Laimėję kovas su A. Skaruliu ir Licmanais, Princai išgarsėjo ir tapo Šiaulių nusikalstamo pasaulio lyderiais. Apakinti tokios sėkmės, jie buvo net apsirgę žvaigždžių liga – persižiūrėję amerikietiškų kovinių filmų, bandė kopijuoti „kietus“ Holivudo aktorius.
Siautėjo lyg kino filme
Privatizuotos siuvyklos Kuršėnuose savininkas – jaunas šiaulietis kultūristas – atsisakė mokėti duoklę reketininkams, o tais laikais tai buvo laikoma negirdėtu akiplėšiškumu. Buvo pavogta siuvyklos savininko mašina, bet jis net ir tą atsisakė išpirkti. Reketininkai surengė parodomąjį mašinos sudeginimą, paskui naktį įmetė sprogmenį į pačią siuvyklą, bet ir po to verslininkas nepalūžo.
Tada V. Baranauskas su vienu sėbru išvyko asmeniškai užsispyrėlį „pamokyti“. Ir ne bet kaip, o kaip rodoma kino filmuose. Kuršėnuose įsiveržę į restoraną, kur tuo metu pietavo siuvyklos savininkas, atvykėliai demonstratyviai ant stalo numetė negyvą žiurkę, o patį verslininką efektingai – kad visi restorane matytų ir kitiems papasakotų, – pridaužė. Po to V. Baranauskas sumuštąjį išvilko lauk, įsimetė į savo mašinos bagažinę ir išsivežė. Nežinia, kuo tai būtų pasibaigę, jeigu ne restorano darbuotojų iškviesti ir kelyje Baranį sustabdę policininkai.
Vis dėlto siuvyklos savininkas rašyti policijai pareiškimą atsisakė ir iškart keleriems metams išvyko gyventi į JAV. Išvengę atsakomybės Princai triumfavo, tik po šio įvykio ėmė suprasti, jog patiems viešai daužyti snukius kvaila ir nesolidu – kur kas racionaliau tyliai daryti pinigus.
Naktiniai aukcionai
Prasidėjus privatizacijų aukcionams, Princai sumanė genialų planą, kaip pasipelnyti – ogi rengti... savo aukcionus. Per savo ryšius Šiaulių privatizavimo tarnyboje gauja sužinodavo pavardes verslininkų, norinčiųjų įsigyti labiausiai viliojančius objektus. Šie verslininkai būdavo pakviečiami į slaptas derybas ir išgirsdavo apie galimybę privatizuojamą pastatą įsigyti gerokai pigiau.
Susėdę Princų aplinkoje susirinkusieji patys išsiaiškindavo, kuris pasiruošęs mokėti didžiausią kainą. Ją pasiūlęs verslininkas apie pusę šios sumos sumokėdavo Princams, o atėjęs į oficialų aukcioną jame dalyvaudavo vienas pats ir objektą įsigydavo beveik už pradinę kainą. Kiti varžovai į aukcioną neidavo. Taip jie irgi bent simboliškai išlošdavo – nebereikdavo tuščiai gaišti ir mokėti dalyvio mokesčio.
Privatizacijos tarnybos darbuotojai iš karto pajuto, jog kažkas ne taip. Aukcionuose dalyvauja vos po vieną dalyvį, varžytuvės nevyksta, o koridoriuose sukiojasi neaiškūs tipai kvadratiniais žandikauliais. Buvo ne kartą kviesta policija, bet dėl to niekas nepasikeitė.
Žinoma, atsirado vienas kitas, nesutikęs dalyvauti Princų „naktiniuose“ aukcionuose ir oficialiajame varžęsis sąžiningai. Tačiau toks išsišokėlis dar nebūdavo spėjęs įregistruoti pirkinio, kai jame naktį driokstelėdavo sprogimas...
„Diplomatiniai“ santykiai
1992–1994 metais privatizuojamuose Šiaulių objektuose sprogimai griaudėjo keliolika kartų, langai dužo dar dažniau. Policija bejėgiškai skėsčiojo rankomis, o verslininkai patys prašydavo Princų, pasirodo, tuo metu policijoje turėjusių savo žmonių, už užmokestį suteikti „stogą“ – apsaugą, nes tuo metu pasikliauti policininkais galėjo tik beviltiški optimistai.
Kartą 1993 metais Šiaulių policija sušaukė verslininkus pasitarti. Į tribūną išėjęs ekonominės policijos inspektorius Vladas M. pasiūlė pranešti apie nusikaltėlių reketą. Pažvelgę į nelabai nuo bandito besiskiriantį – plikai galvą nusiskutusį, ištampytu megztiniu apsivilkusį – inspektorių, verslininkai tik dar labiau išsigando.
Populiarumo viršukalnę pasiekę Princai užmezgė dalykinius santykius net su autoritetingiausia to meto Lietuvos gauja – „Vilniaus brigada“. Policija užfiksavo, kaip V. Baranauskas vyko į Jūrmalą susitikti su „Vilniaus brigados“ vadeiva Borisu Dekanidze ar į Vilnių pas jo atstovą V. Polonskį, pravarde Vesnuška. Savo ruožtu „Vilniaus brigada“ derino su Princais veiksmus tiek vieną, tiek kitą pusę dominančiuose Mažeikiuose.
