Apie situaciją gimnazijoje po kraupios tragedijos, santykius tarp tėvų ir vaikų bei skaudulius švietimo sistemoje – naujienų portalo tv3.lt interviu su naujuoju Žvėryno gimnazijos vadovu R. Remeika.
Apie Žvėryno gimnaziją išgirdome įvykus tragedijai. Po to sužinojome, kad iš pareigų traukiasi direktorė. Kokia buvo procedūra paskui – ar jums kažkas pasiūlė vadovauti šiai mokyklai, ar jūs pats ėmėtės šių pareigų?
Procedūra tokia, kad steigėjas priima sprendimą apie vieno ar kito vadovo ar laikino vadovo skyrimą. Šiuo atveju imtis šito darbo manęs paprašė gimnazijos steigėjas – Vilniaus savivaldybė.
Ar greitai priėmėte sprendimą?
Priėmiau gana greitai, nes aš seniai galvojau apie vieningą švietimo sistemą Žvėryno mikrorajone. Man, kaip dirbančiam progimnazijoje, turinčiam pradines mokyklas trijose Žvėryno vietose, nuolat rūpėjo, kas bus toliau, koks tęstinumas, kokia mokyklos vizija šitame pakankamai uždarame mikrorajone. Tas tęstinumas, ta vieninga ugdymo filosofija man visada buvo labai svarbi, todėl aš gana greitai priėmiau sprendimą.
Mes, žiniasklaida, gavome įvairių laiškų iš Žvėryno gimnazijos bendruomenės. Galėjome matyti, kad tikrai yra ir pasimetusių, ir galbūt piktų žmonių. Į kokią atmosferą, į kokią bendruomenę jūs atėjote?
Bendruomenė, matyt, šiek tiek pasimetusi, gal šiek tiek išsiblaškiusi. Nebuvo gero mikroklimato, nes buvo tam tikra įsisenėjusi situacija tarp mokyklos vadovo, kolektyvo ir tėvų bendruomenės. Ji galbūt davė žmonėms netikrumo, nežinomybės įspūdį. Nepasakyčiau, kad įtampa, bet nežinomybė, netikrumas vyrauja. Manau, kad komunikacija ir pokalbiai su pedagogais, su tėvais ir su vaikais leis išsiaiškinti, išsigryninti dalykus, nuimti tą netikrumą ir įnešti daugiau pasitikėjimo savimi.
Kokios nuotaikos gimnazijoje šiandien? Ar vis dar laikosi tragedijos šleifas, ar žmonės jau po truputį imasi savo darbų, o vaikai – mokslų?
Matote, dirbame nuo rugsėjo 1-os ir dirbame taip, kaip reikalauja Lietuvos švietimo įstatymai. Tie įvykiai turbūt niekada nebus užmiršti, jie vis tiek liks. Mes visi buvome sukrėsti, nežiūrint, ar aš dirbau gimnazijoje, ar nedirbau.
Tokie įvykiai pasikartoja ne kiekvieną dieną. Jie liks ir su jais reikia dirbti: dirba ir psichologai, ir pedagogų psichologinė tarnyba.
Labai svarbu, kad tėvai kreipia galbūt per mažai dėmesio į savo vaikus, o vaikai namuose neturi atramos, galimybės išsikalbėti, atsiverti. Visoje Lietuvoje, visose mokyklose atsitinka didelės bėdos, kai vaikas negali išsikalbėti namuose, tiesiog nėra žmonių, kurie galėtų jį išklausyti ir skirti jam bent valandą dvi per dieną. Tada visi sugrįžta į mokyklas ir atsitinka vienokios ar kitokios problemos. <...>
Pirmiausia žiūrėkime savo vaiko, leiskime jam atsiverti. Kalbėkimės apie klaidas, apie tam tikrus dalykus. Mes visi turime teisę klysti, svarbu, kad vaikai nebijotų apie tai kalbėtis. Ir tai reikia daryti šeimose, pirmiausia šeimose, nes mokykla šeimos neatstos. Mokykla gali būti tik antras etapas.
Kai prasideda mokslo metai, mes daug kalbame ir apie emocinę sveikatą, ir kaip pasiruošti, ypač tiems vaikams, kurie galbūt nelabai laukia to mokyklos etapo. Kaip jūs šiandien matote santykį tarp vaikų ir tėvų? Kur šiuolaikiniai tėvai daro klaidą?
Aš manau, kad mūsų pasaulyje tempas yra beprotiškas ir tėvai, norėdami gero savo šeimai, pasineria į tam tikras veiklas, komercijas, darbus ir t .t.
