Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovė, infekcinių ligų gydytoja profesorė Ligita Jančorienė priminė, kad yra penki pagrindiniai hepatitus sukeliantys virusai – jie žymimi raidėmis: A, B, C, D ir E.
„Visus juos galime, mokame diagnozuoti ir taikome tai savo praktikoje. Paprastai hepatitus skirstome pagal tai, kaip jie plinta. B, C ir D hepatitai perduodami per kraują arba lytiniu keliu, todėl jie nėra priskiriami vadinamiesiems „kelionių hepatitams“ – išskyrus atvejus, kai keliaujama sekso turizmo tikslais.
Tuo metu hepatitai A ir E dažniausiai plinta per užterštą vandenį, maistą, neplautas rankas – dėl to ir vadinami kelionių hepatitais“, – nuotolinės konferencijos metu pasakojo ji.
Atradimai dėl hepatito E: pasitaiko dažnai ir plinta per maistą
Gydytoja atkreipė dėmesį, kad pastaraisiais metais, ypač padedant Vokietijos kolegų tyrimams, daugiau sužinota apie hepatitą E.
„Anksčiau jis labiau buvo siejamas su kelionėms į endeminius kraštus, pavyzdžiui, Afriką ar Pietų Ameriką. Tačiau dabar žinome, kad tik 1 ir 2 hepatito E genotipai galėtų būti siejami su tokiomis kelionėmis.
Tačiau žymiai daugiau galime turėti vietinio hepatito E, tai yra 3 ir 4 genotipai, ypač 3-čiasis yra labai paplitęs Europoje. Dabar laikoma, kad hepatitas E yra dažniausias ūminio hepatito sukėlėjas mūsų Europoje“, – pastebėjo ji.
Infektologės aiškinimu, šis virusas yra zoonotinis, pagrindinės jo platintojos yra kiaulės: „Todėl rizikos grupėje pirmiausia atsiduria tie asmenys, kurie turi kontaktą su šiais gyvūnais – ūkininkai, mėsos perdirbėjai, taip pat ir žmonės, ypač valgantys nepilnai termiškai apdorotą kiaulieną.“
Hepatitas E kai kam gali sukelti net paralyžių
Tiesa, nors užsikrėtus hepatitu galima susirgti ūmine forma su visais kepenų uždegimui būdingais požymiais, ligos prognozė dažniausiai yra gera, išskyrus atvejus, kai žmogus yra imunosupresinės būklės (pavyzdžiui, po transplantacijų, gaunantys kitą imunosupresinę terapiją). Jiems hepatitas E gali išsivystyti į lėtinę formą.
„Kai kuriais atvejais tada net yra bandoma taikyti antivirusinį gydymą, nors specialiai šiam hepatitui sukurtų vaistų nėra. Taigi didelio pasirinkimo neturime. Bet jei žmogus nepriklauso rizikos grupei, dažniausiai pasveiksta savaime.
Rizikos grupėje užsikrėsti hepatitu E pirmiausia atsiduria tie asmenys, kurie turi kontaktą su šiais gyvūnais – ūkininkai, mėsos perdirbėjai, taip pat ir žmonės, ypač valgantys nepilnai termiškai apdorotą kiaulieną.
Dar įdomu, kad imunosupresiniams pacientams šis virusas gali sukelti ne tik kepenų uždegimą, gali atsirasti ir neurologinė simptomatika, inkstų pažeidimas ir kitos retesnės išraiškos, kas iš pirmo žvilgsnio nesukelia įtarimų, kad tai galėtų būti per maistą atėjęs virusas, kuris gali net sukelti paralyžius ir pan.
Visa ši informacija aprašyta gana plačiai, tačiau prieinama tik gal 10–15 metų, dar ne visi yra su tuo susipažinę ir ne visur tai įtraukta į diagnostikos algoritmus. Taigi vis primenama, kad jei žmogus atvyko į ligoninę su nežinomos kilmės kepenų uždegimu, vertėtų pagalvoti ir apie hepatitą E“ – kalbėjo L. Jančorienė.
