Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Vitalis Nakrošis pažymi, kad Lietuvoje valdymas yra gana centralizuotas, kadangi tiek galia, tiek pinigai yra sutelkti centrinės valdžios rankose.
Todėl, anot mokslininko, būtų tikslinga vykdyti decentralizaciją, nes nepaisant to, kad rinkimų metu gana dažnai politinės partijos savo programose numato galių perdavimą savivaldybėms, tačiau vos tik sudaromos ir į valdžią ateina vyriausybės, jos nemato poreikio atiduoti į savivaldybių rankas daugiau funkcijų ir pinigų. „Kai kurie atvejai yra išimtys.
Galima paminėti apskričių panaikinimą Andriaus Kubiliaus vyriausybės kadencijos metu, bet ir tada nemažai funkcijų buvo atiduoda į centrinės valdžios rankas. O Algirdo Butkevičiaus vyriausybės valdymo laikotarpiu reikšmingiausias sprendimas buvo tiesioginių mero rinkimų įvedimas, kuris buvo labai teigiamas žingsnis, kadangi piliečiai aktyviau dalyvavo rinkimuose, padidėjo jų pasitikėjimas savivaldybėmis, dėl to padidėjo ir merų legitimumas imtis pokyčių ir įgyvendinti savo pažadus. Tačiau merams trūksta galių ir finansinių galimybių“, – sako politologas.
Partijos kalba panašiai
Pažadų stiprinti savivaldą finansiškai, įgyvendinti įvairias jos reformas, gausu ir 2016-ųjų metų politinių partijų programose. Bene mažiausiai apie tai kalba socialdemokratai, kurių programoje užsimenama, kad bus įdiegti skirtingą veiklos ir finansinio savarankiškumo laipsnį garantuojantys seniūnijų valdymo organizavimo modeliai, kuriuos bus leista pasirinkti savivaldybių taryboms, atsižvelgiant į įstatymu nustatytus kriterijus.
Taip pat žadama, kad bus surastos ir įdiegtos tinkamos seniūnijų, seniūnaičių ir teritorinių bendruomeninių organizacijų bendravimo ir bendradarbiavimo formos. Valstiečių programoje savivaldos problematikai skiriama kur kas daugiau dėmesio: žadama visokeriopai didinti savivaldybių finansinį savarankiškumą keičiant mokesčių sistemą, savivaldėms atiduoti daugiau galių bene visose politikos srityse, optimizuoti regioninį valstybės suskirstymą, mažinant apskričių skaičių, smulkinant savivaldybes bei išskiriant Vilniaus miestą. Valstiečiai žada ir geresnes sąlygas piliečiams daugiau dalyvauti priimant sprendimus vietos lygmeniu.
Konservatoriai savo rinkiminėje programoje taip pat pažymi būtinybę perduoti dalį ministerijų veiklos sričių bei atitinkamą finansavimą savivaldos lygmeniui koreguoti savivaldybės biudžetų sudarymo tvarką, įvesti merų kadencijas, padidinti seniūnijų galias, suteikti galimybę žmonėms seniūnus ir seniūnaičius rinkti tiesiogiai. Taip pat ketinama keisti savivaldos rinkimų sistemą, nuo proporcinio pereinant prie mišraus modelio.
Apie tai, kad savivalda stokoja savarankiškumo, savo programoje kalba ir Liberalų Sąjūdis, žadėdamas perduoti savivaldai Nacionalinės žemės tarnybos vykdomas funkcijas ir resursus, valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos funkcijas ir resursus, suteikti didesnius įgaliojimus viešosios tvarkos užtikrinimui, taip pat apleisto nekilnojamo turto tvarkymo srityje. Liberalai ketina sukurti didesnę laisvę savivaldai disponuoti mokesčiais, stiprinti seniūnijas ir seniūnaitijas. Panašiai savo programose kalba „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“, o mažesnės partijos savivaldos stiprinimą ir būtinybę priartinti politiką prie žmogaus akcentuoja dar labiau.