Klaidingas dar nuo sovietmečio likęs mąstymas, kad valstybė pasirūpins vaiku arba kad išleisime vaiką į mokyklą ir mokykla juos pasirūpins, o aš tik dirbsiu ir dirbsiu, kad tas vaikas turėtų ką apsirengti, pavalgyti ir t .t.
Ta nuostata yra gaji. Laikas šeimoms ir mums visiems suprasti, kad jeigu aš nepasirūpinsiu savo vaiku, jeigu vaikas negalės su manim pasikalbėti, atsiverti ir aš nežinosiu jo problemų, mes užprogramuosime įvairius blogus dalykus. Ne mokykla ir ne valstybė išaugins vaiką – mes turime jį išauginti.
Valstybė, šiuo atveju mokykla, gali pagelbėti, suteikti tam tikras žinias, bet vaiko savivertė, tam tikras identitetas, asmenybės formavimasis prasideda nuo pat kūdikystės ir prasideda šeimoje. Šitą mes turime žinoti ir tai reikia diegti jau nuo lopšelio-darželio.
Kai pasakėte apie „įvairius blogus dalykus“, pagalvojau apie patyčias ir apie tai, kad po koronaviruso pandemijos vaikai nebemokėjo bendrauti, socializuotis – tai buvo užfiksuota ir tyrimuose. Koks dabar yra vaikų bendravimas? Ar vaikai geba atsiverti vienas kitam?
Bendrauti jiems sudėtinga. Ir mes, suaugę, labai pasinėrėme į virtualią realybę. Viskas, dažnai net ir mūsų gyvenimai ten persikelia: pirkimai, pardavimai, užsakymai, mokymai, mokslai, informacija. Viską mes gauname tam tikro prietaiso pagalba, todėl kalbėti ir gyvai bendrauti su žmogumi darosi sudėtinga, nes tada yra emocijos, į kurias tu turi vienaip ar kitaip reaguoti. Su kompiuteriu to nereikia. Tai sunkiausia – tvarkyti su bendravimo emocijomis.
Vaikai ne išimtis. Reikia mokytis: gyvo bendravimo, kito žmogaus emocijų priėmimo, tolerancijos kitam žmogui. Reikia suvokimo, kad mes visi esame skirtingi, su savo emocijomis, ir negalima piktintis vien dėl to, kad kitas žmogus kitaip mąsto. Šito mums reikia mokytis ir mokytis, čia begalinis dalykas. Jis turbūt niekada nesibaigs, bet nuo to priklauso mūsų visų gerovė ir tarpusavio santykiai.
Kai buvome susitikę praėjusį kartą, mes daugiausiai kalbėjomės apie įtraukųjį ugdymą. Kiek pas jus Žvėryno gimnazijoje yra vaikų, kurie turi didesnių specialiųjų poreikių?
Tikslaus skaičiaus dabar negaliu pasakyti, bet santykinai yra dvigubai mažiau nei Kunigaikščio Gedimino progimnazijoje. <...>
Ar mokykloje užtenka specialistų, kurie dirbtų su tokiais vaikais?
Taip, mes stiprinome komandą. Nuo rugsėjo jau pradėjo dirbti du psichologai, po savaitės į šitą komandą ateina du socialiniai pedagogai. Viskas turėtų susinormalizuoti.
Tačiau mes dirbame pagal valstybinius standartus, kai psichologams reikia dirbti su 400 vaikų ir t. t. Aš manau, kad švietimo įstaigose vaiko pagalbos specialistų turėtų būti daugiau ir tie normatyvai turi būti mažesni, kad žmogus galėtų suspėti ir profesionaliai dirbti.
Turbūt didžiausia problema yra krūvis?
Taip, krūvio problema. Tiek socialinio darbuotojo, tiek psichologo poreikis šiuolaikinėje visuomenėje nuolat didėja, ieškančių pagalbos daugėja, o tie normatyvai, kurie patvirtinti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, yra jau praėjusios dienos.
Į įvairias redakcijas buvo siunčiami laiškai, esą išeidama buvusi direktorė atleido dalį mokytojų ir kitų darbuotojų. Ar tai tiesa?
Aš tik galėčiau pasakyti, kad tam tikri desperatiški veiksmai buvo daromi. Dalis žmonių iš tikrųjų išėjo, nes sulaukė pensinio amžiaus, o dalis žmonių... Matyt, buvo norima, kad jie išeitų.
Atėjus man, mes susitarėme, kad dirbame, kaip reikalauja Darbo kodeksas, įstatymai ir darbo eigoje spręsime, kaip mes dirbsime, ką dirbsime ir kodėl dirbsime.
Mano požiūriu, kiekvienas žmogus geba dirbti ir vadovo problema, jeigu jis blogai dirba. Vadinasi, vadovas blogai suformuluoja užduotis arba duoda žmogui ne tas užduotis. Tik vadybinės klaidos gali lemti tam tikrą neefektyvų žmonių darbą.
