Margarita PŪDŽIUVIENĖ
Kartais atrodo, žmonės, judame ne ta linkme. Sugėrusios Europos Sąjungos investicijas nauju asfaltu sutviska gatvės, gyvenvietės pražysta nauja infrastruktūra, įvairių fondų lėšos artina sanglaudą tarp miesto ir kaimo, tačiau tik ne žmogaus tarp žmonių. Tyliai esančio netoliese. Ir tyliai vienumoje kovojančio už savo būtį. O gal toks žmogaus pasirinkimas? Jei sistema netenkina, belieka pasitraukti į šalį...
Romaldą sutikau su rajono savivaldybės Statybos skyriaus vedėju apžiūrinėdama atsinaujinusio buvusio karinio miestelio teritoriją. Apleista teritorija pasikeitė neatpažįstamai, nutiestos gatvės ir šaligatviai, tikimasi sulaukti investuotojų, paslaugas galinčių siūlyti verslininkų. Vos kelių arų žemės vertė čia skaičiuojama šimtais tūkstančių litų, nemažai įvertinti ir apgriuvę buvę karinės paskirties pastatai. Man befotografuojant iš vieno sandėlio išniro žmogus ir, prisidegęs cigaretę, linksmai šūktelėjo klausdamas, ką aš čia darau. To paties paklausiau ir jo.
– Sargauju. Savivaldybės orą saugau, – juokdamasis atsakė šis.
Nustebusi, kad sargas labai jau suvargęs, prisiartinau prie jo.
– O aš čia gyvenu, – paaiškino jis.
Kyštelėjau galvą į nykų jo kambarėlį didžiuliame apleistame sandėlyje.
Viduje, kaip šeimininkas išsireiškė, buržuikoje, kūrenosi ugnelė. Matėsi patalais apkrauta lova, ant stalo stovėjo puodas su, matyt, neseniai išvirta šiupinine, cukrinė, pora lėkščių, pjūklas, ant žemės – stiklainiai su uogiene, ant vinies – sportbačiai.
Teiraujuosi, ar vyras nebijo jį galinčių užpulti apleistus pastatus lankančių paauglių.
– Ką aš čia bijosiu. Aš afganų kare tarnavau, – išsitiesė ir krūtinę atstatė vyras. – Manęs taip lengvai nepaimsi, bet kokį vyrą ar net du, į krūvą lengvai suriest galiu.
Vyras atsitūpė ir įsikandęs į dantis cigaretę, kišenėse ėmė ieškoti degtukų.
– Tik gal dabar jau nebe tos jėgos, – įžiebęs ugnį, taikė ja pridegti cigaretę, tačiau prie jos taikliai priartinti degtuką pavyko tik iš trečio karto. – Prastokai matau.
Teiraujuosi, kur vyro šeima.
– Vaikai užsieny. Vienas Anglijoj, kitas Norvegijoj. Ne visada aš taip gyvenau. Buvom su žmona pasistatę namą Dainos gatvėj, važinėdavau į Lenkiją su draugais, – supirkinėdavau žemės ūkio padargus. Dar dirbau suvirintoju „keramikinėje“, be to, ne tik buvau geras santechnikas, bet ir automobilius labai gerai tvarkiau. Gerai sekėsi. Uošvė sakydavo, kad esu auksinis žmogus, – numetė nuorūką Romaldas.
Po nejaukios tylos pridūrė:
– Draugai tai sakė, jog turiu ne tik auksines rankas, bet ir gerklę deimantinę, – taip leisdamas suprasti, kokiomis aplinkybėmis jį gyvenimas privertė gyventi taip kaip dabar.
Į pastabą, jog jis gali kur kas geriau gyventi nakvynės namuose, vyras ranka numojo ir paaiškino, jog čia jis pats sau šeimininkas, o į nakvynės namus nenori, nes dieną juose negalima likti.
– Aš dirbau suvirintoju, bet kai uždarė darbų barą, mane išmetė.
Teiraujuosi, ką jis valgo. Atsitūpė prie medinės dėžutės ir atvėręs jos dangtį parodė porą kruopų maišelių, ištraukė pakuotę makaronų ir aliejų, kuriuos sakė gavęs iš „Carito“. Kad vyras blogai mato, suvokiau jam pasisukus ieškoti turistinės viryklės. Po lova jis nežiūrėjo, tiesiog grabinėjo rankomis. Iš kambarėlio nešinas virykle jis išėjo ištiesęs ranką, kad neatsitrenktų ir nepargriūtų.
– Štai aname garaže pasidedu kelias plytas, ant jų uždedu puodą, po apačia tą, pumpuoji benziną ir pridegi, – aiškino benamis, ir jam iš rankų iškrito piltuvėlį primenanti jo benzininės turistinės viryklės dalis.
Net nežiūrėdamas į žemę, jis delnu ėmė lėtai glostyti betoną, tikėdamasis ją rasti:
– Aš buvau pas daktarus. Ten talonas po talono – nueik pas vieną gydytoją, po to pas kitą... Kol gausi siuntimą operacijai, ir apakti gali.
Padaviau vyrui pamestą dalį ir atsistojau. Šis, nepastebėjęs, jog mūsų akys nebe tame pačiame lygyje, toliau tęsė pasakojimą žvilgsnį nukreipęs jau man nebe į veidą, o į kelius.
– Man katarakta. Buvau gavęs siuntimą į Kauną. Nenuvažiavau tada. Dabar vėl eisiu pas gydytoją.
Klausiu, ar neturi už ką nuvažiuoti.
– Turiu, aš gaunu 350 litų pašalpą. Dabar ją gausiu gruodžio 15 ar 16 d., tada eisiu pas gydytoją ir ji man išrašys siuntimą. 30 litų bilietui į Kauną tikrai turėsiu, galiu sėsti ir važiuoti. Jūs nežiūrėkit, kad aš taip baisiai atrodau, turiu ir gerus drabužius, su kuriais pas daktarus lankausi, – ranka mostelėjo į prie durų ant vinies kabančią rausvą striukę pilku, nenudėvėtu pamušalu. – Bet pagalvokit, kaip man svetimame mieste tas Klinikas surasti. Čia aš kur reikia, ar į „Norfą“, ar į polikliniką kelią randu. „Apsikabinu“ ašinę liniją ir einu (suprask, kelią randa stebėdamas baltą gatvės vidurio liniją – aut.past.). Dabar neseniai sužinojau, jog iš ligoninės į Klinikas galima greitosios medicinos pagalbos automobiliu nuvykti, tas bent į vietą nuvežtų, bet čia reikia susitarti, žinoti, kada išvažiuoja, – aiškino vyras.
Surinkęs turistinę viryklę, jis dingo kambarėlio tamsoje. Grįžęs prisidegė cigaretę ir, nugara atsirėmęs į sieną, atsitūpė.
– Tai va, – įsmeigė blankų žvilgsnį į tolį ir nebegirdėjo mano postringavimų apie galimybę gauti pagalbą kreipiantis į socialinių paslaugų centrą, šiltai gyventi, sočiai pavalgyti.
Matydama, jog galbūt imu įkyrėti, pažadėjusi pasidomėti galimybe keliauti greitosios medicinos pagalbos automobiliu atsisveikinusi nusileidau nuo molėto šlaito į gatvę.
– Palaukit, ar galėtumėt paklausti, kaip man gauti taloną į pirtį, kad galėčiau ten nemokamai praustis, – šūktelėjo vyras.
Linktelėjau, bet suvokusi, kad jis to nemato, riktelėjau tuo pasidomėsianti ir atvyksianti jam pranešti.
– Aš telefoną turiu.
Grįžau pažiūrėti jo telefono. „Samsung M50“. Vyras įjungė jį.
– Dar turėtų veikti, – rankose gniauždamas „Labas“ pakuotę, silpnaregis laukė ekrane pasirodysiančios švieselės.
Tačiau pastarasis kliurktelėjęs išsikrovė ir išsijungė.
– Tačiau neturiu kroviklio.
Apie galimybes silpnaregį Romaldą palydėti į Kauno klinikas pasiteiravau Stasės Jonaitienės, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Tauragės skyriaus pirmininkės. Deja, anot jos, jų skyriuje nėra nė vieno sveikojo, gerai matančio darbuotojo, galinčio palydėti Romaldą, visus prireikus lydi artimieji. Regėjimo negalią turinti moteris išsakė nuogąstavimą, jog skubėti Romaldui į Kauną atlikti nemokamą kataraktos operaciją neverta – operacijos metu ligoniams dedami nemokami ir, deja, nekokybiški lęšiukai.
– Metų pradžioje išsiaiškinta, kad tiekėjų indų teikiami lęšiukai nekokybiški. Po operacijų pacientams prasidėdavo uždegimai, atmetimo reakcija. Vėl buvo skelbtas viešasis konkursas tiekėjams išaiškinti, ir tiekėjais tapo vėl tie patys indai. Tokie jau tie viešieji pirkimai, žiūrima kainos, o ne kokybės, – liūdnas tiesas dėstė LASS Tauragės skyriaus pirmininkė.
Moteris patarė neskubėti operuotis, prašyti gydytojos Danutės Paulikienės siuntimo į Kaune įsikūrusią Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, kurioje jam būtų nustatytas darbingumo procentas ir skiriama pensija. Tada, anot jos, vyriškis galėtų pataupyti pinigų mokamiems lęšiukams įsigyti, be to, įstojusį į LASS, jį paremti galėtų ir LASS skyrius. Tačiau vėl bėda – nėra kas padėtų vyrui tvarkyti visus šiuos reikalus.
Apie liūdną vyro padėtį papasakojau Nijolei Navickienei, Tauragės socialinių paslaugų centro direktorei, kurios iniciatyva vėliau Romaldą aplankė socialinė darbuotoja. Kaip po vizito pasakojo direktorė, taloną į pirtį vyras gaus, tačiau į Klinikas jo niekas nepalydės. Kad jam būtų paskirtas laikinos priežiūros darbuotojas, vyras turi būti Socialinių paslaugų centro paslaugų gavėjas – gyventi Nakvynės namuose arba turėti savo gyvenamąjį būstą. Deja, vyras nakvynės namų atsisakė ir liks sandėlyje gyventi tol, kol, jo žodžiais tariant, jam leis rajono savivaldybė.
