1991-aisiais po penkių šešių nemigos naktų Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjų būsena sukėlė didžiulį nerimą apsilankiusiems psichoterapeutams.
„Savanoriai į Parlamentą atėjo labai aiškiai suvokdami, kad jie yra nepalyginti silpnesnė jėga už tą, kuri juos gali užpulti, kad galimybių iškovoti realią pergalę tikriausiai nėra. Labai dažnai jų kalboje praslysdavo motyvas, kad Antanas Smetona išdavė Lietuvą ne todėl, kad pabėgo, o todėl, kad neįsakė kautis. Šitos klaidos jie buvo pasiryžę nekartoti net savo gyvybės kaina“, – 1991-ųjų sausį Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pastate buvusių savanorių motyvaciją apibūdina gydytojas psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos docentas „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo apie mažai žinomą Parlamento gynybos epizodą – kaip jis su kolegomis teikė gynėjams psichologinę pagalbą.
Išgąsdino gynėjų psichikos būklė
Tuo metu E.Laurinaitis dirbo tiesiai priešais Parlamentą – kitoje Neries pusėje buvusiame Vilniaus klinikiniame psichoterapijos centre (Malonioji g. 5). „Mūsų centro vyr. gydytojas Kazys Remeikis pažinojo kelis savanorių gynėjų vadovybėje dirbusius žmones. Nuėjęs klausė, gal reikėtų kokių nors medikamentų. Bet Parlamente jis pamatė, kokios būsenos yra savanoriai. Ir jaunimas, ir gana brandūs vyrai budėjo apsiginklavę nusmailintais pagaliais, medžiokliniais lygiavamzdžiais šautuvais. Tai buvo entuziastingų, ryžtingų savižudžių būrys. Tie žmonės buvo nemiegoję penkias šešias naktis. Jie nesuvokė, kad toks miego trūkumas sutrikdo visą žmogaus psichiką. Pakinta reakcijos, žmogus neadekvačiai reaguoja į įvairius dirgiklius. Jie ten galėjo iššaudyti vienas kitą kilus bet kokiam įsivaizduojamam pavojui“, – savanorių būklę prisiminė E.Laurinaitis.
Išvydo benzinu permirkusius kilimus
Grįžus vadovui, psichoterapijos centro darbuotojai nusprendė, kad gynėjams reikia profesionalios psichoterapeutų ir psichiatrų pagalbos. Su tuomečiu Krašto apsaugos departamento vadovu Audriumi Butkevičiumi, savanorių gynėjų vadu Jonu Geču buvo susitarta steigti Parlamente psichologinės ir psichoterapinės pagalbos tarnybą.
Ji nebuvo oficialiai įteisinta, tiesiog gydytojams leista savanoriškai budėti. E.Laurinaitis su kolegomis – daktarais K.Remeikiu, Vytautu Mačiuliu – į Parlamentą įžengė naktį iš sausio 16-osios į 17-ąją. Pirmuosiuose parlamento rūmuose, trečio aukšto galerijoje virš pagrindinio įėjimo, jiems buvo paskirtas kabinetas.
„Paklausėme, ką daryti, jeigu pradėtų šaudyti. Mus lydintys žmonės paaiškino labai paprastai: griūkite ant žemės ir šliaužkite link laiptų. Maža to, pamatėme, kad visi kilimai Parlamente permirkę žibalu ar benzinu. Buvo akivaizdu, kad ten buvo pasiruošta prireikus pakartoti Pilėnus.
Susėdę pradėjome svarstyti, kaip apie save pranešti. Būtų buvę keista gynėjus kviesti ateiti pagalbos, kai jie jautėsi esą didvyriai, įsivaizdavo, kad jiems jokios pagalbos nereikia, tai jie čia gelbėja nepriklausomą Lietuvą“, – prisiminė E.Laurinaitis.
Posėdžių salėje surengė hipnozės seansą
Su Parlamento vadovybe buvo sutarta, kad pirmiausia psichoterapeutas surengs grupinį atsipalaidavimo seansą. Į posėdžių salę susirinko apie šimtą apsiginklavusių vyrų. E.Laurinaitis atsisėdo pirmininko vietoje ir pradėjo seansą. Tuo metu Parlamente dirbusi Lenkijos televizijos kompanija paprašė leisti šį seansą įrašyti. E.Laurinaitis neprieštaravo. Deja, kur dabar tas istoriškai vertingas įrašas, gydytojas teigė nežinąs.
E.Laurinaitis prisimena, kad Parlamento gynėjams jo surengtas seansas buvo labai artimas hipnozei. „Reikėjo jiems padėti nors kiek atsipalaiduoti. Jie buvo įsitempę, drebantys, jų akys degė. Suvokiau, kad iš tokių gynėjų naudos beveik nėra. Suprantu, kad dabar tiems žmonėms tai gali skambėti įžeidžiamai, bet kalbu kaip profesionalas. Vedžiau maždaug 45 minučių neutralų, be specialių įtaigų, atsipalaidavimo ir sugrįžimo į budrumą seansą“, – prisiminė E.Laurinaitis.
Po šio seanso gynėjai suprato, kad pagalbos jiems galbūt tikrai reikia. Kai kuriuos savanorius, pastebėję įtartinų požymių, pas budinčius gydytojus siųsdavo vadai, kiti ateidavo patys.
