• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kad jos akį traukia mergaitės, Guoda (tikrasis vardas redakcijai žinomas) suprato dar ankstyvoje vaikystėje. O tuo įsitikino vos tapusi paaugle. Guodai visai nebaisu ne tik Vilniaus gatvėse laikyti savo merginą už rankos, bet ir viešai bei labai atvirai pasakoti apie savo gyvenime patirtus išbandymus. Mat šie, merginos žodžiais, ją tik užgrūdino.

Kad jos akį traukia mergaitės, Guoda (tikrasis vardas redakcijai žinomas) suprato dar ankstyvoje vaikystėje. O tuo įsitikino vos tapusi paaugle. Guodai visai nebaisu ne tik Vilniaus gatvėse laikyti savo merginą už rankos, bet ir viešai bei labai atvirai pasakoti apie savo gyvenime patirtus išbandymus. Mat šie, merginos žodžiais, ją tik užgrūdino.

REKLAMA

Dvyliktą klasę šį rudenį pradėsiančiai merginai nesvarbu, kad aplinkiniai mano ją esant kitokią. Ji nebijo, kad Lietuvos karo akademijoje, apie kurią dabar svajoja, gali būti priimta kreivais žvilgsniais, ji nesureikšmina ir internete patirtų patyčių ar net raginimų nusižudyti dėl savo seksualinės orientacijos.

Guoda žino, kad žmonių, kurie nepritars jos gyvenimo būdui ir orientacijai, bus visada. Jai svarbiausia, kaip ji pati dėl to jaučiasi. Todėl savo homoseksualumą sau ar šeimai bijantiems pripažinti jaunuoliams Guoda linki pirmiausiai susitaikyti su savimi ir priimti save tokius, kokiais esate.

REKLAMA
REKLAMA

„Man bijojimas – praeitas laikotarpis.“

Kai papasakojau savo kolegoms, kad kalbėsiuosi su tavimi, pirmas jų klausimas buvo – ar ji nebijo?

Ne, visiškai nebijau. Dabar, šiuo metu, tikrai nebijau. Nes visiškai suprantu, kad pasaulyje visada bus homofobų, kuriems nepatiksi, neįtiksi. Aišku, anksčiau, taip, bijodavau. Bijojau pasakyti net savo tėvams apie savo seksualinę orientaciją. 

REKLAMA

Bet dabar manau, kad kiekvienas žmogus tai turi priimti. Aišku, jeigu nepriima, tai neįtiksi žmogui. Man bijojimas – praeitas laikotarpis. Aišku, turėjau pati perlipti per save, bet šiuo metu visiškai nebijau.

Tai tu save identifikuoji kaip homoseksualią, biseksualią? Kaip, jeigu apskritai, galima tai apibrėžti?

Atsakyčiau galbūt juoko forma – mane draugai vadina profesionalia lesbiete (juokiasi). Taip išėjo, kažkas iš TikToko taip pakomentavo ir draugai pasakė – viskas, dabar tave vadinsim profesionalia lesbiete. Aišku, tai buvo juokas. Bet identifikuoju save taip.

REKLAMA
REKLAMA

Kada pajutai, kad esi homoseksuali?

Aš manau, kad visada jutau. Nuo pat mažens, kai būdavau kaime ir leisdavau laiką su berniukais, tėvai sakydavo, kad Guoda su berniukais, susiras gražų turtingą berniuką. Jie visada man tai kaldavo į galvą.

Aišku, lūžis, kai supratau, kad man patinka merginos, buvo po šeštos klasės, kai išėjau iš Čiurlionio menų mokyklos. Tada išėjau į gatvės šokius ir ten buvo viena mergina, kuri buvo kaip ir pirma mano meilė. Tada supratau, kad gal man patinka berniukai ir merginos. Nors visada žinojau, kad patinka tik merginos. 

Dėl berniukų – tai buvo nuostata iš tėvų, kad turi būti su vaikinais, turi būti šeimininkė. Labai bijojau sau pripažinti, kad man tik merginos patinka. Tai pirmiausiai pasakiau savo mamai, kad man patinka merginos ir vaikinai. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Močiutei labai ilgai nesakiau, nes ji labai homofobė. Bet 7–8 klasėje supratau, kad man patinka vien merginos, jokio potraukio neturiu vaikinams. Vadinasi, supratau tai anksčiau, bet gal nenorėjau sau pripažinti.

Kodėl?

Gal dėl to, kad aplinkui girdėjau taisykles – turi susirasti vaikiną, turi būti turtingas, gražus, būti šeimininke, auginti vaikus. Tai perėjo iš močiutės, nes kurį laiką gyvenau su močiute. Ji man tai labai kalė į galvą ir tai turbūt mane labai paveikė.

Labai bijojau. Kol galiausiai vieną dieną supratau – arba aš kažką darysiu dėl savęs, arba visą laiką bijosiu išlįsti, tūnosiu šešėlyje, visko bijosiu. 

REKLAMA

Minėjai, kad pirmiausiai atsiskleidei mamai, močiutei bijojai. O dabar ar visi tavo šeimos nariai žino?

