Palikę savo paprastai gerai apmokamus darbus ir šeimas Maskvoje, Vladivostoke ir kituose Rusijos miestuose, dešimtys tūkstančių jaunų rusų, bijančių patekti į karą Ukrainoje, lėktuvais, automobiliais ir autobusais plūsta į centrinę Aziją.
Toks antplūdis į šalį, kuri ilgą laiką Rusijoje buvo niekinama kaip pigios darbo jėgos ir keistų tradicijų kraštas, pavertė šią valstybę netikėtu prieglobsčiu Rusijos vyrams. Nors kai kurie jų gyvena skurdžiai, o nemaža dalis yra palyginti pasiturintys ir turintys gerą išsilavinimą, juos visus vienija desperatiškas siekis pasprukti nuo prezidento Vladimiro Putino sukelto karo Ukrainoje.
Didžiausia emigracijos banga nuo bolševikų revoliucijos
„Kasdien pasižiūriu į giedrą dangų ir dėkoju, kad esu čia“, – sakė Denisas, renginių organizatorius iš Maskvos, kuris penktadienį prisijungė prie daugybės kitų pabėgusių rusų viename Biškeko bare. Čia jie džiaugėsi savo pabėgimu ir dalinosi patarimais, kur galima pernakvoti, kaip gauti leidimus gyventi Kirgizijoje ir susirasti darbą.
Jų susitikimas praeitą penktadienį, suorganizuotas siekiant atšvęsti naujos „rusų bendruomenės“ pradžią, yra tik nedidelis masinio rusų judėjimo į svečias šalis atspindys. Rusai bėga į Centrinę Aziją, Armėniją, Sakartvelą, Turkiją ir kitas šalis, sutinkančias juos priimti. Tai tapo didžiausia emigracijos iš Rusijos banga nuo 1917 m. bolševikų revoliucijos.
Gyventojų judėjimas prasidėjo vasarį, kai šimtai tūkstančių žmonių paliko Rusiją, jai užpuolus Ukrainą. Tačiau srautai išaugo po rugsėjo 21-osios, Putinui paskelbus „dalinę mobilizaciją“, kaip atsaką į karines nesėkmes. Po keturių dienų nepriklausomas Rusijos laikraštis „Novaja Gazeta“ pranešė, kad šalį paliko apie 261 000 tarnauti tinkamo amžiaus vyrų. Nuo to laiko pabėgo dar kelios dešimtys tūkstančių žmonių.
Chaotiškas ir skubus pasitraukimas visiškai apvertė įprastą karo meto pabėgėlių krizės formą: priešingai nei milijonai Ukrainos moterų ir vaikų, kurie išvyko į Lenkiją ir kitas Europos valstybes, šie Rusijos vyrai bėga ne nuo okupantų pajėgų, bet nuo tarnybos kariuomenėje. Jie neatitinka ir skurstančių migrantų, bandančių pabėgti iš besivystančių valstybių, stereotipo.
Nors penktadienį V. Putinas Kremliuje gyrėsi, kad jo karas Rusijai davė milijonus naujų piliečių, pagrobtų iš Ukrainos, šis konfliktas varo tikruosius jo žmones į neviltį ir verčia bėgti.
„Kai viskas prasidėjo, mes galvojome, kad tai paveiks tik profesionalius karius ir jų šeimas, tačiau mobilizacija palietė mus visus“, – sakė Aleksandras, 23-ejų studentas iš rytinės Rusijos dalies. Jis pridūrė, kad sprendimas likti Rusijoje, reikštų arba kalėjimą, arba armiją.
„Jis visą laiką meluoja“
Biškeko bare niekas rimtai nežiūrėjo į naujausią V. Putino pranešimą, kad jis aneksuoja keturis Ukrainos regionus, prižadėdamas, jog ten gyvenantys ukrainiečiai nuo šiol „amžiams“ bus rusai.
