ir nesidomėjo.
Dar vienas A.Zuoko sėkmės faktorius – opozicinių balsų pasidalijimas. Tai galima įvardinti ir kaip dar vieną konservatorių pralaimėjimą bei visišką V.Tomaševskio bloko, visų pirma Lenkų rinkimų akcijos (LLRA) politinę silpnaprotystę, o gal ir neįgalumą. Ir viena, ir kita yra dėsninga. Apie LLRA politinę organizaciją ir jos vaidmenį mero rinkimuose verta pašnekėti atskirai. Nežinau, kokia musė jiems įkando, o gal įspūdį padarė naktinių Kauno koalicijos dėlionių pavyzdys? Kaip ten bebūtų, LLRA atstovė V.Kravčionok prieš iškeldama kandidatu į mero postą Jaroslavą Kaminskį, triukšmingai pasmerkė oligarchus (suprask - Rubikoną) ir taip pat triukšmingai išbarė konservatorius kaip tautinių mažumų engėjus bei atsiribojo nuo jų. Net mokinukui turėjo būti aišku, kad J.Kaminskis neturi net teorinių šansų tapti meru (nepaisant Kauno pavyzdžio). Susidarė įspūdis, kad lenkai tiesiog.... blefuoja, kad jiems politinės valdžios apskritai nereikia. O juk LLRA turėjo bent matematinį šansą dalyvauti formuojant valdančiąją koaliciją, tačiau jų atstovės pareiškimas politinės „išminties“ prasme tik pratęsė jų lyderio V.Tomaševskio formuojamą tradiciją: rėksmingi priekaištai į visas barikadų puses, visiškai nekonstruktyvus atsiribojimas nuo visų ir tuo pačiu visiškas nesupratimas, ką reikės daryti su valdžia, ją gavus. Tai akivaizdžiai pademonstravo J.Kaminskio prisistatymas – kalbos apie Dievą (Dievo gailestingumo miestą) bei mokinių pavežėjimo problemas (nors tai aktualiau kaimui), kitaip tariant - nei sostinės didmiesčio vertų idėjų, nei strategijos. Net ir garsiai rėkdami prieš oligarchus, LLRA „nesureguliavo“ jų blokui priklausiusių dviejų rusų aljanso balsų, kurie tapo tais dviem deimantiniais Artūro Zuoko pergalės balsais....
Už savo pergalę A.Zuokas turėtų būti dėkingas ir konservatoriams, visų pirma buvusiam konservatorių merui Viliui Navickui, kuris savo iki absurdo įžūliais akibrokštais per konservatorių populiarumo reitingus smarkiai kirto. Nežinau, ką mąstė tąsyk Andrius Kubilius, kai beatodairiškai, nepaisydamas kilusio skandalo, rėmė Vilių Navicką, bet pasekmės akivaizdžios...
Atskirai verta pakalbėti ir apie LSDP vaidmenį Artūro Zuoko pergalėje, nes kas žino, kaip būtų pakrypusi dėlionė, jei LSDP Vilniaus skyrius būtų sugebėję nuversti kontroversiškąjį Romą Adomavičių, kuris pagal savo realius darbus ankstesnėje kadencijoje (jau nekalbant apie pasivažinėjimus valdiškais automobiliais), neaišku, ką apskritai turi bendro su socialdemokratija? Todėl dėsninga, kad LSDP frakcija su R.Adomavičiumi priešaky gavusi vienu mandatu mažiau nei praėjusioje kadencijoje (vietoje šešių mandatų – penki), tapo tik Artūro Zuoko verslo-politikos plano priedėliu.
