Visa Lietuva susiėmusi už galvų, visi bijo koronaviruso. Bijau ir aš. Auginu mažus vaikus, dirbu ir sirgti nenoriu, o ir laiko neturiu. Visgi prieš porą dienų sunegalavau. Pakilo temperatūra, darėsi silpna. Buvau įsitikinęs, kad peršalau darbe, todėl ramiai nužingsniavau pas šeimos daktarę. Atėjau tik į polikliniką, bet teko pasivažinėti polietileno plėvele išklotu greitosios pagalbos automobiliu su „skafandrus“ dėvinčiais žmonėmis. Jūs įtariate teisingai, man įtarė koronavirusą.
O viskas prasidėjo ramiai. Penktadienį ryte atėjau į Kėdainių poliklinikos registratūrą ir paprašiau vizito pas savo šeimos daktarę. Prasitariau, kad karščiuoju. Manęs paklausė, ar buvau užsienyje, prisipažinau, kad taip, nes vos prieš savaitę grįžau iš komandiruotės užsienyje. Vos pasakius, kad buvau užsienyje ir dabar karščiuoju, manęs daugiau nieko ir neklausė.
Staiga poliklinikos registratūroje moterys ėmė bėgioti, šūkavo ir kiek supanikavo. Man išsyk davė pirštines, uždėjo kaukę. Aš, supratęs, kad, matyt, teks važiuoti į Kauną, susikaupiau ir laukiau.
Žinau, tokios taisyklės, aš neprieštarauju. Netrukus mane ir dar vieną vyrą, kuris neseniai grįžo iš atostogų užsienyje ir taip pat susirgo, įsodino į greitosios automobilį, mus lydėję medikai buvo apsirengę apsauginiais kostiumais, kurie panašūs į skafandrus.
Tiesa, greitosios automobilis buvo keistai apipavidalintas, vidus išklotas polietileno plėvele, vos pradėjus važiuoti jis pradėjo kristi, durys buvo uždarytos, bet dalis polietileno važiuojant išorėje plevėsavo. Greitai pasiekėme Kauną. Bet tyrimai, kuriems mes ir buvome gabenti su švyturėliais, taip ir nebuvo atlikti, mes net nebuvome išlipę iš greitosios automobilio.
Atvažiavus iki Kauno infekcinės ligoninės, kuri, matyt, ir turi priimti įtariamus koronaviruso nešiotojus su mumis keliavusi gydytoja ėmė karštligiškai skambinti visoms įmanomoms įstaigoms ir ligoninėms. Bet buvo pareikšta, kad atvažiavome be reikalo, grėsmės nekeliame, nes grįžome iš užsienio valstybių, kuriose nėra koronaviruso protrūkio, nors pavienių atvejų ir būta.
Tai apsisukome ir su polietileno plėvele išklotu greitosios pagalbos automobiliu važiavome į Kėdainius. Visgi, pusiaukelėje kažkas paskambino su mumis keliavusiai medikei ir mano pakeleivį liepė grąžinti į Kauną, esą iš jo tyrimus paimti verta. Mane paliko Kėdainiuose, o jį dar kartą išvežė į Kauną.
Grįžęs pagaliau patekau pas savo šeimos gydytoją, kuri manęs net neapžiūrėjo. Tiesiog liepė ateiti pirmadienį, jei jausiuosi blogai. Per tą laiką, kol važinėjausi, mano žmona ir tėvai spėjo išsigąsti ir sunerimti, o vietinė žiniasklaida plačiai nušviesti įvykį.
Pasivažinėjus maršrutu Kėdainiai-Kaunas-Kėdainiai, man kilo keletas klausimų. Tarkime, kodėl pirmiausia vežė, o tik tada paskambino, ar verta mus ten vežti? Ar visus grįžusius iš užsienio ir sergančius žmones vežioja pirmyn-atgal? Ir jei jau nuvežė, kodėl tų tyrimų visgi nepadarė? Nepaėmė mėginių? Gal ir man ramiau būtų, gal aš automobilyje porą valandų praleidau su bendrakeleiviu, kuris išties serga.
O ir šiaip, kiek nervų, laiko ir automobilių kuro būtų sutaupyta, jei tiesiog visi žinotų, ką ir kaip daryti. Visgi suprantu, visiems būna pirmas kartas. Štai nutiko ir man.