Nafta atnešė turtus
Princų ketvertui pavyko legaliai prasiskverbti į itin pelningą prekybą naftos produktais. Iš to Princai ėmė gauti didžiausias savo pajamas. Na o draugystė su „Vilniaus brigados“ banditais Vladų ketvertui padėjo pristabdyti kitų miestų ir net Rusijos, čečėnų gaujų invaziją į Mažeikių regioną.
Vis dėlto šlovės bei sėkmės užliūliuoti Princai padarė lemtingą klaidą – pabandė įkišti ranką net į valstybės kišenę.
1992-ųjų lapkritį V. Stanaičio jaunesnysis brolis Rolandas, pravarde Rulis, su parankiniais atvyko į „Rėkyvą“ – valstybės įmonę. Jos generaliniam direktoriui Kastyčiui Vyšniauskui Rulis paliepė ne tik mokėti duoklę, bet ir perrašyti jiems trečdalį valstybinės bendrovės akcijų!
Įvarytas į kampą tuometis Šiaulių pramonės ir prekybos rūmų prezidentas K. Vyšniauskas kreipėsi į policiją, bet ja ne visiškai pasitikėdamas pasisamdė apsaugą – Žilviną Razminą, dabartinį nacionalisto Mindaugo Murzos bendražygį.
Tapo verslininkais
Ciniškas nusikalstamo pasaulio atstovų elgesys ir nebaudžiamumo demonstravimas perpildė įstatymų leidėjų kantrybės taurę. Vis geriau finansuojama policija irgi sustiprėjo tiek, jog pasijuto pajėgi pradėti kovą su organizuotu nusikalstamumu. Pirmas smūgis jam buvo 1992 metais išleistas Prevencinio sulaikymo įstatymas.
Stiprėjančios policijos ryžtą, žinoma, pajuto ir nusikalstamas pasaulis. Princai suskubo pasirūpinti priedanga – iš oficialiai beturčių bedarbių virto solidžiais verslininkais. V. Kavoliukas su V. Stanaičiu tapo firmos „Amelita“, o V. Baranauskas – „Romundos“ vadovais bei vadybininkais. Iš savo gražių, bet nepraktiškų sportinių automobilių „Mitsubishi 3000“ Princai persėdo į solidžius „Mercedes-Benz 600 SEL“. Užmiršę parodomuosius primušimus ir nudvėsusių žiurkių mėtymą, Princai ėmė viešumoje rodyti nepriekaištingas manieras, dėvėti kostiumus, daugiau bendrauti su žurnalistais.
Reketavo net valstybę!
Maskuotė, žinoma, nesustabdė policijos puolimo. Iš pradžių Šiauliuose buvo suimtas R. Stanaitis. Nors daugiau kaip metus teismo nagrinėtoje byloje neatsirado nė vieno liudytojo, išskyrus reketuotąjį K. Vyšniauską, 1994-aisiais R. Stanaitis vis dėlto buvo nuteistas kalėti vienerius metus.
Tais pačiais 1994-aisiais prevencine tvarka policija sulaikė V. Šiaulį ir V. Baranauską. Pamatę, kas vyksta, likę du ketverto nariai – V. Stanaitis su V. Kavoliuku – spėjo pasislėpti.
Su Princų byla teisėsaugai sekėsi dar sunkiau. Teisėsaugininkams bei Šiaulių spaudai buvo pateiktas viešas laiškas su keliasdešimties to miesto bendrovių vadovų parašais. Rašte buvo teigiama, kad suimtieji V. Kavoliukas su V. Baranausku esantys pavyzdingi verslininkai ir mecenatai – sporto ir skurstančiųjų rėmėjai, neturintys nieko bendra su nusikalstamu pasauliu.
Liudytojų nebeliko
Be tokios viešųjų ryšių akcijos, Princų parankiniai tyliai atliko ir „operatyvinę kombinaciją“. Jie iškapstė, kas prieš suimtuosius turės teisme duoti parodymus (net įslaptintų liudytojų pavardes), ir daugelį aplankė namuose. Užsukę kalbėjo ramiai, pasiūlė, jei brangi ramybė, užmiršti nuoskaudas ir praeitį...
Vizitai poveikį padarė. Teisme nudelbę akis į grindis liudytojai vebleno negalį atpažinti reketininkų, duoklių ar išpirkų rinkikų, išvis, girdi, viskas įvykę seniai, atmintyje nieko nelikę.
Tad 1995-ųjų birželį Baranis su Žemaituku buvo teisėtai visiškai išteisinti. Įsitikinę, kad policija nebeturi prieš juos įkalčių, po mėnesio į Generalinę prokuratūra patys prisistatė V. Stanaitis su V. Kavoliuku. Žinoma, kaltinimai ir jiems buvo panaikinti.
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Laimėję savo antrąjį karą Princai matė, kad Šiauliuose įsitvirtino nauja, grėsminga nusikaltėlių karta, nujautė, kad laukia trečias ir lemtingas karas. Apie jį – kitas, paskutinis pasakojimas.
Sigitas STASAITIS
