Apie skurdo tendencijas šalyje, dirbančiųjų padėtį ir pajamų perskirstymo politikos iššūkius diskutuoja Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė ir ekonomistas Romas Lazutka.
Ar priemonės, kurios turėtų mažinti skurdą, yra veiksmingos?
Kolega paminėjo pirmoko krepšelį, turime ir vaiko pinigus. Yra priemonių, kurios skirtos visiems, tačiau dalis šeimų gali ir pačios apsirūpinti. Kiek iš tiesų tokie krepšeliai ir papildomos priemonės padeda tiems, kuriems pagalbos labiausiai reikia?
A. Adomavičienė: Tos sumos yra labai mažos. Neapsiribočiau vien pirmoko krepšeliu. Gerai, gal jo užtenka pieštukams, tušinukams, aplankalėliams ir kitoms priemonėms. Bet pažiūrėkite, vaikas ateina į penktą klasę. Pasakykite bent vieną mokyklą, kurioje nebereikia kompiuterio ir namų darbams nereikia turėti šių priemonių.
Matome, kad ypač skurstančiose daugiavaikėse šeimose, jeigu yra šeši vaikai ir du kompiuteriai, vaikai turi susidaryti grafiką, kada kuris galės prieiti prie kompiuterio. Gali būti, kad vyriausiam vaikui laikas ateis tik dvyliktą valandą nakties ir jis tokiomis sąlygomis ruošia namų darbus. Akivaizdu, kad tos priemonės yra visiškai netaiklios ir neatitinka tikrųjų poreikių.
Jeigu žiūrėtume į bendrą šeimų situaciją ir giliau nagrinėtume jų problemas, matytume, kad jos susiduria su negebėjimu išlaikyti šilto būsto, gyvena labai prastomis sąlygomis. Tos problemos nėra sprendžiamos arba taikomi labai griežti apribojimai, pavyzdžiui, dėl vaikų maitinimo.
Yra šeima, kuri tikrai labai sunkiai vertėsi. Vyras, kai gali, uždarbiauja užsienyje, o dukra išvažiavo studijuoti į kitą miestą. Jos deklaruota gyvenamoji vieta liko pas tėvus. Dukra dirbo ir dirba, kad galėtų save išlaikyti, tačiau jos pajamos įskaičiuojamos į šeimos pajamas. Tuomet kyla klausimas, ar jos broliui penktokui priklauso nemokamas maitinimas.
Gal geriau šiek tiek pakelkime tą kartelę ir pripažinkime, kad yra daugiavaikių šeimų, kurioms sudėtinga. Galbūt joms galėtų būti pakelta pajamų riba, užuot galvojus, kad absoliučiai visiems reikia taikyti tas pačias priemones. Tokios universalios priemonės veikia progresinėje mokesčių sistemoje, tačiau sunkiai veikia tokioje sistemoje, kokią turime mes, kur egzistuoja tas plačiai pagarsėjęs „gyvulių ūkis“.
Man atrodo, reikėtų paramą taikyti tikslingiau ir galbūt kelti pajamų ribą, kad žemesnioji vidurinės klasės dalis taip pat neliktų be pagalbos. Turėtume sukurti tam tikrą apsaugą ir prevenciją žmonėms, kurie balansuoja ties skurdo riba.
Kokia dabar yra pajamų riba, nuo kurios žmogus laikomas patiriančiu skurdo riziką?
A. Adomavičienė: Vienam asmeniui tai yra 699 eurai, o šeimai, kurioje yra du suaugusieji ir du vaikai iki 14 metų, – apie 1400 eurų. Tačiau tas skaičius savaime nieko nereiškia. Parama skiriama atsižvelgiant ne į šį skaičių, o į kitus rodiklius – minimalių vartojimo poreikių dydį, valstybės remiamas pajamas ir panašius rodiklius, kurie yra gerokai mažesni.
