Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Vilniaus Žvėryno gimnazijos vadovas Rimantas Remeika ir šeimos bei vaikų psichologė Sonata Vizgaudienė.
Ar šiais laikais vaikai yra linkę dažniau smurtauti?
Iš tikrųjų matome nemažai įvykių, kai smurtauja mokiniai, nepilnamečiai. Kokia yra situacija? Ar mes tai matome todėl, kad dabar viskas prieinama per socialinius tinklus, ar vis dėlto vaikai iš tikrųjų yra linkę dažniau smurtauti?
S. Vizgaudienė: Tikėtina, kad šiandieninė situacija labiau yra apie tai, kad nebūtinai vaikai yra linkę daugiau smurtauti, tiesiog tai, kaip tai vyksta, yra pasikeitę. Dažniau matome jau nufilmuotus dalykus, dažniau apie tai kalbama, dažniau tai pasklinda socialinėse medijose arba kažkur kitur. Būna daugiau informacijos, kad tai vyksta, nes anksčiau smurtas taip pat būdavo paplitęs.
Tiesiog būdavo mažiau galimybių apie tai sužinoti arba žmonės kažkaip išsispręsdavo lokaliai. Nėra įrodymų, kad šiandien to smurto būtinai būtų daugiau. Tiesiog yra visai kitokios galimybės apie jį sužinoti. Ir tai yra gerai, nes galima kitaip į tai pasižiūrėti ir suteikti pagalbą tiek nukentėjusiems, tiek patiems smurtautojams.
Ar su vaizdo įrašais socialiniuose tinkluose peržengiame ribą?
Matėme, kad kai kurie vaizdo įrašai, tarkime, iš vienos Marijampolės mokyklos, pasklido labai plačiai. Buvo kalbama, kad tai sukelia ir kitokį efektą – traumuoja tiek pačią smurtavusią mergaitę, tiek kitus žmones. Ar visada yra gerai apie tokius įvykius sužinoti socialiniuose tinkluose ir kitais kanalais? Ar vis dėlto kai kuriais atvejais peržengiame ribą?
S. Vizgaudienė: Į tai reikia pasižiūrėti labai jautriai ir atsakingai. Pasklidusi informacija tikrai turi šalutinį poveikį tiek pačiam smurtautojui, tiek nukentėjusiajam, nes tai yra žinomumas, kuris tikrai nėra pageidaujamas nei iš vienos, nei iš kitos pusės.
Bet, kita vertus, turime galimybę apie tai daug daugiau kalbėti, paskleisti žinią kitiems vaikams. Vis dėlto žinutė yra aiški – smurtas yra netoleruojamas. Tos žinutės vaikams įstringa. Aišku, labai gerai, kad kuo mažiau asmeninės informacijos paskleistume apie situacijas ir paauglius.
Ne tiek blogai yra nušviesti patį įvykį ir papasakoti, kaip tai yra negerai, kiek prastai yra įvardyti žmones ir būtent juos parodyti iš neigiamos perspektyvos, net ir pačius smurtautojus. Smurtavimo aplinkybės gali būti pačios įvairiausios ir nėra vieno paties teisingiausio požiūrio į tai. Tik požiūris vienas – smurto būti negali, bet priežastys gali būti pačios įvairiausios.
Bet kai aprašome tokius įvykius, iš tiesų nesinori ir teisinti smurto. Kaip reikėtų tinkamai nušviesti tiek patį įvykį, tiek apie žmogų, kuris smurtavo?
S. Vizgaudienė: Labiausiai reikėtų nušviesti patį įvykį ir tik faktais. O apie žmogų, kuris smurtavo, ypač kai tai yra vaikas, paauglys, praktiškai nieko nereikėtų garsinti. Su ta situacija turi būti susitvarkoma visiškai lokaliai – mokykloje, šeimoje, tose institucijose, kurios gali padėti.
Mes vis tiek labiausiai turime orientuotis į pagalbą vaikui, o ne į kažkokį papildomą to vaiko nubaudimą, sutraumavimą, nes smurto protrūkiai turi savo priežastis, su kuriomis turi būti dirbama. Aišku, dažnai nemažai dėmesio skiriama pačiam smurtautojui ir pamirštama smurto auka, kuri iš tikrųjų irgi yra labai svarbi. Ji būtinai turi gauti atitinkamą pagalbą.
Iš jūsų, kaip direktoriaus, patirties, jeigu galėtume apibūdinti kasdienybę, maždaug kiek kartų per savaitę įvyksta nemalonių incidentų tarp vaikų arba tarp vaikų ir mokytojų?
R. Remeika: Mūsų mokykla šiek tiek specifinė. Mes labai jautriai reaguojame į tam tikrus neadekvačius vaiko elgesio pasireiškimus, į patyčias. Todėl praktiškai kiekvieną dieną mums tenka susidurti su vienokiu ar kitokiu aspektu.
Kažkaip baisu man sakyti „smurtaujantis paauglys“. Iš mano praktikos matyti, kad neadekvačiai elgiasi, nevaldo pykčio dažniausiai vaikai su stipriai išreikštais poreikiais. Jie kartais net nesupranta, kad kažką daro, arba tam tikri dirgikliai paaugliui sukelia tokias emocijas, kad jų suvaldyti negalima.
Turbūt mūsų mokyklos uždavinys yra dar prieš konfliktą identifikuoti tam tikrus dirgiklius žinomiems vaikams, kurie turi stipriai išreikštų poreikių, ir užkirsti tam kelią. Nes jeigu jau sprendžiame tuos atsitikimus, kai reikia įsikišti, netgi fiziškai įsikišti į tam tikrus paauglių susikibimus, tada jau duok Dieve, kad tai nenueitų į žiniasklaidą ir nesutraumuotų dar daugiau.
