„Nėra Lietuvoje teisybės, nėra!“ – taip drebiant gali išgirsti kone kasdien bemaž kiekviename mūsų šalies policijos komisariate ar teisme. Paklaustas, kuo esąs nusivylęs, šnekesnis žmogelis paaiškins, kad, girdi, policija blogai tyrusi, prokuratūra – tik sukomplikavusi, na o teismas galutinai sudirbęs visą reikalą.
„Akistata“ pasidomėjo, kuo dažniausiai skundžiasi piliečiai, susidūrę su teisėsaugos institucijomis.
Žurnalistai ne kartą šia tema kalbino nusivylusius žmones, todėl atėjo laikas sudėlioti, kokie dažniausi priekaištai išsakomi mūsų teisėsaugos sistemai.
Gana dažnai žmonės skundžiasi, kad ištikus bėdai kartais būna sunku prisišaukti policijos pagalbos, o jei policininkai vis dėlto teiksis atvykti, byla teismo gali nepasiekti. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – neseniai grupė girtų chuliganų Trakuose, kavinėje „Mojo Cafe“, sumušė jos savininką Andį Fernandezą (54 m.) ir apstumdė jo žmoną – kavinės direktorę Moniką Abraitytę.
Lietuvoje – baisiausia?
Iš Filipinų kilęs A. Fernandezas kitados dirbo spaudos fotografu viename garsiausių pasaulio žurnalų – „Newsweek'e“. Po šio Trakuose nutikusio incidento savo tinklaraštyje jis parašė, kad yra fotografavęs ir garsiąsias Tiananmenio aikštės žudynes, 1989 metais įvykdytais Kinijoje, Pekine, ir karus, tačiau niekada nesijautė toks nesaugus ir pažemintas, kaip Trakuose, kur išėjęs į pensiją įkūrė savo kavinę.
Pasipiktinęs, kad „kažkoks užsienietis“ drįsta jam nepaklusti, kad nesutinka pratęsti uždaromos kavinės darbą, A. Fernandezą sumušė vietinis Trakų nusikalstamo pasaulio šulas 49 metų Stanislovas Narkevičius, pravarde Narkuša.
Jeigu ne žiniasklaidos įsikišimas, daug kartų teistas S. Narkevičius ir vėl būtų išsisukęs. Na o A. Fernandezas viešai apkaltino policiją, kad į įvykio vietą iškviesti policininkai atvyko tik maždaug per pusvalandį.
Ilgai laukęs – dar palauk
Pasirodo, kai policijai pranešama apie muštynes, pareigūnai tai vadina „C“ kategorijos įvykiu, į kurį reikia atvykti per valandą. Na, o jeigu tau jau styro peilis nugaroje („B“ kategorijos incidentas) – prašom kentėti, nemirti, nes policija turi atskubėti per... 20 minučių. Dėl tokio neoperatyvumo sunku ką nors pakeisti, nes policijos finansavimas katastrofiškai sumažintas ir toliau mažėja.
Vis dėlto policininkai sugeba būti itin miklūs, kai chuliganai užkliudo juos pačius. Štai šį birželį Pakruojo rajone, Linkuvos miestelyje, dainų ir šokių šventės metu vietos girtuoklėlis Robertas Bajelis pabėgo smogęs jį sulaikančiam policininkui per galvą betono gabalu – šis krisdamas dar sunkiai sužalojo šalia stovinčią niekuo dėtą mergaitę. Akimirksniu iš viso rajono sukviestos sustiprintos policijos pajėgos visą naktį tol vertė rajoną, kol kitą dieną R. Bajelį surado tūnantį pas tokius pat draugus.
Suimtas tik vadeiva
Dar baisesnis pavyzdys – telefoninių sukčių toleravimas. Ištisą dešimtmetį teisėsaugininkai žiūrėjo pro pirštus, kad kolonijose sėdintys nusikaltėliai telefonais vilioja pinigus iš senukų. Bet vos šį pavasarį apgavikai persistengė ir telefonu išviliojo 21 000 litų iš Seimo narės Marijos Aušrinės Pavilionienės, net pusšimčio pareigūnų desantas 7 valandas krėtė Alytaus pataisos namus, kol nustatė nusikaltėlį.
Na o Trakuose – klauskite, ko norite – žmonės atvirai kalba, kad jei ne žiniasklaida, S. Narkevičius šį sykį būtų išsisukęs. Kažkodėl į Trakų teismą atvesdinto S. Narkevičiaus suėmimo klausimas buvo sprendžiamas uždarame posėdyje, nors tai nei išžaginimas, nei esama kokių intymių detalių. Be to, netyla svarstymai, kad kavinėje siautėjo būrelis chuliganų, o suimtas tik vienas jų vadeiva.