Hepatitas A – ne tik iš egzotiškų kraštų
Kalbėdama apie dar vieną kepenų uždegimus sukeliantį virusą – hepatitą A, kuris plinta per nešvarų maistą ir vandenį, neplautas rankas, gydytoja pabrėžė, jog juo užsikrėsti galima ir nebūtinai keliaujant kažkur į tolimus kraštus.
„Virusas gali būti sutinkamas ir Viduržemio jūros regione, Pietų Europos šalyse. Dažniausiai juo žmogus užsikrečia per užterštą maistą ar vandenį, kartais – tiesioginio kontakto su sergančiuoju metu. Vis tik dažniausiai hepatitu A užsikrečiama per maistą.
Yra aprašytas gal prieš 50 metų buvęs garsus protrūkis Šanchajuje, kai nuotekų vandeniui patekus į miesto pakraštyje esančius vandens telkinius, kurie buvo pagrindinis vandens šaltinis, užsikrėtė apie 300 tūkst. žmonių“, – pasakojo infektologė.
Pasak jos, didesnė rizika užsikrėsti kyla vartojant termiškai neapdorotas jūros gėrybes, šaldytas uogas, salotas, plautas nešvariu, pavyzdžiui, telkinio vandeniu.
„Dažniau dabar pasitaiko ne pavieniai atvejai, o protrūkiai, pavyzdžiui, kažkokiame restorane ar viešbutyje, kur pateko ar tos daržovės, kurios galėjo būti infekuotos, arba maistą gamina užsikrėtęs asmuo, nesilaikantis higienos taisyklių.
Kodėl infekcija vadinama kelionių hepatitu? Nes dažniausiai užsikrėtimas įvyksta kažkur keliaujant, gyvenant viešbutyje, kai eina valgyti į restoraną, ragauja egzotiškus patiekalus, atvežamos šaldytos daržovės, uogos, iš ko jie gaminami. Dar svarbus dalykas – ledukai gėrimams atšaldyti: jie nebūtinai turi būti pagaminti iš saugaus vandens“, – įspėjo L. Jančorienė.
Kaip saugotis hepatitų?
Kalbėdama apie prevenciją gydytoja priminė, kad nuo hepatito A ir B yra vakcinos.
„Minima viena iš dažniausiai pasitaikančių keliautojų infekcijų gali būti kontroliuojamos vakcina. Ši vakcina turbūt naudojama ne mažiau kaip 50 metų, pasiskiepijusi yra tikrai didelė žmonių dalis. Deja, kalbant apie vaikų vakcinaciją, Lietuvoj hepatito A vakcina nėra įtraukta į vaikų skiepijimo kalendorių, nes mes kaip ir nepriskiriami endeminei teritorijai.
Bet žinome, kad vaikai pirmą parą gauna skiepą nuo kitos infekcijos – hepatito B, ir iki pusės metų amžiaus būna pilnai paskiepyti. Vakcina nuo hepatito A galima pasiskiepyti tik už savo pinigus. Bet, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose visi vienų metų amžiaus vaikai gauna skiepą nuo hepatito A, antras skiepas yra įskiepijamas po pusės metų ar metus, taip imunitetas lieka visam gyvenimui“, – dėstė pašnekovė.
Pasak jos, tokiu būdu valstybė investuoja, kad vėliau išvengti protrūkių. Lietuvoje gi yra žymiai didesnė jų rizika, nes yra užaugusi visa jaunų žmonių karta, kurie neturi imuniteto ir per tam tikras situacijas gali užsikrėsti.
Medikai ir pacientai BNS Foto „Tiesa, tarp vyresnių (nuo 50–60 metų) žmonių yra daugiau tokių, kurie turi imunitetą. Tai siejama su tuo, kad anksčiau buvo mažiau laikomasi higienos reikalavimų, mažiau įgūdžių turėjome, tualetuose trūko popieriaus, muilo ar jo tiesiog nebuvo.
Visa tai lėmė, kad daug vyresnės kartos žmonių įgijo imunitetą persirgdami hepatitu A. (...) Todėl būtų gerai, kad dabar jaunesni žmonės sąmoningai ateitų ir pasiskiepytų galbūt net nelaukdamas, kada kažkur keliaus – tereikia dviejų skiepų ir užtikrinamas imunitetas visam gyvenimui“, – pastebėjo A. Jančorienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad šiuo skiepu treikėtų pasirūpinti ne tik medikams, bet tam tikrų kitų profesijų atstovams, pavyzdžiui, vaikų darželių darbuotojams, santechnikams.