Kai jūs atėjote, ar buvo jei ne priešpriešos, tai nežinomybės ar nuogąstavimų iš tėvų, mokytojų? Ar teko apie tai girdėti, o gal tiesiogiai su tuo susidurti?
Klaustukų ir nežinomybės visada būna, tai yra pastebima. Aš jau turėjau mokyklos tėvų komiteto surinkimus, kuriuose iškilo įvairūs klausimai. <...>
Man yra truputį lengviau, nes didelė dalis vaikų ateina į šitą gimnaziją pabaigę Kunigaikščio Gedimino progimnaziją. Bendruomenė yra didelė, dauguma jau pažįstami ir jie pasitiki manimi. <...>
Mokykloje daug procesų reikės pertvarkyti, įdiegti šiuolaikinius darbo įrankius. Ta nežinomybė, naujovės šiek tiek gąsdina darbuotojus, bet aš manau, kad kuo daugiau kalbėsi, aiškinsi, tuo geriau. Šiandien turėjau pokalbį su keletu mokytojų, kuriems buvo neaiškūs kai kurie administracijos sprendimai, bet pasikalbi ir viskas pasidaro aišku.
Užsiminėte, kad reikės įdiegti naujoves. Detalizuokite, ko dabar trūksta dabar Žvėryno gimnazijoje?
Jeigu įsivaizduojate, dokumentų valdymo sistema yra „popierinė“. Tai yra begalė popierių, begalė vizavimo, ėjimo ir pasimetimo. Niekas taip nebedirba. Visur yra elektroninė dokumentų valdymo sistema ir labai aiškūs nukreipimai, laikotarpiai, atskaitomybė, atsakomybė ir t. t.
Galbūt aš jau nebemoku dirbti, kada apsikrauni popieriais ir nežinai, kas ir kur nukeliauja, o kada turi grįžti atgal. Tai neleidžia atsakingai komunikuoti, efektyviai paskirstyti darbus, vykdyti tam tikrą darbų kontrolę, gauti refleksiją, ataskaitą apie tam tikrus procesus. Tai apsunkina darbą, šiuolaikiniam pasaulyje praktiškai nebeįmanoma taip dirbti.
Aišku, žmonėms vėl reikės mokytis, vėl bus kažkokie pokyčiai. O pokyčiai visada gąsdina, visada geriau gyventi, kai jų nėra, bet tempai reikalauja tų pokyčių.
Mano tikslas atėjus į šitą mokyklą yra turbūt vienintelis. Jis skamba galbūt nerealiai, bet aš norėčiau, kad šito mikrorajono vaikai nuo 1 iki 12 klasės gautų geriausią išsilavinimą, kokį gali suteikti valstybė.
Vieni mokyklų vadovai labai fokusuojasi į rezultatus, kad būtų kokybiškas švietimas, mokiniai gerai išlaikytų egzaminus. Kiti labiau žiūri į atmosferą, bendravimą ir panašiai. Kuriai pusei jūs save priskirtumėte? Ar vis dėlto stengiatės rasti tą vidurį, kad ir rezultatai būtų geri, ir atmosfera gera.?
Manau, kad aš abiejose pusėse. Imu pavyzdį iš Kunigaikščio Gedimino progimnazijos. Ten atlikome tyrimus apie vaiko savijautą ir tolimesnį indėlį į rezultatus, motyvaciją.
Jeigu vaikas jaučiasi gerai, jis motyvuotas ateiti į tą įstaigą, o jeigu jis motyvuotas, nori kuo daugiau sužinoti. Jeigu jis nori kuo daugiau sužinoti, vadinasi, jis daugiau išmoksta ir jeigu daugiau išmoksta, jo rezultatai geresni, ir atvirkščiai. Jeigu kuri nors grandis nesuveikia (ar emocinė, ar žingeidumo, ar mokymosi), viskas eina šuniui ant uodegos.
Taigi mano užduotis yra orientuotis į vaiko saviugdą, pirmiausia – į savijautą. Daugelis, direktorių patriarchų sakytų, kad mokykla nėra lopšelis ir vaikas turi kalti žinias. Aš manau, kad vaikas turi mokytis, pats ieškoti žinių, bet jam turi būti sudarytos sąlygos.
Ko dabar čia nėra? Nėra galimybių, kur ieškoti tų žinių: nėra atitinkamų laboratorijų, nėra erdvių, kur vaikas gali ramiai mokytis, normaliai jaustis.