Sausio 16-ąją, kai E.Laurinaitis pirmą kartą peržengė Aukščiausiosios Tarybos rūmų slenkstį, jį atlydėjusios žmona su dukromis pamanė, kad galbūt savo vyrą ir tėvą mato paskutinį kartą, mat Parlamento šturmo pavojus dar nebuvo praėjęs. „Ar aš taip pat didvyriškai jaučiausi? Kažin... Tiesiog galvojau, kad einu dirbti savo darbo“, – nusiteikimą prisimena gydytojas.
Pirmą kartą E.Laurinaitis Parlamente praleido 14 valandų. Vėliau, keisdamasis su kolegomis, jis čia dirbo maždaug tris mėnesius. Pamažu nusistovint Aukščiausiosios Tarybos darbui, į vėžes stojantis savanorių gyvenimui, nuolatinė gydytojų psichoterapeutų pagalba darėsi nebereikalinga.
E.Laurinaitis prisimena, kad jau visai baigdami darbą jie buvo paprašyti padėti nedidelei elitinei savanorių grupei, turinčiai kažkokią specialią užduotį. „Jie, ko gero, buvo patyrę didžiausią stresą. Jiems vedėme specialių grupinį psichoterapijos seansą, kai jie galėjo dalytis savo jausmais, vieni kitiems papasakoti, kaip jautėsi ir ką galvojo įvairiausiose situacijose. Darbas su šia grupe vyko dvi dienas po šešias valandas“, – prisiminė E.Laurinaitis.
Gynėjai buvo pasiryžę mirti
Psichoterapeutas mano, kad darbas Aukščiausioje Taryboje 1991-ųjų žiemą buvo unikali patirtis. „Tokių dalykų, kiek žinau iš literatūros, net pasaulyje nėra. Esu kalbėjęs su savo kolegomis įvairiose šalyse. Jie pripažino, kad tai unikalu“, – sakė E.Laurinaitis.
Gydytojo nuomone, gynėjai sausio 13-ąją laukė šturmo ir žinojo, kad tėra laiko klausimas, kada jie pralaimės. „Bet jie buvo pasiryžę stovėti iki galo. Tas ryžtas veikė juos skirtingai, reakcijos skyrėsi, bet kad jie buvo pasiruošę žūčiai, nebuvo jokių abejonių“, – gynėjų vidinę būseną prisimena E.Laurinaitis.
Pasak psichoterapeuto, tokioje padėtyje atsidūręs žmogus patiria išskirtinę krizinę būseną. „Pasikeičia vertybės. Tai, kas mums kasdienybėje atrodo svarbu – pavalgyti, pamiegoti, atsigerti, turėti kažkokį patogumą, šilumą, bendrauti – visa tai nubyra. Iškyla viršvertinė idėja, dėl kurios žmogus pasiryžęs mirti. Tada galima labai daug ką pakeisti, labai daug į ką nebereaguoti. Karo medicinoje aprašyta gana daug atvejų, kai žmonės, vežami iš mūšio lauko su amputuotomis galūnėmis, šypsodavosi ir nejausdavo skausmo, nes jautėsi atlikę savo pareigą. Ta emocija nuslopindavo, atrodytų, svarbiausius biologinius pojūčius. Lygiai tas pats buvo ir mūsų Parlamente. Žmonės nejautė, kad yra neišsimiegoję, persitempę. Tai, ką jie buvo pasiruošę padaryti – paaukoti savo gyvybę – jiems atpirkdavo visus kitus poreikius. Tačiau ta vidinė mobilizacija turi ir savo išsekimo stadiją. Paskui tai suprato ir vadovybė“, – sakė gydytojas.
Stresas gali sukelti rimtą ligą
Patirtas stresas savanoriams pasireikšdavo įvairiopai. Vieniems sutrikdavo miegas, kiti jautė poreikį nusiraminti. „Buvo ir tokių, kurie apskritai nustodavo jausti, darėsi kaip zombiai: protas veikė, o jausmų nebeliko. Tai irgi juos kartais išgąsdindavo“, – sakė E.Laurinaitis.
Gydytojo nuomone, toks stresas žmogaus sieloje palieka neišdildomą atspaudą. „Viena vertus, žmogus tik rai buvo didvyris. Tai jo gyvenimo viršūnė. Kita vertus, tokie išgyvenimai vėliau gali sukelti tai, kas vadinama potrauminio streso sutrikimo sindromu. Toks žmogus pasidaro ne toks jautrus kasdienio gyvenimo įvykiams, tarsi atbunka. Žmogus gali staigiai sureaguoti į dalykus, kurie atrodo esantys smulkmenos, bet jam kažką primena. Gali sutrikti miegas, santykiai su kitais asmenimis. Dažnai pasireiškia per didelio budrumo būsena: žmogus staigiai sureaguoja į dalykus, į kuriuos kiti nesureaguoja. Tai tam tikra išgąsčio reakcija. Jeigu šitai negydoma, žmogaus gyvenimas gali labai pablogėti. Pavyzdžiui, Amerikoje dėl šio sindromo po Vietnamo karo žuvo gerokai daugiau veteranų, negu karių pačiame kare“, – tvirtino E.Laurinaitis.
Arvydas Jockus