Nuo hepatito C skiepų nėra
Tuo metu nuo hepatito C vakcinos kol kas nėra sukurta, tačiau turimas labai efektyvus gydymas.
„Kaip minėjau, kelionėse didesnė rizika turbūt būtų užsikrėsti hepatitu B, kas daugiausiai susiję su sekso turizmu, kokių atvejų irgi pasitaiko.
Tuo metu kelionėje užsikrėsti hepatitu C rizika maža, ji nebent iškyla, jei žmogui prireiktų skubios medicininės pagalbos, pavyzdžiui, traumos ar avarijos atveju, ir jis patektų į gydymo įstaigą, reikėtų perpilti kraują. Tada galėtų iškilti tam tikra rizika užsikrėsti krauju plintančiomis infekcijomis, tokiomis kaip hepatitas C, hepatitu B, bet tokia tikimybė yra maža“, – pastebėjo profesorė.
Hepatitas A gali būti sutinkamas ir Viduržemio jūros regione, Pietų Europos šalyse. Dažniausiai hepatitu A užsikrečiama per maistą.
Ji pridūrė, kad bet kuriuo atveju nuo hepatito C būdų apsisaugoti nėra, priešingai nei hepatito B atveju, nuo kurio galima pasiskiepyti, jei tai nebuvo padaryta vaikystėje:
„Vyresni nei 33 metų asmenys gali neturėti imuniteto, ką pastebime ir pagal sergančiuosius, į stacionarą dažniausiai pakliūna vyresni nei 33 metų asmenys, kurie suserga ūminių hepatitu B, tad jiems būtinai rekomenduojama pasiskiepyti.
Tą nebūtinai reiktų sieti su kelionėmis, tiesiog dėl savo gyvenimo gerovės, nes tai vis dar gali būti infekcija, kuria kartais galima užsikrėsti per kažkokias medicinines, kosmetologines manipuliacijas, pavyzdžiui, manikiūrą. Taip pat, kaip minėjau, – ir lytiniu keliu.“
Prieš kelionę – konsultacija su specialistu
L. Jančorienė patarė net kelionę planuojant paskutinę minutę surasti galimybę pasikonsultuoti su specialistu, kuris padės pasirūpinti tinkama profilaktika.
„Ypač jei žmogus ruošiasi į labiau egzotišką kelionę, kur galbūt bus mažiau galimybių gauti tam tikrą pagalbą, jeigu kažkas atsitiktų su sveikata, be abejo, reikėtų kreiptis į infekcinių ligų gydytoją, kuris galėtų patarti, kaip susidėlioti profilaktikos planą prieš kelionę.
Tai galėtų būti ir vakcinos, ir maliarijos profilaktika, viduriavimo gydymo rekomendacijos, tam tikra vaistinėlė, kur būtų ir repelentai saugantis nariuotakojų vabzdžių įkandimų“, – kalbėjo infektologė.
Ji priminė, kad vieni skiepai vykstant į egzotiškas šalis yra privalomi, kiti – tik rekomenduojami. Todėl pagal tai, kur vykstama, kelionės pobūdį ir žmogaus amžių bei kitas rizikas yra sudaromas skiepijimo planas.
„Dar viena vakcinų grupė galėtų būti tie skiepai, kuriais dažniausiai žmogus jau būna paskiepytas, gal ir ne kartą, bet tiesiog reikėtų pratęsti skiepijimą ar suleisti sustiprinamąsias dozes. Tai galėtų būti ta pati difterija ir stabligė, hepatitas A (jei gauta tik viena dozė), erkinis encefalitas.
Jei žmogus vyresnis, yra dar viena vakcinų grupė, kuri galbūt nebūtinai būtų siejama su kelionėmis, bet gali atitikti pagal jo amžių. Pavyzdžiui, dabar kreipiasi daug žmonių, kurie prašo paskiepyti nuo juosiančiosios pūslelinės, kuri galėtų reaktyvuotis nusilpus imunitetui, kas galėtų būti susiję ir su stresu, patirtu kelionėje“, – aiškino L. Jančorienė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