„Jis visą laiką meluoja“, – sakė 36-erių menininkas iš Sibiro Juris. Praeitą savaitę, prieš leisdamasis į trijų dienų kelionę autobusu ir traukiniu į Biškeką, Juris turėjo nedidelį verslą – jis kūrė muzikos albumų viršelius amerikiečių metalo muzikos grupei ir įvairius meno kūrinius kitiems užsienio klientams. Dabar jis miega ant viršutinio dviejų aukštų lovos gulto perpildytame hostelio kambaryje, kurį dalinasi su dar 19 žmonių, daugiausia rusais.
„Bent jau čia jaučiuosi saugus“, – pridūrė Juris, kuris, kaip ir daugelis kitų kalbintų rusų, nenorėjo atskleisti savo pavardės, bijodamas susidorojimo.
23-ejų matematikos korepetitorius Eldaras iš Rusijos Sachalino salos Ramiajame vandenyne kaltina didžiąją daugumą rusų, kad jie yra per daug apatiški karui.
„Dauguma tik sėdi ant savo sofų ir galvoja, kad V. Putinui išėjus, dalykai tik dar labiau pablogėtų, – pasakojo vyras. – Nebegalėjau būti to dalimi, turiu galvoti ir apie savo ateitį.“
Tai, kad reikėjo daug laiko, jog rusai sunerimtų dėl karo Ukrainoje, įsiutino ukrainiečius, kurie gyvena jau septintą kančių mėnesį ir lieja savo kraują. Iš šalies pabėgę rusai net ir dabar retai kalba apie karą. Jiems labiau rūpi jų pačių vargai dėl būsto, pinigų ir nepažįstamos kultūros.
Kirgizai džiaugiasi, kad rusai pateko į tokią padėtį
Dešimtmečiais laikyti skurdžiais ir beviltiškais rusų pusbroliais, kirgizai, įskaitant ir šalies prezidentą Sadyrą Žaparovą, džiaugiasi, kad rusai dabar patys pateko į keblią situaciją.
„Tai mums naujas reiškinys“, – interviu metu sakė S. Žaparovas. Pažymėdamas, kad Rusijoje dirba daugiau nei milijonas kirgizų, jis pridūrė, kad Rusijos piliečiai, savaime suprantama, gali laisvai čia atvykti ir dirbti, nebijodami, kad bus prievarta grąžinti į savo tėvynę.
Jis sakė nežinantis, kiek nuo karinės tarnybos bėgančių rusų atvyko į Kirgiziją, tačiau užsiminė, kad šis antplūdis padės jo šaliai. Net jeigu dėl to ir pakilo nuomos kainos, o kai kurie savininkai iškelia savo nuomininkus kirgizus, kad užleistų vietą rusams, pasiruošusiems mokėti dvigubai, trigubai ar net kelis kartus didesnę nuomą.
„Mes nematome jokios žalios, tik daug naudos“, – sakė prezidentas.
Priešingai nei per 2015 m. migrantų iš Sirijos, Afganistano ir kitų valstybių krizę, dauguma prieglobsčio Kirgizijoje prašančių rusų turi aukštąjį išsilavinimą, o namuose dirbo gerus darbus, daugiausia informacinių technologijų ar kultūros srityse.
Kirgizija ir kitos centrinės Azijos šalys ilgai nerimavo, kad čia atplūs pabėgėliai iš Afganistano, bet, kaip sakė Rusijoje gimęs amerikiečių mokslininkas Janas Matusevičius, tiriantis migraciją Biškeke: „Niekas net ir savo sapnuose nesitikėjo pabėgėlių iš Rusijos bangos.“
Jis pridūrė, kad bėgantys rusai nenori, kad su jais būtų elgiamasi kaip su pabėgėliais iš besivystančių šalių, tačiau jų čia atvyko tiek daug, kad tarptautinės organizacijos pradėjo galvoti apie humanitarinės pagalbos tiekimą, kaip ir per kitas migrantų krizes.
Kai kurie migrantai yra turtingi, tačiau kiti yra nepasiturintys arba šalį paliko taip skubiai, kad čia atvyko tik su tais rūbais, kuriuos tuo metu vilkėjo. Tokie asmenys dabar priklauso nuo vietinių teikiamos labdaros.