Aš labai norėčiau, kad tuos dalykus spręstų mokytojas, vienas vaikas, kitas vaikas ir tėvai. Dažnai tos priežastys būna gana įvairios. Paskutiniu metu pastebime tuos elgesio arba pykčio nevaldymo pliūpsnius iš vaikų, kurių šeimose ne viskas tvarkoje – skyrybos, tam tikro ryšio su tėvais nebuvimas. Vaikas tai išlieja savo kažkokiu kitokiu elgesiu. Čia turbūt yra didžiausia mūsų valstybės problema.
Kodėl atsiranda smurto protrūkiai?
Štai įvardytos kelios galimos priežastys, kodėl vaikai taip elgiasi. Galbūt galėtumėte papildyti, kokios yra priežastys, dėl kurių pasireiškia tokie pykčio protrūkiai?
S. Vizgaudienė: Priežasčių tikrai yra daug ir kartais kelios priežastys susideda į vieną, kai turime nepageidaujamą elgesį. Viena iš tokių priežasčių, kurią paminėjo ir direktorius, iš tikrųjų yra psichologiniai sunkumai ir nepalankios aplinkybės, kurios susidaro dėl tam tikros vaiko nepriežiūros, sunkios situacijos šeimoje, kai vaikas patiria įtampą, kuri paskui atsispindi ir santykiuose su bendraamžiais.
Jis yra dirglesnis, labiau įsitempęs, į visus dalykus jautriau reaguoja. Tada, aišku, ir smurto proveržių, tokių gynybinių proveržių, gali būti daugiau. Aišku, taip pat svarbu, kaip vaikas jaučiasi savo aplinkoje. Gal jis tarp bendraamžių yra atstumtas, nepriimtas, gal patiria patyčias ir jam svarbu kažkaip apsiginti.
Jis negali prie jų priartėti vienaip, o kai sulaukia, pavyzdžiui, patyčių, kartais jau perdėtai reaguoja tam tikrais smurto protrūkiais. Aišku, emocijų reguliavimo sunkumai paaugliams taip pat yra labai būdingi, nes vis dėlto paauglių smegenys dar tik bręsta. Ypač bręsta tos sritys, kurios atsakingos už emocijų kontrolę, atsakomybės prisiėmimą, savo elgesio pasekmių numatymą.
Kai susiklosto tam tikros situacijos, kurios paaugliui tuo metu yra labai jaudinančios, paliečiančios jį giliau, jis gali tiesiog nesusivaldyti ir visiškai negalvoti apie elgesio pasekmes. O po to, kai viskas pasibaigia, neretas paauglys tikrai ir pasigaili. Taip pat bendraamžių grupės turi labai daug įtakos.
Jeigu vaikas bendrauja su tam tikra grupe, kurioje toks elgesys gali būti netgi tam tikro drąsumo, autoritetingumo, stiprumo išraiška, o taip gali būti, tada, aišku, vaikas perima tas netinkamas vertybes. Jam tai irgi pasidaro tarsi priimtina, nes ta grupė tai toleruoja ir toje grupėje tai yra labai normalu.
Gali susiklostyti tam tikros aplinkybės, kai paaugliui tenka apginti savo poziciją prieš bendraamžių grupę. Tarkime, gali būti išprovokuotas smurtas ir paauglys, nenorėdamas pasirodyti silpnesnis, kažkoks nevykėlis, paskatintas gali imtis tokio elgesio, apie kurį pats net nesugalvotų. Taip pat neprižiūrėti vaikai, kai tėvai kažkaip atsiriboja.
Atrodo, kad paauglys jau mažai reikalauja dėmesio, jis tarsi gali gyventi vos ne savo gyvenimą, nors iš tikrųjų taip nėra. Paauglystė yra toks sudėtingas etapas, kai paaugliai tėvus tam tikru momentu atstumia. Jie mažai nori su jais bendrauti, tarsi tėvai nėra paaugliams autoritetas. Tada tėvai irgi gali atsiriboti. Jie tarsi negauna iš vaiko grįžtamojo ryšio ir patys atsitraukia.
Čia yra tėvų klaida, nes paaugliams, viena vertus, tėvai nėra autoritetas, bet, kita vertus, jie yra labai reikalingi žmonės. Jų patvirtinimas, palaikymas, supratimas yra reikalingi. Tos meilės paaugliai tiesiogiai nebedemonstruoja, bet giliai viduje labai trokšta ryšio su tėvais. Tėvai, tai suprasdami, turi nepasiduoti tam paauglio atstūmimui, o kaip tik stengtis dėti visas pastangas su juo bendrauti, bandyti jį suprasti, negilinti konflikto.
Jeigu paauglys pats yra atsiribojęs, nepatenkintas, greitai gali kažką nemalonaus pasakyti, suaugę žmonės, kaip tėvai, neturėtų į tai veltis. Turėtų su paaugliu kalbėtis iš brandaus žmogaus pozicijos ir nepamiršti leisti laiko kartu.
Nors gali atrodyti, kad paaugliai kaip tik nenori su suaugusiaisiais leisti laiko, reikia siūlyti daryti dalykus kartu. Šeimoje turėtų būti kažkokios tradicijos, į kurias paaugliai, nuo mažens įpratę, vis tiek įsitraukia.
Tada mes jausime to vaiko pulsą, žinosime, kuo jis gyvena, ir turėsime didesnę įtaką, galėdami su juo pasikalbėti apie svarbius dalykus. Tikėtina, kad tada bus mažesnė tikimybė, jog paauglys susidės su netinkamais draugais, kad apskritai propaguos kažkokį netoleruotiną elgesį.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai – kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
