Įsivaizduokite, parke vaikščiodami su vaiku arba pravažiuodami dviračiu pastebite žmogų, kuris išmetė krūvą šiukšlių, ir ne į konteinerį, o tiesiog išvertė ant žemės. Kaip tokiu atveju elgtumėtės Jūs? Pagirtina, jei imsitės bet kokios iniciatyvos pranešti apie gamtai ir aplinkai žalingą nusikaltimą. Visgi nemaža dalis piliečių tarsi stručiai sukištų galvas į smėlį - juk sovietiniais laikais daugelis buvo mokomi nesikišti ar nusisukti, jei „tavęs tai neliečia“.
Drąsiems poelgiams ryžtasi ne visi
Dar 1998 m. pasirodžius pirmajam Atliekų tvarkymo įstatymui, buvo manoma, jog šis teisės aktas išspręs daugelį atliekų tvarkymo problemų. Vis dėlto šiandien galima konstatuoti, kad nors atliekų tvarkymo vežimas pamažu stumiasi pirmyn, problemų nemažėja ir susitvarkyti su jomis tampa tik sudėtingiau.
Nors pamažu perimame vakarietiškos kultūros bruožus, pasyvus stebėjimas vis dar įaugęs į daugelio lietuvių kraują. Kur kas ramiau gyventi nesikišant ne į savo reikalus. „Vien įstatymų nepakanka, reikia, kad žmonės parodytų iniciatyvą kovojant su aplinkos teršėjais, tačiau lietuvių pilietiškumas šiuo klausimu dar nėra toks, kuriuo būtų galima didžiuotis“, - sako elektronikos surinkimo akcijas ir projektus inicijuojantis Elektronikos Platintojų Asociacijos vadovas Mantas Varaška. Šiais metais vien Aplinkos ministerija patvirtino 17 svarbiausių aplinkosauginių akcijų. Dar daugiau galima priskaičiuoti mažesnio masto iniciatyvų, kuriomis piliečiai skatinami prisidėti prie aplinkos saugojimo ir rūšiavimo. Tiesa, nors pilietinės tvarkymosi iniciatyvos sugebėjo pasiekti didelį visos Lietuvos savivaldybių įsitraukimą, pavieniais atvejais daugelis piliečių nesiryžta prabilti apie konkrečius šiukšlintojus.
Savas kiemas visada svarbiausias
Psichologai tvirtina, kad sunkiausias uždavinys – keisti įpročius. Dar nuo senų laikų daugelis lietuvių įpratę žiūrėti tik „savo kiemą“, tad garsiai išsakyti ar pranešti apie šiukšlintojus viešose vietose suskuba vos keletas aktyvistų. Neretas įsitikinęs, kad atliekų rūšiavimas ar tvarkymas yra „komunalininkų“ darbas, todėl pamatęs ne vietoje išverstas šiukšles, tik tyliai susimąsto, jog kažkas blogai atliko savo darbą.
Šių metų vasarą Elektronikos platintojų asociacijos (EPA), Aplinkos apsaugos agentūros bei Grynas.lt bendromis jėgomis organizuotos akcijos „Nutverk šiukšlintoją“ rezultatai atskleidė, jog skundus ar pranešimus apie šiukšlinamas teritorijas dažniau siuntė neatsakingais ar netvarkingais kaimynais pasipiktinę gyventojai. Deja, daugiau nei tris mėnesius vykdyta akcija parodė ir tai, jog piliečiai vis dar pasyviai žvelgia į panašias iniciatyvas. Neretą sustabdo ir akcijos anonimiškumo trūkumas. „Gyventojai dažnai nežino, kam pranešti apie šiukšlinimą, bijo viešumo, nepasitiki valdžios įstaigomis. Tačiau aišku, jog tyla, nepastebėjimas, susitaikymas šiukšlintojus drąsina veikti toliau. Jei norime gyventi švaresnėje ir gražesnėje aplinkoje, pastangas turi dėti ne tik patys gyventojai. Svarbu, kad žmonių pareigingumą ir įsitraukimą skatintų ir už tai atsakingi valdžios atstovai“, – sako M. Varaška.
Pasitelkiamos motyvuojančios priemonės
Tiesa, galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje daugėja žmonių, kurie savanoriškai imasi aplinkosauginio darbo. Aplinkos ministerijos visuomenės informavimo skyriaus vyriausioji specialistė Olga Važnevičienė teigia, jog kasmet aplinkosaugos specialistų gretas papildo nauji neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai, kurių pagrindinė pareiga pranešti apie pastebėtus aplinkos teršimo, gyvūnų žuvimo ir panašius atvejus, nustačius pažeidimą imtis užkirsti jam kelią, išaiškinti priežastis, nustatyti kaltus asmenis ir t.t. Pastebėtina ir tai, jog neetatiniai inspektoriai šį darbą atlieka savanoriškai, tačiau už puikius rezultatus skiriamos premijos.
Pastebima, jog kur kas atsakingiau į gamtą ir atliekų rūšiavimą žvelgia moksleiviai. Šiuo metu vykstančiame EPA organizuojamo projekto „Mąstau. Rūšiuoju. Gyvuoju!“ eigos metu mokytojai pastebi aktyvų moksleivių įsitraukimą švarinant gamtą. „Manau, kad tokių projektų, kurie skatina susimąstyti apie gamtą išties labai reikia. Moksleiviams rūpi, kokioje aplinkoje jie patys turės gyventi“, - sako Panevėžio Kazimiero Paltroko gimnazijos mokytoja Neringa Garuckienė. Praeitais metais mokykla surinkusi daugiau nei pusę tonos baterijų, projekte laimėjo pagrindinį prizą - susitikimą su žinomais „Lietuvos ryto“ bei „Žalgirio“ klubų krepšininkais.
Nors kiekvienas Lietuvoje gyvenantis žmogus laiko save šios šalies piliečiu, tačiau neretai iškyla klausimas, kiek pilietiškas jis yra iš tiesų. Juk pilietiškumas neturėtų baigtis pase. Tai atsakomybė prieš save, artimuosius, kaimynus bei aplinką, kurioje mes patys gyvename.
