Klinikinės psichologijos specialistė V. Tarasevičė teigė, kad nuo pirmykščių žmonių laikų daiktai buvo naudojami dėl konkrečios funkcijos, o šiais laikais vartojimas tapo labiau susijęs ir su emocijomis.
„Gerai pasakėt, kad tai yra mūsų kasdienybė. Ir taip dabar, kai klausėte, pagalvojau, kad jeigu nusikeltumėm kažkiek tūkstantmečių atgal, kai buvom pirmykščiai žmonės, mes lygiai taip pat turėjom rūpintis, ypač šaltose zonose, prisidengti kailiais ar kažkuo panašiu.
Tai būtų buvę tokie drabužiai, taip? Ieškojom maisto, medžiojom, rinkom gėrybes. Tik tada net nebuvo problemos, nes visi dalykai, kuriuos vartojom, jie atliko konkrečią funkciją“, – laidoje kalbėjo ji.
Tiesa, su laiku pagerėjus gyvenimo sąlygoms, atsirado vartojimo kultūra, kurioje žmonių požiūris į pirkimą gali svyruoti nuo funkcionalaus poreikio iki emocinio impulso.
„Dabar, kai gyvenimas pagerėjo, atsirado vartojimo kultūra. Dabar jau kalbame apie kontinuumą, kur viename gale būtų vartojimas, kuris pirmykščiam žmogui atlieka funkciją, ir žmogus, kuris visiškai neturi tokio impulso nusipirkti dėl kažkokios emocijos.
Tokiu atveju jis į tai žiūri kaip į funkciją. Kartais jis žiūri į tai kaip į darbą išnešti šiukšles. Kartais tai – šiek tiek varginantis dalykas“, – apie tai prasitarė klinikinės psichologijos specialistė.
Kai apsipirkinėjimas tampa ne pramoga, o problema
Pasak pašnekovės, kai kuriems žmonėms daiktų pirkimas tampa malonumu ar pramoga, o didėjant emociniam prisirišimui tampa sunkiau atsispirti norui pirkti.
„Tame kuntinuume tai yra žmonės, kuriems tai – malonumas, kažkas smagaus, kaip pramoga arba fainas užsiėmimas. Taip pat yra žmonės, kurie jaučia jau didesnį malonumą daiktų įsigijimui ir jau sunkiau atsispirti.
Tokiu atveju, jau tampa nebeaišku, ar aš renkuosi, ar daiktas mane renkasi, tame yra daugiau emocijų“, – įvertino psichologė.
„Toliau turime atvejį, kur jau nebe daiktą perku, bet kažkokį problemos sprendimą, įveliant emocijas arba, kaip tiktai, iš nuobodulio, kad yra kažkokios stimuliacijos stoka“, – toliau tęsė ji.
V. Tarasevičės teigimu, probleminis pirkimas gali sukelti įvairių pasekmių, tokių kaip perpildyti namai, finansiniai ir santykių sunkumai, tačiau ribą tarp įprasto ir probleminio elgesio nustatyti nėra lengva.
„Egzistuoja tokie žmonės, kurie turi šią problemą [daiktų pirkimo] kaip pasekmes iš vartojimo įvairiausiose srityse: tiek apkrautų namų, tiek finansinių problemų, santykių problemų ir taip toliau.
Jeigu taip žiūrėti į tą kontinuumą, tai ribą iš tikrųjų, kaip ir kituose sutrikimuose, labai nelengva atskirti. Vienas specialistas matys čia jau ribą, kitas – nebūtinai.
Priklausomai nuo to, kiek pats žmogus reflektuoja ir geba pagauti savyje, kas čia vyksta“, – pastebėjo pašnekovė.
Paklausus specialistės, kaip dažnai pasitaiko darbo praktikoje probleminio pirkimo atvejų, ji atsakė, kad tai yra sunku vertinti, nes toks sutrikimas oficialiai neregistruojamas ir jo požymiai gali persipinti su nerimo, aktyvumo ir dėmesio bei depresinėmis būsenomis.
Dėl to tikslios statistikos, anot pašnekovės, nėra. Tiesa, žmonės neretai kada slepia šią savo problemą arba kreipiasi pagalbos tik tada, kai darosi dar sunkiau su ja susigyventi.
„Sunku tą statistiką apčiuopti. Plius, statistika labai priklauso nuo to, kiek žmogus kreipiasi, kiek žmonių jau suvokia, kad yra problema.
Ir labai daug žmonių dar patys, deja, bet slepia tai kartais net nuo savęs ir nuo artimųjų ir kreipiasi jau ganėtinai pavėluotai, bet tokios ir neturim tikrosios statistikos.
Nors taip, iš to, kiek pas mane žmonių ateina, kiek mano asmeniniame rate yra žmonių, tai pakankamai dažna“, – atkreipė dėmesį V. Tarasevičė.