Lyg skiepai prieš imperializmą, bet ne visiems
Oše, antrame didžiausiame Kirgizijos mieste, viena moteris, vardu Dinara, internete pasidalino savo mobiliuoju numeriu ir pasisiūlė savo namuose priglausti pinigų neturinčius rusus. „Būsiu laiminga galėdama jums padėti. Nereikia jokių pinigų, maisto bus“, – rašė moteris. Tačiau atvykstant vis daugiau rusų, toks geranoriškumas senka.
Toks sutikimas privertė kai kuriuos rusų atvykėlius susimąstyti apie savo šalį, kuri save vaizduoja kaip didelės širdies ir civilizacijos nešėją, pranašesnę už mažiau išsivysčiusias Sovietų Sąjungos tautas.
„Atvykimas čia yra lyg skiepai prieš imperializmą. Kai esi priimamas kirgizų net ir po to, kaip su jais yra elgiamasi Maskvoje, o ką jau bekalbėti apie kitus miestus“, – sakė 32-ejų maskvietis Vasilijus Sonkinas, kalbėdamas apie daugiau nei 10 proc. Kirgizijos gyventojų, kurie dirba Rusijoje, kur dažniausiai atlieka juodus darbus bei susiduria su išankstiniu rusų nusistatymu.
Žmonės vis dar plūsta į šias šalis. Jeigu rusai nemato savęs kaip pabėgėlių, jie taip pat nenori būti vadinami tarnybos vengėjais. Tarp jų taip pat nėra jokio pasipriešinimo karui, kuris buvo būdingas jauniems amerikiečiams, per Vietnamo karą bėgusiems į Kanadą.
Tik maža dalis jų palaiko šį karą, tačiau nenori jame mirti. Dmitrijus, technologijų verslininkas iš Sočio, šaipėsi iš protestuotojų, bet pripažino praradęs tikėjimą Rusijos kryptimi po to, kai Kremlius sutiko apsikeisti karo belaisviais ir perdavė daugiau nei 100 Ukrainos Azovo pulko narių.
„V. Putinas pradžioje sakė, kad viso to tikslas yra denacifikuoti Ukrainą, bet tada jis išlaisvino visus šitus nacius“, – sakė Dmitrijus, atkartodamas melagingą Rusijos propagandos naratyvą, kad Azovo pulke tarnauja tik fanatiški fašistai.
Jis iš pradžių nenorėjo palikti savo žmonos ir dukters, bet pamatęs, kad svarbiausia jo kompanijos darbuotojai pasirinko bėgti, jis taip pat nebematė prasmės likti Rusijoje ir taip rizikuoti gauti šaukimą – jis savo įmonę gali valdyti nuotoliniu būdu iš Biškeko. O jeigu karas toliau tęsis, jis žada perkelti ir savo šeimą.
Dauguma iš Rusijos pabėgusių vyrų norėtų būti vadinami „relokantais“. Šis terminas yra kilęs ir Baltarusijos, kurioje kadaise klestėjęs informacinių technologijų sektorius suteikė savo darbuotojams galimybę pabėgti iš šalies „perkeliant“ į užsienio kompanijas.
Ermekas Myrzabekovas, vienos Biškeke įsikūrusios kelionių agentūros savininkas ir Kirgizijos turizmo asociacijos vadovas, sakė gavęs daugybę užklausų iš kompanijų, ieškančių vietos centrinėje Azijoje, į kurią galėtų išsiųsti savo vyrus darbuotojus iš Rusijos. Jis pridūrė, kad ši banga atneš daug pelno apgyvendinimo įstaigoms ir oro linijoms, tačiau jis perspėjo, kad jeigu Kirgizijos šeimos ir toliau bus iškeldinamos iš jų nuomojamų butų, siekiant užleisti juos rusams, šalyje gali atsirasti didelė įtampa.
E. Myrzabekovas teigė, kad viešbučiai Biškeke ir Oše yra „užimti šimtu procentų.“ Jis mano, kad padėtis kurį laiką išliks panaši. „Visi mato, kad V. Putinas nuėjo per toli ir dabar nebegali grįžti. Rusai čia liks ilgam laikui“, – spėja ekspertas.