Tikras savarankiškumas ateitų su finansais
Vis dėlto, kaip rodo istorija, partijos šiuos pažadus po rinkimų dažnai yra linkusios užmiršti. Taip priešrinkiminiai politikų pažadai tėra išmintinga taktika kalbėti apie tai, kas yra populiaru ir ką rinkėjai nori girdėti. „Sudarius vyriausybes, tokie sprendimai yra priimami retai. Tačiau reikėtų kalbėti ne tik apie galių perdavimą savivaldybėms, bet ir apie kitas priemones, kurios padėtų įtraukti piliečius į savivaldos reikalų tvarkymą.
Partijos taip pat akcentuoja įvairius konsultavimosi su piliečiais mechanizmus. A.Butkevičiaus vyriausybė irgi turi tokią iniciatyvą ir ją vykdo, nes tai yra susiję su Lietuvos naryste Tarptautinėje ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO).“, – pažymi V.Nakrošis. Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas taip pat pripažįsta, kad Lietuvos viešoji politika neina decentralizacijos keliu.
„Šiuo metu praktiškai visos savivaldybės, išskyrus Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, yra subsidijuojamos, t.y. vykdomas perskirstymas tarp savivaldybių, kai iš esmės Vilniaus pinigai atitenka kitoms savivaldybėms. Jeigu politikai kalba apie didesnį savarankiškumą ir daugiau mokesčių, tai manau vienas iš žingsnių, kuriuos būtina padaryti, tai nevykdyti perskirstymo tarp savivaldybių.
Tada tikrasis savarankiškumas pasimatytų. Priešingu atveju, tai tik dar vienas šūkis „duosime daugiau pinigų“. Apie kokį savarankiškumą mes galime kalbėti, kai praktiškai visos savivaldybės yra dotuojamos įvairiais šaltiniais, – įsitikinęs ekonomistas. V.Nakrošis taip pat pažymi, kad šiandieninė savivaldybių finansavimo tvarka nekuria paskatų skurdesnėms savivaldybėms imtis iniciatyvos ir gerinti mokesčių surinkimą, verslo kūrimąsi, kadangi egzistuojantis išlyginimo mechanizmas kompensuoja įvairių paslaugų, valdymo išlaidų kainas. Todėl, politologo manymu, būtina skatinti savivaldybes imtis daugiau priemonių, kad ekonominis jų potencialas stiprėtų. Ši problema ypač išryškės po 2020-ųjų, kai Europos Sąjungos struktūrinė parama sumažės ir reikės ieškoti papildomų lėšų šaltinių.
Pertvarkos nėra būtinos
Kalbinti pašnekovai taip pat gana skeptiškai įvertino partijų siūlymus įvesti daugiau tiesioginių rinkimų, keisti savivaldybių rinkimų sistemą. „Ko šiek tiek bijau, su tiesioginiais seniūnų, seniūnaičių ir seniūnaityčių rinkimais – taip mes kuriame dar vieną valdžios sluoksnį Lietuvoje, o valstybė tam yra per maža. Viena vertus, valdžią priartinti prie žmogaus yra geras tikslas, bet jeigu mes padarysime dešimt valdžios sluoksnių, tuo to valdžia arčiau prie žmogaus nepriartės, tiesiog bus dešimt valdžios sluoksnių.
Manyčiau, šitą tikslą galima pasiekti ir kitaip, tokioje mažoje valstybėje ir centrinė valdžia gali būti arčiau žmogaus, jeigu tik norėtų.“, – pasiūlymus komentuoja Ž.Šilėnas V.Nakrošio teigimu, daugelis procedūrinių pakeitimų siūloma ir centrinei valdžiai, pavyzdžiui mažinti Seimo narių skaičių arba kurti regionines tarybas. Tačiau, politologo manymu, verčiau derėtų geriau išnaudoti dabartinius darinius ir jau egzistuojančias iniciatyvas, o ne kurti naujas.
Lietuvos viešajam valdymui būdinga tendencija – daug visko inicijuoti, bet prastai įgyvendinti. O rezultatai 90 proc. būtent priklauso nuo darbų įgyvendinimo, o ne nuo įvairių naujų strategijų kūrimo.