Klinikinės psichologijos specialistė teigė, kad pati save laiko esančia ties riba tarp įprasto ir probleminio pirkimo, todėl stengiasi stebėti savo elgesį ir jį analizuoti.
„Aš taip pat galiu pabūti „du viename“. Jeigu imtume kontinuumą, aš save laikyčiau, jog esu jo slenkstyje, nes neturiu tokio sutrikimo, bet turiu labai prisižiūrėti, kad nepereičiau tos ribos.
Pati, kai skaitau įvairias knygas apie kompulsyvų pirkimą, man patinka, kai specialistas pats asmeniškai turi išgyvenimų apie tai. Tada galiu giliau analizuoti“, – paatviravo pašnekovė.
„Man, visų pirma, tai padeda geriau suprasti žmogų. O, antra, aš galiu jau pačios patikrintus būdus apie daiktų kaupimą žmonėms rekomenduoti, kaip išmesti, ir taip pat apie kompulsyvų pirkimą“, – apie savo asmeninę patirtį prabilo V. Tarasevičė.
Nereikalingų daiktų atsisakymas
Specialistė teigė, kad atsisakyti nereikalingų daiktų gali padėti įsivaizdavimas, kaip žmogus jaustųsi, jei daiktas būtų sugadintas, nes dažnai paaiškėja, kad jo praradimas suteiktų palengvėjimą.
„Prisimenu, kaip teko apie daiktų išmetimą žiūrėti įvairius vaizdo įrašus, skaityti knygas, ir tokį patarimą davė viena moteris, kurį pati dabar taikau.
Jeigu metant daiktus sunku išmesti, nes galvoju: „Gal prireiks“, pagalvoju: jeigu aš jį sulaistyčiau raudonu vynu, kaip jausčiausi?
Ir labai dažnai pastebėjau pati, mesdama daiktus prieš pusmetį, kad daug daiktų išmečiau. Tai didelė dalis atsakymų būna: apsidžiaugčiau, palengvėtų“, – kalbėjo ji.
V. Tarasevičė paaiškino, jog pirmieji probleminio pirkimo požymiai kiekvienam žmogui gali būti skirtingi, tačiau svarbu stebėti savo kūno reakcijas ir emocijas pagalvojus apie galimybę nepirkti norimo daikto.
„Gali būti ne vienas ženklas ir kiekvienam jisai – skirtingas, bet svarbiausia sekti, kiek jų yra.
Tai pirmas būtų toks: įsivaizduokim, kad užsimerkiam ir prieš akis iškyla daiktas, kurį norėčiau nusipirkti ir paklausiu savęs: kas būtų, jeigu nepirkčiau? Tada tiesiog stebim save: kvėpavimą, kūną, emocijas.
Žmogus, kuris neturi jokio prisirišimo prie tų pirkimų, sakytų: „Na neturėsiu to daikto, gal bus nepatogu techniškai dėl to, kad jis funkcijos neatliks“, ir tiek“, – dėstė ji.
Klinikinės psichologijos specialistė teigė, kad kuo labiau žmogus artėja prie probleminio pirkimo, tuo daugiau nerimo, susierzinimo ir diskomforto gali kilti dėl daiktų pirkimo ar kaupimo.
„Kuo toliau einam tuo kontinuumu, tuo daugiau emocijų bus apie apie daiktų kaupimą, pirkimą. Dėl to gali sukilti ir nerimas, ir erzulys, ir įvairiausias diskomfortas.
Kitas momentas, turi paklausti savęs: kaip jaučiuosi apsipirkus? Ir žmogus kontinuumo gale, kur viskas gerai, jisai sakys: „Na, pasibaigė šis, patenkinau savo poreikį.“
O kai jau keliaujam link to probleminio pirkimo, jau dažnai atsiranda ne džiugesys, o kaltė, gėda, nepasitenkinimas, graužatis“, – įvertino ji.
Problemos pastebėjimas laiku
Pašnekovė atvirauja, kad problema gali būti pastebima tada, kai apsipirkimui skiriami pinigai pradeda atimti galimybę patenkinti kitus žmogui svarbius prioritetus ir poreikius.
„Galima mąstyti apie prioritetus, nes visi jų turime tikriausiai. Pavyzdžiui, finansų srityje mes pakankamai aiškiai galime įsivardyti, kad man vienas iš prioritetas – maistas, tai jam atsidedu.
Svarbu profesiniai poreikiai, kaip praleidžiamas laisvalaikis. Ir jeigu toje finansų srity jau pradeda apsipirkinėjimas atiminėti dalykus, kurie man svarbūs, tai – signalas, kad yra problema“, – komentavo V. Tarasevičė.
Daiktų kaupimas tampa problema tada, kai jų tiek daug, jog atsiranda trukdymas naudotis gyvenamąja erdve ir nebeatliekama aiški funkcija.
„Jeigu grįžtu namo ir nėra, kur atsisėsti, nes drabužiai užmesti, daug daiktų primėtyta ir bandau ieškoti, kur juos padėti.