Dažniausiai iš teismo išėję žmonės pareiškia nesupratę, kodėl tą patį nusikaltimą skirtingi policininkai, prokurorai ir teisėjai vertina skirtingai, net visiškai priešingai.
Paslaptingieji laiškai
2009-ųjų vidurvasarį kažkas į „Šiaulių naujienų“ redakciją atsiuntė kelis laiškus, o juos atplėšus, pažiro keli gramai nuodingai garuojančio gyvsidabrio. Šiemet vasarį Šiaulių miesto teismas žinomą visuomenės veikėją, įvairių protesto akcijų rengėją šiaulietį Joną Milerį (62 m.) pripažino kaltu ir nuteisė 15 mėnesių lygtinai – bausmės vykdymas atidėtas 2 metams. Motyvas – buvusi Jono sugyventinė paliudijo, kad, pas ją užbėgusio J. Milerio paprašyta, ji užrašiusi redakcijos adresus ant vokų, kuriuos vėliau paštu ir gavo „Šiaulių naujienos“.
Pateikęs įrodymus, kad jį išdavusi moteris serga šizofrenija, ir pridūręs, kad jos užrašytuose vokuose jį kritikavusiai redakcijai jis siuntęs tik paprastus laiškus, o ne gyvsidabrį, nuteistas J. Mileris nuosprendį apskundė. Neseniai, birželį apeliacinį skundą išnagrinėjusi Šiaulių apygardos teismas J. Milerį visiškai išteisino. Šįkart teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra neginčijamų kaltės įrodymų. Pripažinta, kad žemesnės instancijos teismas rėmėsi prielaidomis, o „iškilusios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai", – triumfuojančiam J. Mileriui paskelbė teismas.
Kvailas, bet – įstatymas
„Tik kažkodėl kartais teismas iškilusias abejones aiškina ne teisiamojo naudai, o kaip mėginimą išvengti atsakomybės“, – savo nuomonę turi advokatas Valdas Kairys.
V. Kairys žino, ką sako, nes yra dirbęs prokuratūroje, po to – Šiauliuose teisėju, o šiuo metu verčiasi advokato praktika vienoje solidžiausių Šiaulių advokatų kontorų.
Ką tik V. Kairys gynė jauną vyrą, kuris buvo nepagalvojęs ir susidėjęs su iš globos namų pabėgusiomis nepilnametėmis. Grįžusios į bendrabutį 13–16 metų paauglės išplepėjo, kad vyrukas jas pavaišino kvaišinančiomis tabletėmis, nuo kurių visi smagiai šoko.
Teisiamasi kaltės nepripažino, bet buvo nuteistas kalėti net 8 metus – mat Lietuvoje tebegalioja seni kvaili įstatymai, pagal kuriuos visos narkotinės, psichotropinės, nuodingosios ar stipriai veikiančios medžiagos laikomos vienodomis. Tad pas mus tiek už baisiuosius intraveninius narkotikus (pavyzdžiui, heroiną), tiek už vos svaiginančią tabletę ar Olandijoje legalią marihuanos cigaretę gali būti pasodintas vienodai ilgam.
Lemia įsitikinimas
Nuosprendyje paskelbta, kad kaltinamasis merginai N. nenustatytą dieną davė nenustatytą kiekį nenustatytų narkotinių medžiagų.
„Teisiamasis kaltės nepripažino, tačiau teismas, užuot traktavęs abejones teisiamojo naudai, paskelbė, jog nėra pagrindo netikėti mergaitėmis, – „Akistatai“ paaiškino V. Kairys. – Abejonių – sočiai, bet išeina, kad mergaitės sako tiesą, o teisiamasis – meluoja, mėgindamas išvengti atsakomybės“.
V. Kairys pridūrė, jog įrodymai būna ne tik objektyvūs, kuriuos galima objektyviai užfiksuoti (pirštų atspaudai, kraujas, daiktai ir t. t.). Dalis įrodymų – subjektyvus, pavyzdžiui, nepatikrinami liudytojo teiginiai, kuriuos pareigūnas įvertina pagal savo įsitikinimą ir sąžinę. Pasak V. Kairio, viso pasaulio teismuose nuolat kyla emocijų būtent dėl tokių subjektyvių įrodymų subjektyvaus vertinimo.
Belieka padaryti išvadą, jog teisėsaugos mašina – ne ideali. Tiesiog geriausia nepakliūti į jos girnas, nes absoliučios teisybės pasaulyje nėra.
Sigitas STASAITIS