Močiutei buvau užsiminusi... bet nežinau. Iš pradžių ji labai griežtai buvo prieš, po to švelnesniu tonu kalbėjo. Kai man buvo 15 metų, sakė, oi, gerai, bent nepilnametė neprisidarysi vaikų (juokiasi). Po to ji labai kniso man protą, kad anūkų nebus. Dabar aš nesuprantu, nes ji neutralioje būsenoje. 

Kaip sekėsi mokykloje? Ar apie tavo seksualinę orientaciją žinojo tavo bendraklasiai, ar dabar žino?

Kai buvau progimnazijoje ir dar nekūriau TikToko, tai pasakiau savo klasiokei, kuri buvo biseksuali, ji tai priėmė gerai. Aišku, bernai niekada nepriėmė ir turbūt nepriims, tai buvo 6–7 klasė, nelabai jie kreipė dėmesio. Aštuntoje klasėje pradėjau daryti TikTokus, tai iš ten daugiau žmonių sužinojo.

REKLAMA

Ar teko susidurti su patyčiomis, diskriminacija?

Tai aišku. Pirmais metais TikToke skambėjo patyčios iš manęs, iš mano orientacijos. Iš draugų, iš klasiokų – nelabai. Aišku, gal kitos klasės kalbėdavo, bet nelabai kreipdavau dėmesio.

TikToke pirmais metais kreipiau dėmesį, nes pradėjo rašyti „gražius“ komentarus – nusižudyk. Tai labai priėmiau, nukrito mano savivertė, pradėjau save dėl visko kaltinti. Vėl į šešėlį nuėjau, galvojau, viskas, baigsiu, pasislėpsiu vėl „spintoje“ ir nieko nedarysiu.

Bet po truputį, po ilgo proceso, po darbo su savimi, su psichologais, terapeutais, tiesiog persilaužiau ir supratau, kad nereikia man bijoti, nes jų bus visą laiką.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ar turi antrą pusę dabar?

Turiu, liepos 21 dieną bus 11 mėnesių. 

Ar rodote savo jausmus viešai, pavyzdžiui, laikotės už rankų?

Taip, tikrai taip. Nes ir man, ir jai ne gėda. Nors po praeitų santykių labai bijojau, nes tuomet antra pusė sakydavo „ką tu čia darai“. Bet su dabartine mergina išmokau daug gero, supratau, kas aš esu, ji mane labai palaiko. Visiškai nebijau ją laikyti rankose ir eiti gatve.

Kokia aplinkinių reakcija? Galbūt teko susilaukti palaikymo ar nepritarimo replikų?

Įsimintiniausias atvejis turbūt buvo Vingio parke, kai mes ėjome ir „tradicinė“ šeimynėlė, pilna vaikų, kažką kalbėjo apie maršą ir tiesiog sustojo prie mūsų, kol mano mergina norėjo užsirišti kedus, atsisuko ir pavadino pedofilėmis. Pasižiūrėjau į juos, na, gerai, pavadino, tai pavadino.

REKLAMA

O kitą kartą ėjome Gedimino prospektu. Vieni pribėgo ir pasakė, kad mes šaunuolės ir palinkėjo stiprybės. Man tikrai patiko, kad pribėgo ir nebijojo to pasakyti.

Ar tau atrodo, kad, na, per tiek laiko, kiek tu atsimeni Lietuvą, pagerėjo požiūris į homoseksualius asmenis?

Aš manau, taip. Iki kol pernai ir šiemet, kai suaktyvėjo LGBTQ tema, mes buvome labai pasislėpę. Aišku, buvo paradai, tai tik per paradus tie homofobai išlįsdavo. Bet dabar, kai mes keliame šią temą, manau, taip, pagerėjo. 

Aišku, mažai. Nesakyčiau, kad vau, didelis progresas į viršų. Aišku, dar yra ką tvarkyti. Bet džiaugiuosi, kad darome bent kažkiek progresą. Tik labai užknisa, kad paradų visi miestai atsisako, buvo liūdna, kai tai išgirdau.

REKLAMA

O ką manai, kai leidžiama rengti tokius renginius kaip Šeimų gynimo maršas ir panašiai?

Tai labai nervina. Suprantu, jūs norite išsireikšti, laikote neapykantą mums, viskas gerai. Bet pati ėjau pro šalį, kai vyko maršas. Ten dvi merginos pasibučiavo, tradicinių šeimų gynėjai pasiskundė policijai, policija atėjusi išrašė baudą. Atseit jos kurstė neapykantą. Tai, galvoju, jos pasibučiavo, jos nepadarė nieko blogo, nieko nenužudė, nemušė. Tai labai nervina. 

Policija galbūt nenorėjo, kad tradicinių šeimų gynėjai susiartų su homoseksualais. Aš nežinau, man tikrai nepatiko tai pamatyti – viskas, ką mes darome, jiems nepatinka. Tai jų principo reikalas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Turbūt sekei, kas vyko Seime šiais metais dėl Partnerystės įstatymo. Kaip matai tai, kad pirmoje stadijoje pritrūko vieno balso ir kol kas projektui pritarti nepavyko?

