Gaištant sovietinei imperijai, valdžia leido kurtis demokratinėms organizacijoms, kurias tikėjosi kontroliuoti. Latvijoje ir Estijoje tai buvo vadinamieji liaudies frontai, o Lietuvoje – Sąjūdis. Jau greitai Lietuva švęs organizacijos, kurios veiklos rezultatas – valstybinė nepriklausomybė ir formaliai demokratinė santvarka, dvidešimt penktąsias metines.
Agonijos grimasos
Netrukus Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos tarybai. Prieš 25 metus vargiai kas galėjo tai įsivaizduoti, kaip ir šalies narystę NATO. 1988-ųjų birželio 3 dieną Mokslų akademijos salėje intelektualų įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS) per mažiau nei dvejus metus palydėjo tautą Nepriklausomybės atkūrimo akto link. Tai buvo įdomus metas. Tada šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, būdama entuziastinga komunistė, sėkmingai darė karjerą Aukštojoje partinėje mokykloje, kur pradirbo bent iki 1990 metų vidurio. Kiti žmonės rinkosi – ką daryti.
„Sovietų Sąjunga devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje akivaizdžiai ėmė nebeatlaikyti konkurencinės kovos su Vakarų pasaulio ekonomine sankloda“, – pabrėžė politikos apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis.
Ilgą laiką, primena V. Valiušaitis, sovietai rėmėsi grėsmingu kariniu potencialu, pajėgiu sunaikinti pasaulį, ir stipriu represiniu aparatu, kuris gebėjo slopinti vidaus nepasitenkinimą. „Ilgainiui abu šie ginklai atšipo, sovietų politinis elitas suprato, kad reikalingos esminės sistemos permainos“, – pasakojo apžvalgininkas.
Prasidėjo vadinamoji perestroika. Leista laisviau kalbėti, laisviau burtis į organizacijas, suteikta daugiau teisių spaudai. Tuo naudojosi ir pasikeitusia partijos retorika jodinėjęs LPS.
„Be abejo, sovietinis elitas tikėjosi procesą kontroliuoti. Net „perestroikos“ šūkis buvo „daugiau demokratijos“, o ne „demokratija“. Šiame kontekste Sąjūdis ir iškilo. Jokiu būdu jis nebuvo kokio nors sąmoningo ir ilgalaikio proceso dalis, suburtas ne kovojant už Nepriklausomybės atkūrimą. Jis kilo spontaniškai, atsiradus pirmai politinei progai totalitarinėje sistemoje, nors visai neseniai tokie kovotojai buvo sodinami už grotų“, – „Balsas.lt savaitei“ kalbėjo V. Valiušaitis.
Tikslas – laisvė
LPS retorikoje pirmaisiais metais daugiausia kalbėta apie „ekonominį savarankiškumą Sovietų Sąjungos sudėtyje“, daugiatūkstantiniuose mitinguose žodis „nepriklausomybė“ vartotas labai atsargiai iki pat rinkimų į 1990 metų Atkuriamąjį Seimą. Vis dėlto tikrieji siekiai daugumai buvo akivaizdūs.
Iki šiol mėgstama pasvarstyti, kokiu mastu Sąjūdžio veiklą ir patį steigimą kontroliavo sovietinis KGB.
„Organai“ tikrai aktyviai dalyvavo šiame procese, – mano V. Valiušaitis. – Bet ar jie planavo procesą būtent taip, kaip jis išsirutuliojo, abejočiau. Taip, Sąjūdyje dalyvavo ir nuosaikių komunistų, ir pogrindžio veikėjų, tikriausiai ir nemažai slaptų KGB bendradarbių. Bet Sąjūdžio jėga buvo ne konspiracinis veikimas, o atvirumas, viešumas ir keliami tikslai, kurie atspindėjo absoliučios tautos daugumos nuotaikas.“
Pašnekovo nuomone, aiškinimai, kad „tikrasis pasipriešinimas buvo tik Lietuvos laisvės lyga, (LLL) jam atrodo iš dalies naivūs.
„Ji garsiai ir drąsiai skelbė, koks yra tikslas. Bet LLL nepasakė ir negalėjo pasakyti, kaip tą tikslą pasiekti, todėl kad tai buvo labai sudėtingas procesas, reikalaujantis ne vien drąsos, bet ir intelektinio potencialo, aukštos politinės kultūros, išminties ir didelės savitvardos“, – toliau kalbėjo V. Valiušaitis.
Abejonių nebuvo?
Prezidentė D. Grybauskaitė yra ne kartą viešai pareiškusi, kad patriotai buvo ne tik gatvėse, o ir ji, dirbdama prosovietinių perversmininkų užgrobtoje institucijoje, esą kariavo savo kažkokį mažą vidinį karą. Kai kuriems kariauti nelabai reikėjo.
Buvusi krašto apsaugos ministrė, viena iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderių Rasa Juknevičienė teigia, kad apsisprendimas eiti į Sąjūdį buvo labai paprastas.