Pavyzdžiui, minimalių vartojimo poreikių dydis kitais metais bus 488 eurai. Tačiau turime net žmonių su negalia, kurie tokios sumos negauna, arba šeimų, kuriose pajamas padalijus šeimos nariams vienam asmeniui tokia suma nesusidaro.
Nauja pažeidžiamų žmonių grupė
Dažniausiai įsivaizduojame tam tikras pažeidžiamas visuomenės grupes, tačiau ekonomistai kalba ir apie kitą žmonių grupę. Tai žmonės, kurie gali patenkinti būtiniausius poreikius – susimokėti už nuomą, maistą, tačiau odontologo paslaugoms ar kitoms didesnėms išlaidoms turėtų taupyti ne vieną mėnesį. Ar tai nauja pažeidžiamų žmonių grupė, kuri formuojasi visuomenėje?
A. Adomavičienė: Tai nėra visiškai nauja grupė. Jau kurį laiką stebimas rodiklis, ar žmogus turi santaupų nenumatytoms išlaidoms. Tokių žmonių, kurie jų neturi, berods, yra apie 40 procentų. Tai nėra visiškai nauja problema, tačiau net daliai vidurinės klasės sudėtinga padengti tam tikras nenumatytas išlaidas.
Pavyzdžiui, jeigu staiga sugenda automobilis, kuris yra vienintelė šeimos transporto priemonė, o jo remontas labai brangus. Statistika rodo, kad mokėjimai už sveikatos priežiūros paslaugas iš savo kišenės Lietuvoje yra labai dideli, gerokai didesni negu Europos Sąjungoje.
Su tuo susiduria ir vidurinė klasė, ir patys pažeidžiamiausi žmonės, kurie tikrai neturi galimybių susimokėti. Paimkime paprastesnį pavyzdį – vitaminą D. Visi kalbame apie mokinio krepšelius ir kitas priemones, tačiau vitaminas D taip pat kainuoja. Vitamino D tyrimas taip pat kainuoja.
Kiek yra nepasiturinčių šeimų, kurios gali sau leisti kartą per metus, ypač jeigu šeima daugiavaikė, visiems jos nariams atlikti tyrimus, kad nustatytų, kokį kiekį vitamino D ir kiek laiko reikia vartoti?
Ar nepaskubėjome atsiimti antrosios pensijų pakopos pinigų?
Turbūt ir jūs matėte, kaip žmonės puolė atsiimti antrosios pensijų pakopos pinigus. Dalis jų pirko įvairius daiktus argumentuodami, kad dabar gali sau tai leisti, o ateityje galbūt nebegalės. Tačiau ar nebus taip, kad šiandieniniai pirkiniai reikš didesnį skurdą senatvėje?
R. Lazutka: Taip, bet žmonėms reikia gyventi dabar. Kolegė Aistė daug ką paminėjo. Žmonės susiduria su vadinamosiomis netikėtomis išlaidomis – ar tai būtų sveikata, dantų gydymas, ar sugedęs automobilis, kuris yra būtina priemonė, o ne koks nors prabangos dalykas.
Galimybė dabar pasiimti pinigus iš pensijų fondų daugelį žmonių išgelbėjo. Taip pat leido grąžinti skolas. Yra prasiskolinusių žmonių, kurių skolos auga, pinigai atiduodami antstoliams, o jų paslaugos taip pat kainuoja.
Iš tiesų nemažai žmonių galėjo sau padėti, nors statistika rodo, kad dalis jų pinigus tiesiog laiko banke. Tačiau tie keli tūkstančiai eurų žmonėms yra labai reikšmingi kaip tam tikras apsidraudimas nuo netikėtų įvykių.
Tyrimai rodo, kad Lietuvoje apie 37–40 procentų gyventojų gyvena nuo algos iki algos. Jie nurodo, kad jeigu įvyktų koks nors nenumatytas įvykis ir reikėtų apmokėti maždaug 700 eurų sąskaitą, jie to nepajėgtų padaryti, nes sąskaitoje tiek pinigų nelieka.
