Kone kasdien interneto platybėse vykstantys elektroniniai nusikaltimai gerai žinomi ir Lietuvos pareigūnams. Nors jie tvirtina, kad situacija virtualioje erdvėje kontroliuojama, statistika rodo ką kita - nuo interneto atsiradimo bent jau mūsų šalyje nė vienas internetinis nusikaltėlis dar nesėdo už grotų.
Apie internetinius nusikaltimus, nusikaltėlius ir tai, kas trukdo juos gaudyti, „Respublika“ kalbėjosi su Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų internete tyrimo skyriaus viršininku Marku Marcinkevičiumi.
- Kaip dažnai internetiniai sukčiai darbuojasi? Ar daug skundų sulaukiate?
- Palyginti daug. Tačiau ne tiek, kiek pareigūnai sulaukia skundų, pavyzdžiui, dėl vagysčių. Apskritai mes daugiau tiriame tarpregioninius, tarpvalstybinius nusikaltimus, sukėlusius rezonansą ar pridariusius didelės žalos.
- Kuris sektorius internetiniams sukčiams patrauklesnis - valstybinis ar privatus?
- Be abejo, privatus sektorius patrauklesnis, nes ten cirkuliuoja realūs pinigai. Tad dažniausiai taikomasi į elektroninę bankininkystę, bankų sistemas, korteles ir pan. Valstybinis sektorius nusikaltėlius traukia tik dėl kaupiamos informacijos.
Bėgant laikui, nusikaltėliai keičiasi. Anksčiau jie tik įsilauždavo į kokias elektronines sistemas, pasidžiaugdavo ir tuo baigdavosi jų malonios akimirkos. Dabar pagrindinis nusikaltėlių motyvas - pinigai. Tad jie nemato prasmės sėdėti ir „laužti“ nepelningą internetinį puslapį.
- Kurių šalių piliečiai dažniausiai užsiima elektroniniu sukčiavimu?
- Dažniausiai Afrikos šalių ir Rytų Europos. Tačiau apskritai elektroniniai nusikaltimai, kuriais siekiama finansinės naudos, populiariausi Rytų Europoje: Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir Baltijos šalyse.
- Amžius?
- Nusikaltėlių amžius įvairus - nuo 14 iki 30 metų. Tiesa, dažniausiai tuo užsiima jaunimas iki 20 metų.
- Elektroninėje erdvėje vėl siaučia vadinamasis Nigerijos sindromas. Koks tai sukčiavimo būdas ir ar teko su juo susidurti?
- Nigerijos sindromu vadinami įvairūs elektroniniai laiškai su pasiūlymais ir viliojimais pateikti asmeninius duomenis. Jie siuntinėjami visur ir visiems. Man atrodo, šiandien toks sukčiavimo būdas jau yra atgyvena, tačiau jis egzistuoja - sukčiai randa naujų formų, kaip jį pritaikyti.
- O kaip jis dabar pritaikomas?
- Pavyzdžiui, pastaruoju metu internetiniai nusikaltėliai, puikiai išmanydami žmonių psichologiją, jį pritaikė lietuviams, prekiaujantiems automobiliais. Sukčiai veikia paprastai: per užsienietiškus puslapius 20-30 proc. pigiau pasiūlomi geri automobiliai, o jais susidomėjusių pirkėjų prašoma internetu pervesti avansą. Gavę pinigus pardavėjai dingsta, o pirkėjai lieka ir be pinigų, ir be automobilio.
Gana dažnai sukčiaujama ir elektroniniu būdu imant greitus kreditus. Nusikaltėliai kredito bendrovėms pateikia klaidingus duomenis, pasiima pinigus ir dingsta.
- Minėjote, kad Nigerijos sindromas paseno. O kaip kiti elektroninio sukčiavimo būdai?
- Galima sakyti, kad elektroninė bankininkystė taip pat šiek tiek paseno. Anksčiau buvo populiaru rinkti kortelių prisijungimo duomenis, tačiau dabar visi bankai pradėjo įvedinėti PIN kodų generatorius ir kitaip saugoti savo sistemas.
- Ar tikrai galima įsilaužti į sąskaitą surinkus tam tikrus duomenis?
- Viskas priklauso nuo tų turimų duomenų. Jei jie pakankamai geri, tikrai juos galima išnaudoti labai neblogais nusikalstamais tikslais. Nusikaltėliai specializuojasi šioje srityje.
- Ar Lietuvoje yra nubaustų internetinių nusikaltėlių?
- Pagal statistiką, jeigu kalbame tik apie Baudžiamojo kodekso 30 skyrių (nusikaltimai informatikai - red. past.), tai 2006 metais tokių veikų buvo užregistruota 20, o 2007 - 50. Matyti, koks skirtumas.
- Užregistruotų veikų statistika aiški, tačiau kiek jų ištirta ir kuo visa tai baigėsi?
2006 metais ištirti 8 atvejai, pernai - 35. Pagal mūsų teisės aktus, viskas baigėsi baudomis, kurios palyginti buvo švelnios, nes žmonės, kurie jas gavo, už tokias veikas buvo baudžiami pirmą kartą.
- Pasigendate griežtesnių įstatymų?
- Šiuo metu - ne. Baudžiamajame kodekse prieš metus buvo sugriežtintos bausmės. Atsirado naujos veikos, atsirado ir naujos bausmės. Dabar už elektroninį sukčiavimą galima gauti 4 ir net 6 metus laisvės atėmimo.
- Numanote, ką internetiniai nusikaltėliai iškrės ateityje?
- Esame numatę, ką jie dar gali padaryti ir kokių priemonių reikėtų imtis. Bet kai kalbame apie elektroninius nusikaltimus, susiduriame su itin brangiomis priemonėmis, tad ne viską įmanoma padaryti.
- Kodėl neįmanoma?
- Šitą klausimą, ko gero, reikėtų užduoti mūsų aukštesniems vadovams.
- Nes problematiką mes matome ir ją pateikiame, tačiau juk ne mes priimame sprendimus!
- Ir kokios tos problemos?
- Pagrindinė ir didžiausia problema - lėtas mūsų technologinės bazės atnaujinimas. Nusikaltėliai labai greitai įsigyja pačią naujausią techniką, o štai mums, biudžetinei įstaigai, tenka rašyti raštus, paskui laukti sprendimo, vėl rašyti ir t.t. Kol koks nors sprendimas priimamas ir mes ką nors nauja įsigyjame, praeina daug laiko. Per jį dažniausiai jau atsiranda naujesnių dalykų, o tai, ką mes gauname, pasensta.
- Ar tai vienintelė internetinius sukčius gaudančių pareigūnų bėda?
- Ne, ne vienintelė. Dar viena problema - bet tikriausiai niekuo neišskirtinė - yra ta, kad trūksta specialistų, galinčių tirti elektroninius nusikaltimus. Pareigūnai rengiami, tačiau vienas dalykas parengti pareigūną, kitas - kad tas pareigūnas dar puikiai perprastų informacines technologijas.
Čia dirbti gali tik tas, kuris išmano ne tik teisinius dalykus, tačiau ir informacines technologijas. Tokių žmonių yra, tačiau jų pritraukti į šią tarnybą beveik neįmanoma. Dažniausiai koją pakiša atlyginimai, kurie neprilygsta uždarbiui privačiame sektoriuje.
