Šiomis dienomis ypatingai aktualus tampa garsiojo lenkų kilmės JAV politologo Zbigniewo Brzezinskio posakis: „Be Ukrainos Rusija negali būti imperija, o su Ukraina, papirkta ir tada pavergta, Rusija automatiškai tampa imperija“. Atrodo, esami Europos Sąjungos (ES) lyderiai tokio supratimo kaip tik ir stokoja.
Aiškios Rytų politikos nebuvimas jau senokai yra viena opiausių ES problemų. Tas intelektinis išskydimas, negebėjimas brėžti aiškių strateginių prioritetų gali atsiliepti visam istoriniam procesui. ES nelabai moka elgtis su Rusija, o dar labiau – su Baltarusija. Tačiau pastarųjų savaičių elgesys su Ukraina yra stačiai apgailėtinas.
Lietuvai ši tema ypatingai skaudi ir net gyvybiškai svarbi. Tad reikia mobilizuoti jėgas ir gerai apsvarsčius teikti savo siūlymus Briuseliui. Kitaip tenai vyraujanti politinė inercija ir konjunktūra pasitarnaus Rusijos siekiams ilgam laikui pririšti prie savęs dvi didžiausias senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis. Mes vėl liksime pavojingu paribiu.
ES atšaukė praėjusį ketvirtadienį turėjusį įvykti Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus vizitą Briuselyje ir drauge į neapibrėžtą ateitį nukėlė labai svarbų Asociacijos sutarties pasirašymą. Tai padaryta dėl buvusios premjerės Julijos Tymošenko įkalinimo. Ji nuteista 7 metams už Ukrainai nenaudingos sutarties pasirašymą. Paradoksas: tai buvo sutartis su Rusija dėl dujų tiekimo.
Taigi Ukraina atsidūrė tarp dviejų ugnių. Sutartį, kurią dabartinė valdžia norėtų revizuoti, aršiai gina Rusija. Žmogų, buvusią premjerę, kuri tą sutartį vienvaldiškai pasirašė, gina Vakarai, laikydami jos bylą politine.
Vargu ar kas Juliją Tymošenko laiko šventąja. „Dujų princese“ ji tapo gerokai anksčiau, pasinaudojusi plačiomis tarpininkavimo su Rusija galimybėmis. Tačiau jos politinis talentas, aistra ir gudrumas leido kurti provakarietiškos politikės įvaizdį. Jos aplinka ir ji pati visada turėjo gerus ryšius su Briuselio isteblišmentu. Tai, atrodo, duoda vaisių.
Rusija šiuo atveju mąsto racionaliau ir strategiškiau. Asmeniškumai, įsižeidimai ir simpatijos lieka antroje vietoje. Tuoj pat po Briuselio akibrokšto Rusija leido suprasti darysianti Ukrainai nuolaidų dėl dujų. Tuo pat metu Sankt Peterburge per NVS viršūnių susitikimą Ukraina kartu su dar šešiomis valstybėmis pasirašė laisvosios prekybos zonos kūrimo sutartį.
Taigi Ukraina stumiama eiti Baltarusijos keliu ir laviruoti tarp Rytų ir Vakarų. Tas laviravimas, Maskvai šiuo metu vis konkrečiau deklaruojant aiškų tikslą – Eurazijos sąjungą, gali pasirodyti labai trapus.
Tuo metu, kai formuojasi šis gravitacinis branduolys, ES nesugeba atsiriboti nuo laikinų dalykų ir išlaikyti strateginę iniciatyvą. Tai rodo neapsisprendimą ir susmulkėjimą, jei nepasakytume stipriau – politinį trumparegiškumą ir valios stoką. Europos Sąjunga skęsta ekonominėse problemose ir neįstengia diktuoti madų net artimiausioje aplinkoje.
Atrodo, neįvyks ir metų pabaigoje planuotas Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitas Kijeve. Mat Europos Komisija rekomendavo kol kas susilaikyti nuo bendravimo su V. Janukovyčiumi. Tai aiškinama būtinumu laikytis europietiškų vertybių, nors labiau panašu į kerštą dėl nepaklusnumo.
Ir vėl akivaizdus Vakarų politikos Rytų Europoje paradoksas. Kalbėtis su Rusija tarsi daug lengviau, nei su iš jos įtakos pabėgti bandančiomis paribio valstybėmis. Kodėl? Ar ne todėl, kad trumpalaikiai interesai nugali ilgalaikius?
Taigi, geopolitika aukojama aikštingo politikavimo malonumams. Sutrikę mokytojai atsigauna išbarę arba ignoruodami neklusnius pasekėjus ir tarsi nenoromis, bet nuolankiai, su palengvėjimu atiduoda juos į kitos konstitucijos mokyklą, kur atėjus tinkamam laikui jie bus pamokyti lazda.
Keista, bet demokratinių Vakarų lyderiai mažai dėmesio kreipia į tai, kaip jų veiksmus vertins paprasti šalių, kurias jie bando bausti, žmonės. Rusija, turėdama daug propagandos kanalų, ir šiuo aspektu veikia daug efektyviau.
Kalbėdami apie demokratijos vertybes turėtume suprasti, kad didžioji dalis Ukrainos žmonių labiausiai pavargo nuo oligarchijos, kuriai priklauso ir buvusi premjerė. Tai ji bandė nusavinti ir iš dalies suteršė Oranžinę revoliuciją. Todėl ukrainiečiai iš Europos tikisi rimtesnės pagalbos nei priekaištai dėl „dujų princesės“ įkalinimo. O ir šiuo klausimu reikėtų parodyti, kad Europoje yra veiksmingi teisiniai, o ne politiniai tokios problemos sprendimo būdai. Ir kad jie yra greiti ir efektyvūs, o ne skirti vien tolimai perspektyvai.
Beje, dabartinė Ukrainos valdžia, atrodo, rado teisinį šios kebeknės sprendimo būdą. Tikimasi, kad netrukus parlamentas priims įstatymą, dekriminalizuojantį tuos nusikaltimus, kuriais apkaltinta J. Tymošenko. Juk priimti politinį sprendimą ir tiesiog išlaisvinti nuteistąją nei V. Janukovičius, nei kas kitas tiesiog negali.
Faktas akivaizdus. Koks nesimpatiškas vakariečiams būtų V. Janukovičius, jis visų pirma atstovauja Ukrainos verslą, kuris nori suartėti su Europos Sąjunga. Atstumti šį interesą būtų tiesiog istorinė kvailystė.
