Kai Domantui Antužiui iš Gargždų buvo pusantrų metukų, jam miegant pradėjo labai prakaituoti galvytė – čia ir prasidėjo berniuko kelionė po ligonines, kol jam buvo nustatytas vėžys. Metams einant, jis augo ir plėtėsi, kol gydytojai paleido Domantą iš ligoninės su išrašu „visos gydymo galimybės išsemtos“. Vilties, kad Domantas išgyvens, gydytojai neturėjo. Tačiau berniukas išgyveno ir visi skausmai, kuriuos jis išgyveno, negalėjimas pajudinti nė pirštelio, liko praeityje.
„Prasidėjo viskas nuo to, kad pusantrų metukų Domantui pradėjo prakaituoti galvytė miegant, pagalvė būdavo šlapia. Nuėjome pas gydytoją išsiaiškinti, kodėl prakaituoja, jam padarė vieną kitą tyrimą, niekas neapsitvirtino, tai taip ir paliko. Po to buvo vasara, vieną kartą ligoninėje, kitą kartą ligoninėje pagulėjo, ir tą pačią dieną jis važinėjosi su tokiu motocikliuku. Aš tada pamačiau, kad jo nugarytė į vieną pusę iškelta. Aš pasiėmiau vaiką, nuvažiavome pas gydytoją, ir mus išsiuntė atgal į ligoninę. Nuvažiavom atgal, ieškojo tų ligų, kas ir kodėl gali būti, pridarė tyrimų visokiausių, bet kokius tyrimus bedarė, niekas nepasitvirtino.
Tada atsidūrėm pas nuostabią gydytoją neurologę Klaipėdoje, kuri persiuntė mus per visus absoliučius gydytojus vaikų poliklinikoje . Akivaizdu, kad vaikui kažkas negerai buvo, bet niekas jokių ligų nerado. Tada išsiuntė į mus į Vilnių, į Vaiko raidos centrą, iš ten mums parašė mums siuntimą į Santariškes, į Vaikų ligoninę. Ten Domantui ir nustatė pirmo laipsnio pilositinę astrocitomą“,– tv3.lt pasakojo berniuko mama Alvida Antužienė.
Chemoterapija nepadėjo
Nustačius, kad berniukas serga vėžiu, jį išsiuntė į Kauną. Ten jam neurochirurgai padarė biopsiją.
„Kadangi auglys buvo pirmo laipsnio ir jį įvardino kaip nepiktybinį, tai gydytojų konsiliumas nusprendė nieko nedaryti, neskyrė nei radioterapijos, nei chemoterapijos. Trejus metus su tokiu stebėjimu pratempėme. Po to vaikučiui pradėjo darytis blogai, sutriko vaikščiojimas, prasidėjo skausmai, tada gydytojų konsiliumas jau skyrė chemoterapiją. Ji turėjo tęstis pusantrų metų, bet po pusmečio padarė mums magnetinį rezonansą. Auglys augo ir plėtėsi toliau, rezultato jokio nebuvo, tai mums nutraukė chemoterapiją. Kuo toliau, tuo vaikui blogėjo, jis gulėjo, nejudėjo, nebegalėjo nei rankų, nei kojų pajudinti. Tada vaikui nusprendė taikyti radioterapiją, po jos šiek tiek pagerėjo. Kokius du –tris mėnesius gyvenome gana ramiai, tada vėl Domantui pratęsė chemoterapiją keturiems mėnesiams. Dar kartą padarius magnetinį rezonansą, gydytojai pamatė, kad jokio rezultato nebuvo. Auglys vėl toliau augo. Tada mums visą gydymą nutraukė ir išsiuntė namo, paliko tik paliatyvią slaugą. Gydytojai parašė, kad visi gydymo būdai išsemti – jie nebeturėjo, ką taikyti. Iš gydytojų pusės tiesiog nebebuvo vilties“, – susijaudinusi pasakojo Alvida.