Žmonės gauna algą ar kokią nors išmoką, o mėnesio pabaigoje pinigų nebelieka. Gyvenimas be jokio finansinio rezervo reiškia nuolatinį stresą. Žmonės naudojasi automobiliais, kurie Lietuvoje gana seni, juos reikia remontuoti, o remontas būna brangus. Gali atsirasti ir sveikatos problemų ar kitų netikėtų išlaidų. Gyventi nuolatiniame strese yra labai sunku.
Todėl tikrai geriau, kad žmonės pasiėmė pinigus ir susitvarkė tam tikrus būtiniausius reikalus, kurių anksčiau negalėjo išspręsti. Net jeigu jie dabar laiko tuos pinigus banke kaip indėlį, už kurį negauna palūkanų arba gauna vos porą procentų, tai galima laikyti tam tikra apsidraudimo priemone. Tiesiog jų miegas yra ramesnis.
Kalbant apie senatvę, žinoma, jie tų pinigų jai nepalieka. Tačiau žmonės, kurie uždirba labai nedaug, moka ir labai mažas įmokas, todėl jų būsimos pensijos priedas taip pat būtų labai nedidelis. Negalima žmogaus versti atidėti pinigus ateičiai, kai jam jų neužtenka net iki mėnesio pabaigos.
Jis ne tik neturi finansinio rezervo, bet dar turi skolintis, pavyzdžiui, imti vartojimo paskolas, kurių palūkanos siekia keliolika procentų, nors pensijų fonde jis gautų vos kelių procentų grąžą. Tai irgi neracionalu.
Taupyti yra gerai. Žmonės turėtų taupyti ir paprastai patys tai supranta. Tačiau taupyti gali tie, kuriems lieka pinigų patenkinus būtiniausius poreikius. Versti taupyti žmones, kurie tam neturi iš ko, yra neteisinga.
Pavyzdžiui, žmogus uždirba minimalią arba šiek tiek didesnę nei minimalią algą, sukuria šeimą, susilaukia vaiko, o jis jau yra įtrauktas į pensijų fondą ir nuo jo atlyginimo nuskaičiuojamos įmokos.
Arba, priešingai, žmonės gyvena gana vidutiniškai, tačiau šeima išyra, moteris lieka su vaikais, vyras slapstosi ir nemoka alimentų, o tai pasitaiko gana dažnai, arba moka labai nedaug. Tuomet moteris nebeturi galimybės pasitraukti iš pensijų fondo. Ji neturi iš ko sumokėti už vaiko būrelį ar nupirkti jam drabužių į mokyklą, tačiau nuo jos atlyginimo toliau nuskaičiuojamos įmokos.
Tai irgi nėra tinkamas būdas kaupti jos pensiją. Turime socialinio draudimo pensijų sistemą ir ji turi užtikrinti žmonėms pakankamas, vadinamąsias adekvačias pajamas, kad žmonės neskurstų.
O tie, kurie pajėgūs susitaupyti ir kurių pajamos tai leidžia, gali taupyti ir toliau. Gerai, kad yra toks instrumentas, tačiau prievarta versti žmones taupyti, atimant pinigus iš jų šiandieninių poreikių, yra tikrai neracionalu ir net nežmoniška.
Todėl ši reforma yra gera. Buvo paminėta, kad nemažai žmonių išsprendė įsisenėjusias problemas. Galbūt ilgą laiką negalėjo susitaisyti dantų, nueiti pas gydytoją, nusipirkti šaldytuvo, kuris jau varva, ar susitvarkyti būsto stogo.
Žmonėms reikia tai susitvarkyti dabar. Negalima laukti, kol jie sulauks pensinio amžiaus ir prie pensijos gaus kelis papildomus eurus. Iki tol jiems reikia išgyventi su tomis didžiulėmis materialinėmis problemomis. Todėl gerai, kad ši problema buvo išspręsta.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai – kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
