Aneliutė, kaip ją vadina kartu gyvenančio ir prižiūrinčio sūnėno Povilo Balčiūno šeima, į šį pasaulį tame pačiame Gylių kaime atėjo 1906 – ųjų gruodžio 21 – ąją. Motinos A. Balčiūnaitė neprisimena, nes ją našlaite paliko 2 – ejų ar 3 - ejų metukų. Šeimoje augo dar 2 broliukai ir 3 sesutės. Tėvui nebuvo lengva dirbti žemės lopą ir prižiūrėti tokią šeimyną. Našlavo tėtis neilgai, ir į namus iš gretimo Niūronių kaimo parsivedė Domicelę Rudokaitę, su kuria sugyveno dar 6 vaikus. Beje, ši moteris mirė sulaukusi labai garbaus amžiaus - 106 – erių metų.
Augdama be tikros motinos, greitai patyrė samdinės dalią, o apie kokius nors mokslus nebuvo net kalbos. Šiek tiek paaugusi ganė savo ir svetimų gyvulius, vėliau teko samdinės dalia. „Prisimenu, gal 17 – os metų buvau sulaukusi, kai atvažiavo man svetimi žmonės, kažką su tėvu sušnekėjo, o man ir sako, kad lipčiau nuo pečiaus ir ruoščiaus kelionėn, - prisiminė A. Balčiūnaitė. – Tada aš dar nė duonos kept, aust ar gyvulius prižiūrėt nemokėjau. Buvo labai sunku”, - atsidūsėdama porino senolė, kažkaip užmarštin palaidojusi pirmojo ir antrojo pasaulinių karų baisybes, revoliucijas.
Nebuvo lengva A. Balčiūnaitei ir kolūkmečiu. Moteris prisipažįsta buvusi silpnos sveikatos, dažnai sirgdavusi. Net brigadininkai užjausdavę ir siųsdavę dirbti kur lengviau. Kita vertus, moteris per pietus kelis kilometrus parlėkdavo namo, pašerdavo gyvulius, ir, kaip teigia, pačiai belikdavę laiko kokį lašinių bryzelį su duona per tą pietų valandą suvalgyti.
A. Balčiūnaitės sūnėnas Povilas sako ją vis tokią pat jau keli dešimtmečiai matąs. „Mano giminaitė nesensta“, - juokiasi P. Balčiūnas ir džiaugiasi, kad nors dabar vargą vargusi senolė gali ramiai, neskubėdama pasėdėti prie stalo, pažiūrėti televizorių, pailsėti. Kai ją 100 metų jubiliejaus proga pasveikino SODROS vedėjas Juozas Ratautas ir pasiteiravo ilgaamžiškumo paslapčių, tai Aneliutė atsakė, kad reikia negerti šampano ir ilgai miegoti...
Močiutė gydosi tik žolytėmis. Anksčiau visokiausių prisirinkdavo, ne tik liepžiedžių, čiobrelių, pelynų, bet mums ir visai nepažįstamų pavasarį ir vasarą prisidžiovindavo“, - pastebi sūnėnas ir sako, kad ji labai mėgsta saldumynus ir cukraus į arbatą deda kelis šaukštelius.
Pasak P. Balčiūno, senolė labai myli gyvulėlius. „Pati nevalgius liks, bet žiaubere duonos šunelį ar arklį pamaitins, - sakė jis. – Parvažiuoju kartą iš miesto, o priemenėj arklys įsispraudęs, matyt, iš Aneliutės duonos išsiprašė“.
A. Balčiūnaitė prisiminė ir vieną seną, tačiau nelabai linksmą nutikimą. Perkėlusi gyvulėlius nakčiai jau ruošėsi namo, gi žiūri, čigonas su moterim prie arklio beeinąs. Kai A. Balčiūnaitė paklausė, ko jiems reikia, čigonas atsakęs, kad jam pasirodė, jog arklys nutrūkęs, tai ėjo pririšti. Taip ir neparėjo namo tą vakarą A. Balčiūnaitė. Visą naktį šalo, gyvulius saugojo.
Per rinkimus pas šimtametę užsuko Piktagalio (Anykščių seniūnija) komisijos narės. Ar mane prisimeni, Aneliute?“ - senolės paklausė paštininke dirbusi ir 22 metus A. Balčiūnaitei pensiją nešusi moteris. Senolė pasiteisino, kad jau nebe visus atpažįstanti, nes mintis kartais „nuplaukia“, tačiau už ką balsuoti ji žinojo. „Už kaimyną (valstietį Arvydą Mačiulį - aut. past.), kuris netoli gyvena ir buvo užvažiavęs pasišnekėt, - nusprendė moteris ir pati padėjo kryžiuką. – Kai jaunesnė buvau, aš viską žinojau ir balsuot pėsčia į Anykščius nueidavau, o dabar per kambarį sunku pereit“.
Trobos gale, kuriame gyvena A. Balčiūnaitė, tebėra plūkta molio asla, nes senoji sūnėnui neleidžia dėti medinių grindų. „O kas jas mazgos“ - klausė senolė ir pridūrė, kad ant medinių grindų galima ir paslysti, nes kartą paslydo ir nugriuvo bažnyčioje.
– Va, seserį Emiliją į Sibirą išvežė, bet sugrįžo“, - vardija Aneliutė ir kitus jai pačius artimiausius, tačiau jau senokai amžino poilsio iškeliavusius žmones. Kartais jau ir vardai, ir metai painiojasi. Toks amželis!