„Atėjau paprastai – visa Lietuva bruzdėjo 1988 m. vasarą, Pasvalį pasiekdavo žinios apie mitingus Vilniuje, kūrėsi Sąjūdžio grupės. Mane, einančią į darbą poliklinikoje, gatvėje sustabdė fotografas Vidas Dulkė ir pasakė, kad vakare renkasi grupė žmonių, kuri bandys Sąjūdį kurti. Taip ir prasidėjo. Susirinko įvairūs žmonės, kitą dieną partijos komitetas ir vietinė KGB, kaip pasakojo vėliau bendražygiai, smulkiai aptarinėjo tą susirinkimą. Tačiau tikrai jokie organai grupės nekūrė, gal bandė kontroliuoti, turėjo savų žmonių – faktų neturiu, bet būtų keista, jei to nebūtų darę. Nepažinojau nieko iš tų struktūrų. Buvome pagauti laisvės idėjos, nelabai mums ir rūpėjo, ką jie daro. Kad skleidė visokius melus (pvz., kad aš neva esu buvusi komjaunimo sekretorė – Pasvalio KGB paleido, iki šiol tebelipdo), bandė intriguoti, tai matėm, jautėm. Bet tik tiek. Sukontroliuoti jie jau nieko nebegalėjo", – kalba Seimo narė.
Upės užtvenkti nebepavyko
Nepervertinti saugumo represinių organų vaidmens siūlo Sąjūdžio bei pirmojo atkurtos Lietuvos valstybės vadovo Vytauto Landsbergio padėjėjas Andrius Tučkus, kuris 1988 metais buvo ne Sąjūdžio, o LLL narys.
„Kalbos, kad Sąjūdis buvo atskirai, o mes atskirai, irgi nėra visai teisingos. LLL tiesiog vykdė savo veiklą, o kai atsirado Sąjūdis, jau buvo kitoks laikas. Supraskite, kad 1987–1988 metais ir vėliau kiekviena diena – net ne savaitė ar mėnuo – atnešdavo ką nors naujo. Juk dar 1988 metų Vasario 16 dieną sėdėjau uždarytas, kad gatvėje su vėliavomis nevaikščiočiau. Dar neseniai LLL narius gaudė ir daužė skersgatviuose, bet priešinti LLL su Sąjūdžiu nėra jokios prasmės“, – įsitikinęs A. Tučkus.
Jis pripažįsta, kad kai kurie Sąjūdžio veikėjai, kaip, pavyzdžiui, velionis rašytojas Vytautas Petkevičius, siūlė pasitenkinti trispalve, himnu (Vinco Kudirkos Tautiška giesme), komunistų „malone“ bažnyčiai sugrąžinta sostinės Arkikatedra ir ekonominiu savarankiškumu, bet, jo teigimu, dauguma sąjūdininkų turėjo aiškią nuostatą – tikslas yra nepriklausomybė,
Sąjūdis, kuriam vadovavo V. Landsbergis, laimėjo pirmus per sovietmetį demokratinius rinkimus ir paskelbė atkuriąs Lietuvos nepriklausomybę. Vėliau sovietų vykdyta agresija proceso nebesustabdė.
*****
1988 metais birželio mėnesio 3 dieną Lietuvos mokslų akademijos centrinių rūmų salėje prasidėjo susirinkimas, kuriame buvo diskutuojama apie tolesnį krašto likimą. Į susirinkimą atvyko apie pusė tūkstančio žmonių.
Į LPS iniciatyvinę grupę buvo išrinkti 35 nariai: Regimantas Adomaitis, Vytautas Bubnys, Juozas Bulavas †, Antanas Buračas, Algimantas Čekuolis, Virgilijus Čepaitis, Vaclovas Daunoras, Sigitas Geda †, Bronius Genzelis, Arvydas Juozaitis, Julius Juzeliūnas †, Algirdas Kaušpėdas, Česlovas Kudaba †, Bronius Kuzmickas, Vytautas Landsbergis, Bronius Leonavičius, Meilė Lukšienė, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, Alvydas Medalinskas, Jokūbas Minkevičius †, Algimantas Nasvytis, Romualdas Ozolas, Romas Pakalnis, Saulius Pečeliūnas, Vytautas Petkevičius †, Kazimira Prunskienė, Vytautas Radžvilas, Raimundas Rajeckas †, Artūras Skučas, Gintaras Songaila, Arvydas Šaltenis, Vitas Tomkus, Zigmas Vaišvila, Arūnas Žebriūnas. O visi susirinkusieji salėje galėjo užsirašyti į Sąjūdžio rėmėjų sąrašus. Ir taip 1988 metų birželio 3-ą dieną gimė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Joje nepriklausomybininkų branduolį sudarė prof. muzikologas V. Landsbergis, architektas A. Skučas, fizikas dr. Z. Vaišvila, kompozitorius prof. J. Juzeliūnas, filosofas A. Juozaitis.
Didžiausias Sąjūdžio surengtas mitingas įvyko 1988 metų rugpjūčio 23 dieną. Tąkart jame dalyvavo apie 250 tūkst. žmonių. Mitingas prasidėjo nepaprasta ceremonija: į aikštę buvo įneštas iš spygliuotos vielos, trispalvių juostelių bei juodojo kaspino nupintas vainikas. Nešant vainiką buvo sugiedota „Lietuva brangi“.
