Dalia Grybauskaitė savanoriškai išvyko į Leningradą, o Audronius Ažubalis prievarta buvo nugabentas į Stalingradą.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, kad 52 metų Audronius Ažubalis taptų naujuoju Lietuvos diplomatijos vadovu, pareiškė galinti dirbti su juo ir tikisi iš A.Ažubalio paklusnumo visais užsienio politikos klausimais, tačiau skirtingesnius žmones, kaip dabartinė valstybės vadovė ir būsimasis užsienio reikalų ministras, sunku įsivaizduoti. Nors A.Ažubalis tvirtina esąs „komandinis žaidėjas“, o D.Grybauskaitė neužmiršo priminti jam, kad Lietuvoje užsienio politiką „vykdo Respublikos Prezidentas“ Vyriausybės padedamas, tačiau, lyginant šių dviejų valstybės veikėjų biografijas, nelengva patikėti, jog A.Ažubalis visada pritars D.Grybauskaitės „atvirų durų į Rusiją“ politikai.
Vieniems – karjera, kitiems – vilko bilietas
Dvejais metais už A.Ažubalį vyresnė D.Grybauskaitė baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą (žargoniškai „Salomeiką“). Šią elitinę mokyklą (pradedant 1961-aisiais joje anglų kalbos sustiprintai mokoma nuo pirmosios klasės) lankė daug sovietų Lietuvos nomenklatūrininkų ir jų vaikų. A.Ažubalis baigė Vilniaus Antano Vienuolio vidurinę mokyklą, garsėjusią antisovietinėmis tradicijomis. 1976 m. iš jos su „vilko bilietu“ buvo išmesti trys dešimtokai, dabar žinomi Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjai: Seimo narys Vytautas Bogušis, vienuolis pranciškonas Julius Sasnauskas ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų politikos komiteto narys Andrius Tučkus. Tuo metu, 1976 m., kai būsimoji Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė dirbo LTSR valstybinės filharmonijos kadrų skyriaus inspektore, trys Šv. Mikalojaus bažnyčioje per Mišias patarnavę, su buvusiais Lietuvos partizanais bendravę, savo tautos istorija ir kultūra domėjęsi Vilniaus vaikinukai J.Sasnauskas, V.Bogušis ir A.Tučkus buvo prievarta stumdomi KGB bunkerio labirintais, visą parą negavę valgyti ir gerti nakvojo ant kietų gultų tvankiose milicijos skyrių kamerose ir laukė, kada juos išsiųs tarnauti į atokiausius Sovietų Sąjungos kariuomenės garnizonus.
„Ypatingasis skyrius“ nepaleido ir rekrūtų
1977 m., kai D.Grybauskaitė išvyko dirbti į Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) „Rot Front“ kailių fabriką ir neakivaizdžiai studijuoti A.Ždanovo universitete, II kurso žurnalistas A.Ažubalis buvo išmestas iš Vilniaus universiteto ir aprengtas sovietų armijos kareivio uniforma. Pogrindinis žurnalas „Aušra“, kurio mikrofilmas slapta buvo išvežtas į Vakarus, 1977 m. rašė (2 tomas, 194-196 psl.): „Ypatingoji dalis“ jau intensyviai domisi (...) ir Audriumi Ažubaliu, tarnaujančiu Volgograde (buvusiame Stalingrade). 1977 m. lapkričio pabaigoje jis, II kurso žurnalistas, pašalintas iš VVU ir paimtas į kariuomenę tarsi už tai, kad praleido dvi karinio parengimo paskaitas. Tačiau ir čia užkliuvo jo ankstyvesnė pažintis su Viktoru Petkumi, sovietų persekiojamos Lietuvos Helsinkio grupės įkūrėju. Kol KGB su V.Bogušiu, J.Sasnausku, A.Tučkumi, A.Ažubaliu dar nesusidorojo kariuomenėje tarnaujančių savo etatinių ir neetatinių darbuotojų rankomis, būtina, kad mūsų ir išeivijos lietuvių bendruomenė aktyviau domėtųsi šių persekiojamųjų likimu“.