Tai reiškia – prioritetas yra skiriamas mūsų erdvei, kur kiekvienas daiktas turėtų atlikti funkciją“, – pasisakė klinikinės psichologijos specialistė.
Psichologas G. Navaitis akcentavo, kad žmonių požiūriui į daiktus ir jų kaupimą didelę įtaką daro visuomenės vertybės ir ankstesnė gyvenimo patirtis.
„Žmonių elgesys labai dažnai atspindi visuomenėje vyraujančias vertybes. Pavyzdžiui, įsitvirtinant krikščionybei, daug krikščionių tikėjo, kad paskutinis teismas įvyks labai greitai, ir kaupti turtą jiems buvo visai svetima.
Šitas pavyzdys mums leidžia pažvelgti į šiuolaikinį gyvenimą, nes šiandien visgi turbūt jau mažiau negu pusė Lietuvos gyventojų yra gyvenę sovietiniu laikotarpiu arba turi patirties pereinamuoju laikotarpiu, kada patyrė nemenkus materialinius trūkumus“, – dalijosi jis.
Pašnekovo teigimu, žmonės, patyrę sovietmečio prekių trūkumą, šiandienos prekybos centruose gali jausti didesnį norą pirkti ir kaupti daiktus.
„Priminčiau vyresniems žmonėms, reiškia, 100 ar daugiau žmonių eilę, norint nusipirkti moteriškus žieminius batus.
Tai tiems žmonėms, įsivaizduokime, kad mes turime laiko mašiną ir žmogus iš kokių 80 metų pakliūna į šios dienos prekybos centrą, jisai griebtų viską, ką tik galėtų, ir būtų laimės viršūnėje, nes netgi tokie dalykai kaip užsieninis maišelis buvo vertybė“, – komentavo specialistas.
Psichologas pastebėjo, jog vartojimo įpročiams įtakos turi ankstesnės kartos patirtys. Dabar visuomenės vertybės palaipsniui keičiasi ir vis daugiau žmonių orientuojasi į individualumą.
„Žmonės statydavo sekreterę iš išgertų alaus skardinių. Todėl nepamirškime tų žmonių ir supraskime, kad tiek jie, tiek jų vaikai, ir galiausiai tai nėra kažkokia išimtis – tai yra gerovės, visos visuomenės, vartotojiškos visuomenės požiūris.
Bet po truputį vertybės keičiasi. Mes, didesnė dalis žmonių, orientuojamės į taip vadinamas poindustrinės visuomenės vertybes. Tai reiškia individualumą, gyvenimo kokybę, saviraišką ir panašius dalykus“, – pabrėžė jis.
Jaunesnės kartos daiktų atsisakymo įpročiai
Pasak G. Navaičio, jaunesnės kartos žmonės nebūtinai atsisako daiktų, tačiau vis dažniau renkasi juos nuomoti ar dalytis, užuot juos įsigiję visam laikui.
„Vienos ir kitos kartos vertybės gana dažnai išsiskiria. Taip yra todėl, kad poindustrinės visuomenės žmonės neatsisako daiktų vartojimo, tačiau daugelį jų vertina kaip laikinai reikalingus – daiktus, kuriuos norima įsigyti tik tam tikram laikotarpiui.
Tada plinta vadinamoji dalijimosi ekonomika, kurioje yra ir dalijimosi ekonomikos elementų, nes puikus pavyzdys yra mašinos nuoma“, – dalijosi psichologas.
„Mes iš tikro galime turėti savo automobilį, bet 95 procentus laiko jis yra nenaudojamas. Tai tada klausimas – gal geriau turėti su kažkuo bendrą automobilį, toliau atsiranda klausimas – gal išvis jo neturėti, o turėti tik galimybę pasinaudoti <...>“, – toliau tęsė jis.
Anot specialisto, vis daugiau žmonių mano, jog gerą gyvenimo kokybę galima užtikrinti ir neturint daug daiktų savo nuosavybėje.
„Šitie skaičiai mūsų pokalbiui ir yra turbūt svarbiausi, nes jie rodo, kad didėja žmonių skaičius, kuriems vartojimas ir daiktų naudojimas nėra mažesnis dėl kitokių vertybių, bet jie mano, jog nebūtina turėti daiktų sau.
Kad gyvenimo kokybė gali būti ne mažesnė neturint savo daikto. Tai, apie ką mes ir kalbame, kad kai kurie žmonės, šiuo atveju nekalbu apie tam tikrą psichinį sutrikimą, kaupia bet ką ir užkrauna savo butą šiukšlėmis“, – atkreipė dėmesį psichologas.
„Tai nereikėtų šito painioti. Nes tiek visiškas daiktų atsisakymas rodytų psichinį neadekvatumą, tiek įsikibimas į bet kokius daiktus irgi rodytų psichinį neadekvatumą“, – priminė G. Navaitis.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