Manau, kad mes vis dar bijome, reikia apsiprasti. Lietuva nėra šalis, kur viskas gerai, įstatymas dėl LGBTQ priimtas... Mums reikia pribręsti – pačiai Lietuvai, kaip šaliai. Reikia suprasti, kad mes [LGBTQ bendruomenė] nieko nedarome, mes nesikandžiojame, mes tiesiog išreiškiame, kad norime mylėti. 

Manau, kad po kažkiek laiko bus žymiai geriau, tačiau dabar reikia tiesiog laukti ir turėti kantrybės.

Planuojama, kad rudenį įstatymas grįš į Seimą. Ar tiki, kad šįkart jau pavyks?

Manau, kad pasistūmės. Manau, kad rudenį turėtų priimti įstatymą. Nes dabar daugiau Seimo narių palaiko LGBTQ ir tikiuosi, kad tas vienas balsas atsiras. Bet netikiu, kad po Partnerystės įstatymo greitai ką nors leis dar dėl LGBTQ teisių. Reikia tai daryti mažais žingsneliais, tada kažką pasieksime.

REKLAMA

Ar manai, kad žmonių, kurie labai priešinasi LGBTQ bendruomenei, pažiūros yra grįstos stereotipais?

Manau, kad taip. Kai šeimoje yra pasakyta, kad taip turi būti – turi turėti santykiu su vyru, – manau, tai iš šeimos persiduoda. Tada vaikai perduoda savo vaikams, o tie savo vaikams... Manau, kad tai įkalama šeimoje arba iš aplinkinių. Tuomet, aišku, ir sau įsikalsi tai į galvą.

„Mes nesislėpsime šešėlyje.“

Kaip suprantu, mokykloje savo aplinkoje jau turėjai asmenų, kurie patys atsiskleidė, arba tave labai palaikė. Kaip manai, ar dabar jauni žmonės drąsiau kalba apie tai, kad nėra heteroseksualūs?

Manau, kad mes tiesiog išdrįsome atsistoti, pradėti kalbėti ir daryti veiksmus, nes mes nesislėpsime šešėlyje. Mes tiesiog norime taikos, tų pačių teisių. Mes darysime viską, kad taip būtų. Reikia dirbti, kad nebūtų daugiau replikų, daugiau stebėjimosi, kad du vyrai ar dvi moterys bučiuojasi.

REKLAMA

Tai čia požiūris. O kalbant konkrečiai apie teises?

Manau, kad Partnerystės įstatymas tikrai pagelbėtų. Taip pat dėl vaikų. Manau, kad įsivaikinti vaiką LGBTQ šeimoms yra labai gerai. Mačiau gyvenimą vaikų namuose, kur vaikų daug, ir niekaip nesuprantu, kaip galima sakyti, kad LGBTQ šeima sužlugdys vaiką. Geriau dvi mamos ar du tėčiai, nei geriantis tėvas ir mamos nėra, ar gerianti motina ir tėvo nėra.

Minėjai man, kad tavo svajonė – įstoti į Lietuvos karo akademiją. Ten yra merginų, bet absoliuti dauguma vyrų. Ar nekelia nerimo tai, kaip tave priims ta bendruomenė?

Nemanau, kad man labai turėtų rūpėti, kaip mane priims. Aš einu ten mokytis, pasisemti žinių. Aišku, bus sunku, bet dėl savo gerovės turi paaukoti savo nervus, kaip aš sakau. Šaulių sąjungoje pastebėjau, kad berniukai mus diskriminuoja, sakė, kad, jeigu mergina, tai turi suktis virtuvėje ir auginti vaikus. Tai tikrai mane sunervino. Dėl šių komentarų tas vaikinas turėjo padaryti 100 atsispaudimų. Aišku, jis atsiprašė.

REKLAMA
REKLAMA

Kalbant apie Karo akademiją, bus sunku, bet reikia, verta. Pažįstu žmonių, kurie tarnauja kariuomenėje ir yra homoseksualūs. Vyrai kariuomenėje nelabai į tai žiūri. Niekas nekreipia dėmesio, ar tu kitoks. Tiesiog ateini savo darbus daryti ir tiek.

Kai save įsivaizduoju 40–50 metų, noriu pasiekti aukščiausią įmanomą laipsnį kariuomenėje – generolo. Aišku, tam reikės daug mokytis, bet matau tai savo ateityje.

Pabaigai, ką pasakytum jauniems žmonėms, kurie jaučia ar žino, kad nėra heteroseksualūs, bet bijo ir patys sau tai pripažinti, ir kalbėtis apie tai su savo šeima bei artimaisiais?

Pradėkite nuo savęs. Svarbiausia – nuo savęs. Negalvokite apie kitus. Aišku, visada bus besipriešinančių. Jie visada kišis į tavo gyvenimą, jiems bus įdomu, kodėl tu kitoks nei visi kiti. 

Tiesiog pradėkite nuo savęs, su savimi dirbti. O tada eikite prie kitų, tada bus lengviau. Ne taip kaip aš – pradėjau nuo kitų, o tuomet labai savo savivertę sugrioviau. Ir nebijokit! Visada bus homofobų, bet reikia laikytis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų