Profesorius Petrikonis – apie ilgalaikes COVID-19 pasekmes ir sveikatos sistemos iššūkius: neišeina vien toliau tinkuoti įtrūkusias sienas

Trečiajai COVID-19 bangai rodant savo nagus ir vėl didėjant į ligonines guldomų pacientų srautui gydytojai vis garsiau kalba apie greitu metu užplūsiančius pokovidinio sindromo kamuojamus žmones. Įspėjama ne tik dėl ilgus mėnesius ir lengvai sirgusiuosius galinčių varginti poinfekcinių reiškinių, bet ir stipriai išaugsiančių sveikatos sistemos kaštų. 

Jau dabar prognozuojama, kad pokovidiniai reiškiniai lydės ne tik sunkiai koronavirusine infekcija prasirgusiųjų gyvenimą, bet ir sirgusiųjų lengviau. Net 15–20 proc. jų pasekmes gali jausti ilgiau nei tris mėnesius, o galbūt – net ir visą gyvenimą. 

Apie visa tai ir kokie apskritai iššūkiai artimiausiu metu laukia sveikatos sistemos bei kada galėtume išeiti iš šios pandemijos – pokalbis su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) prorektoriumi studijoms, Kauno klinikų Neurologijos klinikos Neurologijos skyriaus Periferinės nervų sistemos ir neuroraumeninių ligų sektoriaus vadovu prof. Kęstučiu Petrikoniu.

Jau kurį laiką tiek šeimos gydytojai, tiek psichiatrai  prognozuoja, kad greitai COVID-19 ligonius keis pokovidinio sindromo kamuojami pacientai. Kokio masto gali būti ši problema?

Aišku, būna labai sudėtinga esant tokioms naujoms situacijoms kažką prognozuoti, bet jau galima tam tikras ribas įvardyti. Jei manome, kad Lietuvoje oficialiai susirgusiųjų COVID-19 yra virš 230 tūkst., kartu turint omenyje, kad jų yra kiek daugiau nenustatytų, galima sakyti, kad apie 10 proc. serga sunkiai. Ir tie sunkiai persirgę, kurie liko gyvi, gulėjo ligoninėje, tai su jais gali būti problemų, nes juos gali varginti liekamieji požymiai – kvėpavimo funkcijos, nervų, psichikos ir kt.

Tačiau kita dalis pacientų, dėl kurių dar niekas negali tiksliai pasakyti, yra tie, kurie persirgo lengvai arba vidutiniškai. Manoma, kad apie 70 proc. jų irgi kurį laiką jaučia liekamuosius simptomus, kurie šiaip natūralūs po daugelio infekcijų ir gali trukti nuo 1,5 iki 3 mėnesių. Bet yra ir apie 15–20 proc. lengvai persirgusiųjų pokovidinių arba ilgojo kovido sindromo pacientų, kurie gali simptomus jausti ir ilgesnį laiką ar net vis gyvenimą. Tik, aišku, reiktų džiaugtis, kad dalies jų būklė per kurį laiką pagerės. 

REKLAMA

Taigi ligos lengvumas dar neapsprendžia, kad neteks patirti liekamųjų reiškinių?

Labai sudėtinga kitą kartą pasakyti, ką reiškia sirgti lengvai. Jeigu matuotume pagal kvėpavimo funkciją, tai gal yra lengvas sirgimas, nes tau nereikėjo deguonies ar buvo tik arti to, kai jau gal būtų vidutinis sunkumas. Bet ką reiškia lengvai pagal poveikį kitam organui ar tai pačiai nervų sistemai, jaučiamą nuovargį? Tada reiktų susitarti, kuo remiantis apibūdiname tą sunkumą. Bet jei kalbame apie kvėpavimą ir bendrą būklę, taip, ir lengvi pacientai gali ilgą laiką turėti problemų, kurios gali trikdyti jo gyvenimą. Kita vertus, medicinoje tai nėra neįprasta situacija.

Kokius būdingiausius pokovidinio sindromo simptomus galėtumėte išskirti kaip gydytojas neurologas?

Dabar visa medicinos spauda, literatūra, šaltiniai užversti įvairiomis nuomonėmis ir yra specialistų sutarimai, kad visgi tai yra poveikis pažinimo veiklai: atminčiai, dėmesio koncentracijai, orientacijai, sprendimų priėmimui. Iš esmės viskas, kas susiję su pažinimo funkcijomis ir kas vadinama smegenų migla, pritemimu ar sulėtėjimu, kai atrodo, kad anksčiau galėjai daug ką daryti, o persirgus viską darai lėčiau, sudėtingiau, sunkiau atsiminti, surasti, susikaupti. Tai yra svarbus dalykas, ypač kalbant apie jaunesnius žmones, kurie didesnių sveikatos problemų anksčiau neturėjo.

Kitas dalykas – miego sutrikimai: tiek nemiga, tiek įvairūs kiti sutrikimai, kurie žmogų išvargina. Juo labiau kad miego sutikimas suvokiamas kaip galintis „paleisti“ krūvą kitų problemų – ir emocinių, ir organų sutrikimų ar net paskatinti lėtines ligas. Dar vienas išskiriamas simptomas – nuovargis, kai jaučiamas ne smegenų, o raumeninis nuovargis, kai žmogus negali fiziškai dirbti ir jam reikia daryti pertraukas. Čia panašu į tą jausmą, kai žmogus sako, kad „štai, dešimčia metų pasenau“. Taip pat būdingi įvairūs skausmo pasireiškimai, ypač tose vietose, kurios gal ir jau anksčiau skaudėjo – ypač sąnariai, stuburas, galva. 

REKLAMA

Šiaip bendrai vien neurologijoje galima suskaičiuoti 20 skirtingų būklių, kurios gali pasireikšti persirgus šia ar kita infekcija. Esmė, kad dabar kalbame apie naują, pakitusią infekciją ir didelį jos paplitimo mastą bei kartu daug ypač psichologinio dėmesio sulaukiančią problemą.

Minėjote, kad po ligos sveikata visiškai gali ir nesugrįžti. Kaip suprantu, čia aktyviai diskutuojama ir apie laukiančias nemenkas sveikatos sistemos išlaidas?

Štai čia ir yra ta problema, apie kurią išėjus iš pandemijos turėtume galvoti. Viena vertus, labai pragmatiškai žiūrėti ir nedramatizuoti situacijos, nes visi bus labai emociškai jautrūs. Kita vertus, reikia įvertinti, kad į sveikatos sistemą plūstels ir tie pacientai, kurie nesulaukė ar patys nesikreipė pagalbos dėl galbūt kažkokių ir menkų problemų, kurios per šį laiką buvo neišspręstos, ir jau mano minėtieji sunkiai persirgę COVID-19, kuriuos dar reikės iki galo išgydyti ir reabilituoti. Apskritai bendrai trečdalis persirgusiųjų žmonių ateis į sistemą, tad ji dėl to gali būti perkrauta. 

Amerika, atsižvelgdama tiek į tiesiogines gydymo išlaidas, tie netiesioginį poveikį ekonomikai, sumas tam jau skaičiuoja milijardais ir net trilijonais. Skaičiuojant bendrą procentą, artimiausiems 5 metams tai būtų papildomai 25–30 proc. to, kiek sveikatos apsaugos sistemai reikėjo iki pandemijos. Kitu atveju bus didelės eilės ir nesuteiktos kitos paslaugos, taigi ir bendras ligotumas, sergamumas didesnis.

Dar grįžkime prie tiesioginio ligos poveikio organizmui. Koronavirusas atakuoja žmogaus kraujotakos sistemą, tiesa, kad tai sąlygoja ir dažniau ištinkančius insultus?

Čia yra didelis ryšys, nes, kaip žinia, SAR-CoV-2 virusas, kaip ir kiti koronavirusai, itin taikosi pažeisti žmogaus kraujagysles. Ir tai sąlygoja ne tik insultus, infarktus, bet ir bet kurių vidaus organų kraujagyslių pažeidimus.  Bet imant insultą kaip pavyzdį galima išskirti dvi situacijas. Vienu atveju tai žmonės, susirgę insultu, turintys daug rizikos veiksnių arba būdami vyresni papuola į ligonines ir jose ar transportavimo metu pasigauna virusą. Tada jo liga nebūna tiesiogiai sąlygota COVID-19, bet dėl to galimai pablogėja.

REKLAMA

Kitas variantas – žmogus susirgo koronavirusine infekcija, net ir lengvai, bet ji namuose ar ligoninėje sutrikdė jo kraujotaką, susiformavo krešuliai ir išsivystė insultas. Bet ką norisi akcentuoti, kas buvo labai gerai padaryta, kad gydytojai anksti identifikavo, kad čia yra problema. 

Tad daugelyje šalių matoma, kad didesnę dalį tokių žmonių, kurie kitomis sąlygomis ar neteikiant tiek daug dėmesio nebūtų išgelbėti ar nesulaukę tinkamos pagalbos, jiems ji buvo suteikta. Ir mūsų Kauno klinikų pavyzdys rodo, kad kai kurių insulto gydomųjų procedūrų pandemijos metu net padaugėjo. O kas dabar siejama su skiepais, tai daugiau gydomoji intervencija, bet kai kuriais atvejais, aišku, dešimtimis ar šimtais kartų mažiau stipriai, tačiau irgi gali daryti įtaką kraujotakos sutrikimams.

Išvirkščioji karantino pusė – stojusios ar ribotai teikiamos planinės sveikatos paslaugos, tiek ir žmonių baimė dėl viruso lankytis pas gydytojus. Kaip ruošiatės valdyti pacientų su užleistomis ligomis srautus?

Neišvengiama, kad su tuo susidursime ir turime būti pasiruošę. Dabar šalys daugiau priima švedišką modelį – laikyti daugiau atpalaiduotą režimą galbūt kažkiek tą darant sveikatos sąskaita ar net aukojant gyvybių, jei jau drastiškai sakyti. Ta strategija, matyt, po truputį skinasi kelią, kad iš tikrųjų tą gretutinę pažaidą sumažintume ir žmonės atgautų galimybę kreiptis į gydytojus.

Čia yra medicininė medalio pusė, bet kitą kartą tas dirbtinas įsikišimas gali padaryti daug žalos, todėl visada siekiama harmonijos, nes tie žmonės, kurie vienu metu plūstels į ligonines galbūt turėdami mažesnį imunitetą, kai dar skiepijimo procesas nėra pasiekęs pakankamo lygio, galėtų gauti naują infekcijos pliūpsnį. Taigi nėra vieno recepto, kaip išbalansuoti tarp visuomenės sveikatos intervencinių dalykų dėl infekcijos ir asmens sveikatos.

Pats dirbdamas kiekvieną dieną susiduriu su dilema, kaip iš tiesų suteikti prioritetą, atpažinti žmogų, kuriam jau tikrai reikia pagalbos, greitai pereiti per „žalius koridorius“, o ne ramesnėmis sąlygomis padaryti tyrimus ir pan. Taigi vadybininkai, kurie atsako už sistemos, įstaigų veiklą, bendrai visuomenės sveikatą, turi apie tai galvoti ir ruoštis iššūkiams. Sveikatos priežiūros specialistai turi žinoti, kad taip, kaip dirbome, jau nebus.

REKLAMA

Vis kartojama, kad pandemija tik apnuogino įsisenėjusias sveikatos sistemos bėdas. Jūsų nuomone, kur ji smogė stipriausiai?

Lietuvoje jau seniai kalbama, kad yra didžiuliai netolygumai tarp pagalbos, kuri yra kažkur šalies pakraštyje, kur galbūt gyventojų skaičius sumažėjo, atsirado natūraliai vyresnių žmonių ir galbūt sergamumas didesnis, sunkiau koreguojamos lėtinės ligos, tai čia daugiausiai problemų ir buvo.

Situacija tokia, kad yra mažai dėmesio, mažai jaunų žmonių, mažiau potencialo, sunkiau tvarkytis, tada užpuola pandemija, teikia priimti sergančius pacientus, gydymo įstaigos nebesusitvarko ir viskas tada lyg pabyra. Toks liūdnas pavyzdys dabar yra Brazilija. Mes tokia griūnančią situaciją turėjome gruodžio mėnesį, kai atrodė, kad pacientų daugėja ir visos tos kritinės problemos, kurios kaupėsi, bet vis kažkaip išsispręsdavo su papildomu finansavimu ar papildomais slaugytojų atvykimais, pacientų išsiuntimais į kitas gydymo įstaigas, iš esmės tai liko. 

Ir tai jau ne sveikatos apsaugos sistemos, o bendrai valstybės valdymo problema. Iš esmės viskas, kas yra nurodyta pokyčių strategijose, dokumentuose, apie ką kalba tarptautinės organizacijos ar auditai apie Lietuvą, tai praktiškai paėmus bet kurią sritį akivaizdu, kad pasimatė visos problemos.