Atskirai paminėtinas ir kandidatų prisistatymas. Jau paminėjau J.Kaminskio „dieviškąjį“ benefisą. Tiesa, ne ką labiau gilesnėmis įžvalgomis galėjo pasigirti ir kiti kandidatai, o antai, kai kurie ir paties A.Zuoko teiginiai tiesiog kėlė šypseną, ypač apie verslininkams į biurus nešiojamas licenzijas ir žadamas kurti darbo vietas. Nežinau, ar taip A.Zuokas įsivaizduoja investicinės aplinkos gerinimą ir verslo skatinimą, ar jis mano, kad visi verslininkai vis dar vaikiškai naivūs ir neišprusę? Tačiau investicinė aplinka (visų pirma mokesčių politika), toli gražu ne savivaldybės, o centrinės valdžios institucijų prerogatyva, tad ši tema yra Seimo rinkimų tema. Nors A.Zuokas savo programos pristatymui pasitelkė ir kompiuterines projekcijas, nuo to aiškiau nebuvo. Kandidatas su įkvėpimu citavo sociologinių tyrimų rezultatus, pagal kuriuos 55 proc. vilniečių teigė, kad Vilniuje jiems gyventi yra blogai, nes blogai dirba miesto valdžia. Kyla klausimas, kam šį priekaištą adresavo A.Zuokas? Gal sau ir komandai, kuri 2002-ais užleido ant miesto monopolinį džiną? Suprantama, p. Artūras to niekada ir jokiomis aplinkybėmis nepripažins, apie ką byloja ir jo tiesmukas viešas pareiškimas, jog „su Rubikonu nedraugaus“... deja, deja, liaudies išmintis tokiu atveju sako - kiek bešertum vilką, jis vis viena į mišką žiūri...
Liaudies išmintis taip pat sako, kad į tą pačią upę dukart neįbrisi, nes 2011-ais Vilnius ir jo gyventojai yra jau kitokie, negu 2000-ais. Sakydamas tai, turiu omeny per dešimtmetį ženkliai suaktyvėjusias atskirų Vilniaus rajonų bendruomenes, kurios vis drąsiau kovoja su ydingais miesto valdžių sprendimais ar jų pasekmėmis. Jei prieš 6-7 metus bene dažniausiai girdėdavome apie Žvėryno bendruomenę, kuri viena pirmųjų Vilniuje ėmėsi ginti savo rajonų gyventojų teises nuo beatodairiškų ir ydingų plėtros planų, tai dabar žvėryniečių pavyzdžiu seka ir lazdyniečiai, ir antakalniečiai, ir kitų miesto rajonų bendruomenės. Tebeišlieka aktualūs skaudžiausi klausimai: miesto komunalinio ir šilumos ūkių valdymas bei šių paslaugų kainos gyventojams, miesto plėtra, kuri tiesiogiai įtakoja ne tik kiekybinę, bet ir kokybinę gyventojų aplinkos kaitą, deja, dažnai - į blogąją pusę.
Vienoje iš paskutinių televizijos laidų „Karštas vakaras (BTV) A. Zuokas kaltino praėjusios kadencijos sostinės valdžią dėl menko steigiamų daugiabučių namų bendrijų skaičiaus bei pažadėjo atvirumą ir gyventojų įtraukimą priimant sprendimus sostinėje. Tačiau ar jis žino su kokiomis problemomis susiduria kad ir dabar esančios bendrijos. Kovodamos už savo narių teises jos priverstos minti ir teismų slenksčius, nes šilumos ūkio ir pastatų administravimo monopolininkas šį riebų kąsnį atiduoda tik per kraują. Naujausias toks pavyzdys, apie ką vos prieš kelias dienas skelbė dienraštis „Vilniaus diena“, kelių Pašilaičių mikrorajono namų bendrijų kova dėl teisės pasirinkti norimą jų namų administratorių, o jų norams visais įmanomais būdais priešinasi įmonė „Pašilaita“. Panašių problemų dėl daugiabučių administratorių galima rasti ir kituose sostinės rajonuose. Deja visos ligšiolinės miesto valdžios tik su labai retomis išimtimis imdavosi talkinti gyventojams šioje nelygioje kovoje. Šie pavyzdžiai yra pasekmės, tačiau priežastys glūdi būtent dešimtmečio senumo įvykiuose, kai su Artūro Zuoko ir jo komandos pagalba Vilniuje įsitvirtino „Rubikon group“ monopolininkas (dabar „ICOR“). Todėl dabar Artūrui Zuokui ir dabartinei jo komandai teks gerokai paplušėti, kad darbais, o ne žodžiais įrodyti miesto bendruomenėms savo pažadų apie gyventojų įtraukimą priimant sprendimus realumą.