Skirtingi geopolitiniai kompasai
A.Ažubalio pilietinė pozicija nuo D.Grybauskaitės vertybinių nuostatų dažnai skyrėsi ir šiais laikais. „Turime nedelsdami ir neribotam laikui sustabdyti bet kokį karinį Rusijos tranzitą oro erdve ar geležinkeliais per Lietuvos teritoriją, kol Kremlius nutrauks agresiją prieš Gruziją ir išves visas ginkluotąsias pajėgas iš suverenios valstybės", – 2008 m. rugpjūčio 12 d. per spaudos konferenciją kalbėjo tuomet opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) narys, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas A.Ažubalis. O tuometinė Europos Komisijos įgaliotinė biudžeto ir finansinio programavimo klausimais D.Grybauskaitė ragino Lietuvos valdžią liautis bičiuliavusis su „driskiais“ (Gruzija, Ukraina) ir atsisukti į Europos galinguosius.
A.Ažubalis, kaip ir visa TS-LKD, tvirtina, kad Lietuva saugi jausis tik tada, kai joje bus daugiau Amerikos ir mažiau Rusijos. O D.Grybauskaitė, kaip rašo Lietuvos žiniasklaida, 1996 m. paskirta į Lietuvos ambasadą Vašingtone įgaliotąja ministre, jautėsi tarsi išsiųsta į savotišką diplomatinę tremtį.
Daugiau klausosi nei kalba
„Buvęs užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas prezidentę D.Grybauskaitę yra pavadinęs diplomatų motina. Pajuokaučiau, kad A.Ažubalis bus „šilkinis diplomatijos tėvas“. Slidus, pralaidus, lankstus, švytintis šilkas kažkada buvo vertingesnis net ir už auksą“,- buvusį mokyklos draugą „Ūkininko patarėjui“ netikėtai apibūdino Seimo narys V.Bogušis. „A.Ažubalis vieneriais metais vyresnis už mane, esame pažįstami dar nuo mokyklos suolo, jis nebuvo ypatingai aktyvus kovotojas prieš sovietų okupaciją, lankėsi disidentų susirinkimuose, tačiau daugiau klausėsi nei kalbėjo. 1976-1977 metais mūsų keliai išsiskyrė. Jis įstojo į universitetą, pasuko į oficialiąją žurnalistiką, o mes platinome pogrindžio spaudą, slaptais kanalais siuntėme „Vatikano radijui“, „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ radijo stotims informaciją apie tikinčiųjų ir patriotų persekiojimą Maskvos okupuotoje Lietuvoje, rašėme atvirus laiškus pasaulio valstybių vadovams ir tarptautinėms organizacijoms, prašydami padėti pavergtai Lietuvai, rengėme antisovietinius mitingus“,- sako V.Bogušis.
Jaunystės draugas vengia prognozių
Vis dėlto, daugiau nei tris dešimtmečius A.Ažubalį pažįstančio V.Bogušio nuomone, būsimajam užsienio reikalų ministrui būdingas tiesmukiškumas ir „kietas“ principingumas. Tai ypač krito į akis, kai A.Ažubalis vadovavo Seimo Užsienio reikalų komitetui. „Tačiau parlamento narys (tai yra politikas) skiriasi nuo ministro. Seimo komiteto pirmininkas gali būti atviresnis, kategoriškesnis negu diplomatijos šefas. Manau, A.Ažubalis tai supranta“, - teigia Seimo narys liberalcentristas V.Bogušis, nenorėjęs atsakyti į „Ūkininko patarėjo“ klausimą, ar niekuomet neišsiskirs pragmatikės D.Grybauskaitės ir idealisto A.Ažubalio požiūriai į dabar vis ryškėjantį silpnesnį Lietuvos dėmesį Gruzijai mainais už glaudesnius ryšius su Rusija.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
