Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja dr. Robertas Povilaitis, „Vaikų linijos" vadovas, kuris dėsto Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, Psichologijos institute.
O kas yra emocinė pagalba, su kuria dirba Vaikų linija? Kaip jūs ją apibrėžtumėte?
R. Povilaitis: Sakyčiau, tai yra tam tikras toks emocinis palaikymas vaikams, paaugliams, kuomet jie susiduria su kažkokiais sunkumais, kai nori pasitarti. Na, ir tai yra suaugęs žmogus, su kuriuo gali apie tą sunkumą pasikalbėti.
Tai jeigu tai yra mama, tėtis, brolis, sesė ar kažkas kitas artimoje aplinkoje, labai gerai, nuostabu ir tikrai turbūt daug pokalbių ir vyksta. Na, bet ne visi vaikai ir paaugliai turi tokią galimybę, ne visi drįsta, ne visų ta artima aplinka yra tokia, kur gali saugiai gali pasikalbėti.
Kodėl taip vyksta ir kodėl ta artimoji aplinka tokia svetima vaikams tampa?
R. Povilaitis: Gal aš nedaryčiau apibendrinimų, nes tikrai manau, yra tikrai daug šeimų, kuriose vaikai, paaugliai gali, ir drįsta, ir kalbasi, ir pasisako, ir kai kur galbūt ir vėlgi, ir šeimoje, kur, kaip sakyti, dažniausiai pasisako, o galbūt yra kažkokia tema, kurios nedrįsta.
Gal kažkokių yra dvejonių dėl kažkokios reakcijos ar dar kažko. Tai ir kartais taip gali būti, gali būti, na, kad paskambinsi ar parašysi į Vaikų liniją, pasitars ir tada išdrįs, ir tada kažką, ir visaip čia gali būti.
Skaitydama Kaušpėdo romaną „Koplyčia“, ypač epizodą apie nusižudžiusią dukrą, pagalvojau – kodėl šiandien tiek jaunų žmonių jaučiasi tokie be galo vieniši, nors atrodo, kad aplink pilna draugų ir bendravimo?
R. Povilaitis: Susirašiau pagrindines 10 temų, dėl ko kreipėsi vaikai praėjusiais metais – pirmoje vietoje – sunkumai ar kažkokie nesusiję su santykiais su tėvais, tada antroje vietoje – santykiai su draugais. Trečioje vietoje – temos, kuriose minima mintys apie savižudybę, ketvirtoje temoje – baimė ir nerimas.
Penktoje – patyčios, šeštoje – vienišumas, septintoje – fizinė prievarta, o toliau, savęs žalojimas.
Minėjote apie savižudybės temą – tai taip, ta tema per metus, 2024 metus Vaikų linijoje pokalbiuose, telefonu ir internetu, buvo minima 3459 kartus. Padalinkime iš dienų skaičiaus ir mes gausime 10 pokalbių per dieną.
Tai vėlgi, turbūt yra ir tikėtina, kad tai yra ir dalis tų pačių vaikų, paauglių, kurie skambina kas kažkiek laiko. Yra vienkartinių pokalbių, visokiausių. Čia mes net nežinome, kiek už to yra jaunų žmonių, bet tai yra tokie skaičiai.
Ką rodo šitie skaičiai ir kaip juos reikėtų interpretuoti žmogui, kuris ne tik pliką statistiką mato, bet ir nori geriau suprasti, ką gi jie rodo, ką mes turime juose pamatyti labiausiai?
R. Povilaitis: Tai vienas dalykas – apie tai, kiek į mus kreipiasi, mes tik tiek ir galime suprasti, koks yra poreikis ir kiek mes į jį galime atsiliepti.
Ar čia skambina ir kreipiasi, ir rašo mums internetu tie vaikai ir paaugliai, o šiaip dauguma Lietuvoje taip nesijaučia? Ar čia, kaip sakyti, yra kažkoks atspindys realybės? Na, mes nežinome, nes jeigu kažkas ateina į kokią medicinos įstaigą, kreipiasi su kažkokia problema, tai mes nežinome, ar daug žmonių tokių turi skundų, ar mažai.
Tai mums tam reikia pasižiūrėti į tyrimus ir šitoje vietoje aš irgi atsinešiau surinkęs – tai yra turbūt vienas solidžiausių, rimčiausių tyrimų, kurį mes visais metais apie jį padiskutuojame. Tai yra Tarptautinis moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimas – nuo kokių 1994 metų Lietuva dalyvauja.
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, profesorius Kastytis Šmigelskas – pagrindinis tyrėjas – ir jų komanda, to universiteto, sistemingai kas ketveri metai apklausė daug tų vaikų: 11-15 metų, ir tai jau yra reprezentatyvus tyrimas.
Čia yra tyrimas, kuriame to amžiaus jaunų žmonių patirtis, išgyvenimus mes galime jau sakyti: taip, čia jau yra kažkoks atspindys Lietuvos. Dažniausiai nurodomi jaunuolių nusiskundimai buvo nervinė įtampa ir susierzinimas, liūdesys ir bloga nuotaika. Nervinė įtampa ir susierzinimas – 38 proc. ir liūdesys, bloga nuotaika – 37 proc., tai mes kalbame apie daugiau kaip trečdalį, keturi iš dešimties ir taip toliau, išgyvena dažniau tokią prastą nuotaiką.
Toliau, vienišumas – bent dvi savaites kasdien jautėsi tokie liūdni ir nusiminę, kad nenorėjo nieko veikti, jaučiasi vieniši. Beveik 21 proc., kas penktas. Nors kartą rimtai pagalvojo apie savižudybę – 14 proc., planavo savižudybę – 10 proc., bandė žudytis – 6,4 proc.
Tai čia jau yra štai rezultatai ar atsakymai tų jaunų žmonių, ir čia mes jau galime kalbėti apie situaciją Lietuvoje. Gerai, tai yra 2022 metai, nes vis tiek, kol apibendrina tuos visus duomenis, plius tai yra tarptautinis didžiulis tyrimas, tai tą ataskaitą mes žiūrime šiek tiek atgal, bet ar gali būti dramatiški pokyčiai čia per kelis metus? Paprastai taip nebūna, tie pokyčiai po truputį vyksta.
Kaip paaiškintumėte šį kontrastą – pagal „World Happiness Report“ mūsų trisdešimtmečiai laikomi vienais laimingiausių pasaulyje, bet statistika rodo daug vienišumo ir nerimo? Kodėl šie du vaizdai taip skiriasi?
R. Povilaitis: Tai čia jau reikėtų kalbinti ir kviesti tuos, kurie galbūt gilinosi ir dalyvavo tame tyrime, ir galėtų pakomentuoti tuos rezultatus.
Visos laidos klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