Ačiū savivaldybei, kad jau atidarėme modernią skaityklą, bet sporto aikštynai – vienas perduotas vieniems privatininkams, kitas – kitiems privatininkams ir maždaug nuo 17 valandos mokyklos vaikai jau nebegali tais aikštynais naudotis. Tai elementarūs dalykai, kuriuos reikės sutvarkyti.
Galiausiai reikės įrenginėti laboratorijas, kur vaikas galėtų daryti tyrimus, eksperimentus. Arba sudarinėti sutartis su kokiomis nors įstaigomis, kad vaikas turėtų galimybę kur praktiškai pasimokyti, ne vien teoriškai. Štai čia jaučiamas trūkumas, o šiuolaikinei gimnazijai, manau, tai didelis trūkumas.
Juk gimnazijoje vaikai jau renkasi kryptis, kad galiausiai pasirinktų su specialybę. Vėliau pamatome, kad vis dėlto pedagogo specialybė nėra ta išsvajotoji – mums trūksta mokytojų. Dėl to jaunimas nesirenka būti mokytojais? Ar priežastis yra krūvis, ar atlyginimas, ar kiti dalykai?
Todėl, kad ministerija, manau, yra nesuinteresuota. Iš tribūnų galime kalbėti labai aiškiai, gražiai, liaupsinti, bet elementaraus dalykas – įvedėme etatinį mokytojų apmokėjimą. Tai ne tik apsunkinimą mokytojų darbą, kai už tą patį darbą jis gauna mažiau, bet mes pasityčiojame iš žmogaus orumo, nes jokio etatinio apmokėjimo nėra. Yra tik skaičiavimas ir, atsiprašau, trupinių rinkimas, kad žmogus gautų bent pusę valandos darbo ir pan.
Antras dalykas – kaip mokytojas jaučiasi toje mokykloje? Ar jam suteikiamos galimybės pailsėti, kompensuoti nervinę įtampą ir t. t.? Visa tai priklauso nuo valstybės. Kol valstybėje nebus normalaus požiūrio į pedagogus, tol mes galėsime kalbėti bet ką.
Savivaldybė bando tai spręsti, bando mokėti tam tikras priemokas naujai atėjusiems žmonėms, suteikti pavežėjimą, pervežimą ir t. t., bet čia yra tik pagalbinė priemonė. Pats principas – žmogus ateidamas į darbą turi žinoti, kiek uždirbs <...> ir gauti darbo priemones, ko ne visur yra: tai kompiuteriai, kanceliarinės priemonės, popierius, paslaugos.
Viso to valstybė kol kas nesugeba užtikrinti. Tokiu būdu mokytojas tampa prašytojas. Valstybėje su ministerijos galimybėmis yra vargo vakarienė.
Ar Žvėryno gimnazijoje yra jaunų mokytojų, atėjusių po studijų?
Žvėryno gimnazijoje neturiu, bet kunigaikščio Gedimino progimnazijoje turiu ir vokiečių kalbos, ir anglų kalbos, ir matematikos.
Kodėl jie ateina ir mums netrūksta pedagogų? Todėl, kad su žmogumi aiškiai susitariame dėl jo apmokėjimo – kiek jis gaus ir už ką gaus tuos pinigus. Mes kalbame ne apie etatus, mes kalbame apie pinigus, o jau čia vadovų problema, kaip ir ką padaryti.
Jeigu aš pradėsiu kalbėti apie bendruomenės valandas, apie kažkokias užklasines valandas, apie procentus – kam kvaršinti galvą? Žmogus ateina ir nori žinoti, už kokį darbą ir kiek jis gaus atlyginimo. Taip valstybė turėtų dirbti.
Pabaigai, ką norėtumėte pasakyti Žvėryno švietimo bendruomenei?
Aš manau, kad pirmiausia mes turime galvoti apie vaiką, nebijoti pokyčių ir leisti vienas kitam klysti. Tik su sąlyga, kad tas klaidas mes turime patys ištaisyti. Klaidos atsiranda, kai mes kažko ieškome, taigi jos yra būtinos.
Antras, galbūt pats sudėtingiausias dalykas, yra nulinė tolerancija patyčioms. Aš negaliu pakęsti prievartos, man nesuvokiama, kaip galima tyčiotis, stumdytis, muštis ir t .t. Galbūt vaikystėje aš irgi perėjau per šitą visą rutiną, bet, matyt, ir išsiugdžiau tam netoleranciją.
Klausiausi laidų, kur buvo kalbama, kad mokyklos slepia patyčias ar nelaimingus atsitikimus, kad jų reitingai nekristų. Žmonės tegul pasižiūri į Kunigaikščio Gedimino progimnazijos reitingus, išsilavinimą, norą ten patekti ir policijos suvestines. Pagal jas mūsų mokykla yra daugiausiai smurtaujanti mokykla Vilniuje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