Akivaizdu, kad sveikatos sistemoje trūksta drąsių žmonių, kurie nebijotų kitą kartą paaukoti ir savo reputacijos imdamiesi galbūt ne visiškai teisingų sprendimų. Ką mes kaip ir universitetas inicijavome, kad jauni gydytojai įgautų lyderystė kompetencijas, kovotų už savo ateitį ir ieškotų sprendimų, tai irgi su tuo susiję, nes edukacija gali keisti sistemą. Jei įtrauksime jaunus, energingus žmones, tai greičiausiai turėsime naudos, bet jei galvosime, kaip toliau ištinkuoti įtrūkusias sienas, tai po kiek metų per kitą pandemiją ar katastrofą grįšime prie tų pačių klausimų sprendimo. 

REKLAMA

Kaip galvojate, kada pavyks išeiti iš šios pandemijos? 

Manau, kad turime vilties, turime pavyzdžius kitų šalių, kurios augant vakcinavimo apimtims atsisako vis daugiau ribojimų, tai leis ir mums planuotis, kaip elgtis toliau. Jau priėjome tą laikotarpį, kai galime tikėtis, kad skiepai padės išspręsti problemas sunkiausių ligonių, ligoninių apkrovų galbūt jau po mėnesio, jei mums gerai seksis. Labai viltingai žiūriu ir į mūsų prezidento tikslą paskiepyti 70 proc. žmonių iki Mindauginių. Nes jei neturime tikslo, turime tik svajonę. Nes sumažinus virusui imlių asmenų skaičių, turėsime mažiau atmainų, aišku, visų tų saugumo priemonių, ką darome dabar, greičiausiai turėsime laikytis ir toliau.

Galiu čia pateikti tokį pavyzdį. Buvau jaunas gydytojas, gydžiau pacientę nuo vienos neurologinės ligos, dėjau labai daug pastangų, kad ją pagydyčiau, bet man nepasisekė. Ir ji man vieną dieną dar iš telefono automato skambina ir sako: „Man viskas pagerėjo, aš pasveikau“. Aš kiek nesupratęs klausiau, kodėl man šeštadienį, niekaip nesuvokiau, kad gali būti toks svarbus jausmas, jog gali žmogus imti ir pasveikti. 

Galvoju, kad lygiai tokia pati gali būti ir mūsų situacija – vieną kartą pajausime, kad jau nebegyvename pandemijos sąlygomis. Lauksime, lauksime to laikotarpio ir nesuprasime, kad jau yra ta realybė. Nedrįsčiau prognozuoti, kad tai bus, galbūt rudeniop galėsime jau turėti ramesnį laikotarpį, bet aišku, kad bent kelis metus turėsime išgyventi tą potrauminį laikotarpį. 

Dėkoju už pokalbį.  


Rašyti komentarą...
K
Kol
2021-04-29 06:40:07
Pranešti apie netinkamą komentarą
Naivuoliai išsižioję vėpso į makaroną, ES padlažiai sorošiniai politikieriai irgi nesnaudžia. Tyliai, tyliai naikina Lietuvą
Atsakyti
-4

G
Gintaras
2021-04-29 09:12:52
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ar jūs idiotai, ar mus tokiais laikote? Skiepai padės išvengti covido sindromų pasekmių? Kaip? Skiepas tai ne apsauga nuo viruso, jis neatsimuš kaip į sieną nuo žmogaus. Jis pateks, žmogus sirgs. Sirgdamas platins kitiems virusą, tik gali būti, kad sirgs lengvesne forma, nebus sunkių komplikacijų. Bet tai nereiškia, kad nepavažiuos psichika, kad nebus viruso perdavęs kitiems. Skiepas yra skiepas, tai tik organizmui antikūnių kovai su virusu susidarymo priemonė ir nieko daugiau. O čia peza ir nusipeza į dausas. Vėjai.
Atsakyti
-3

P
Petras
2021-04-29 09:52:14
Pranešti apie netinkamą komentarą
Covid-19 pirmiausia parode kokioje zopoje yra visa sveikatos sistema.
Sveikatos sistema visoje ES yra mirusi. ES nesugeba gesinti Covid gaisro.
Covid-19 netiesiogines pasekmes ES - milijonai mirusiu zmoniu nuo vezio ir kitu letiniu ligu kurie jau antri metai palikti likimo valiai.
Dabar net neteikia skubios pagalbos su sirdies infarktais, nes turi laukti Covid testo rezultatu.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (9)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų