Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
PirmaKarta > 2 geda mùankurt&ms 2009-02-
Kokia šventė! Tamysta vis dar skaitote balsas.lt. Tamystos komentarai neleidžia primiršti komunistines-andropovines ideologijas.
koks debiliskas meginimas tokiu "je je" kurti nesamus priesus.Na, p.A.Brazauskai, ar didziuojates tokiu "je je" ir panasiu "patriotu" komentarais?Ar ne sita "pozityvuji" tautos folklorini gaivala "musk zyda - gelbek Rusia (=Lietuva=pasauli) norejote paprovokuoti sitom "nekaltom" karikaturom ir visiskai "nekaltais" straipsniais ir jusu lydrasciais tiems straipsniam. Dar kiek, pone Brazauskai, galesite rasyti monografija "Vito Tomkaus tekstu tikrosios reiksmes" - jums visai neblogai sekasi
Tikrąjį klasikinį kapitalizma Europoje ir JAV sukūrė krikščionys protestantai.
Tik vėliau jis ėmė išsigimti, kai po teroristų pasikėsinimo į carą Aleksandrą II ąjį (už tai buvo pakartas Lenino brolis), sustiprėjo nepasitikėjimas Rusijos Aškenazais, ir, paskatinti kelių pogromų, jie ėmė migruoti į Ameriką.
Tik vėliau jis ėmė išsigimti, kai po teroristų pasikėsinimo į carą Aleksandrą II ąjį (už tai buvo pakartas Lenino brolis), sustiprėjo nepasitikėjimas Rusijos Aškenazais, ir, paskatinti kelių pogromų, jie ėmė migruoti į Ameriką.
tokiu drasiu zmoniu pilna VAsaros 6 ir N.Vilnioje;..
Kaip cia su tais nuosmukio kaltininkais-ar jie aukos,ogal nugaletojai.
..per daug viskas sureiksminta...
Apie tokią kapitalizmo parodiją ir rašo V. Tomkus savo straipsnyje, tik "plikų smegenų" mankurtai gali to nesuprasti. O gal tų" viešųjų intelektualų" - mankurtų smegenys jau visai apspaustos išdžiūvusia kupranugario oda, dėl to jie ištikimai tarnauja savo šeimininkui, kuris jiems kartais numeta apgraužtą kaulą. Tomkus- drąsus, nedaug yra tokių.
Bimbinetoja >kas tikrieji chamai skaityk
Daug kritikos sulaukė ir infliacijos lygio reguliavimo idėja: per didelis rūpestis infliacija nukreipė dėmesį nuo fundamentalesnės finansų stabilumo problemos. Centrinių bankų įsitikinimas, kad infliacijos valdymas yra būtina ir beveik pakankama augimo bei klestėjimo prielaida, niekad nesirėmė tvirta ekonomikos teorija. O dabar krizė dar pagilino skepticizmą.
Niekas iš George‘o Busho ar Baracko Obamos atstovų nebandė ginti amerikietiškojo laisvo kapitalizmo. Savo „socialinės rinkos ekonomikos“ modelį gyrė Europos vadovai. Jie tikino, kad ateičiai labiau tinka jų švelnesnis kapitalizmas su socialinėmis garantijomis. O jo automatinė stabilizavimo sistema, kuomet didėjant ekonominiams neramumas automatiškai didėja išlaidos, teikia vilčių, kad nuosmukis nebus sunkus.
Atrodo, kad dauguma Amerikos finansų vadovų susigėdo ir neatvyko. Dėl jų nedalyvavimo susirinkusiesiems galbūt buvo tik dar lengviau lieti pyktį. Keletas profsąjungų atstovų, kurie kiekvieno forumo metu labai stengiasi verslo bendruomenei geriau išdėstyti darbininkų rūpesčius, buvo itin įpykę ant neatgailaujančios finansininkų bendruomenės. Siūlymas pareikalauti grąžinti anksčiau išmokėtas premijas buvo sutiktas plojimais.
Kai kurie Amerikos finansininkai buvo ypač aštriai kritikuojami, nes bandė apsimesti krizės aukomis. Tačiau iš tiesų jie ne aukos, o kaltininkai. Apmaudą labiausiai kelia tai, kad jie vis dar laiko prirėmę ginklą vyriausybėms prie galvų ir reikalauja didelės vertės pagalbos planų bei grasina ekonomikos žlugimu, jei pagalba nebus suteikta. Pinigai keliauja pas problemų sukėlėjus, o ne pas aukas.
Dar blogiau, nemaža dalis pagalbai skirtų pinigų, atkeliaujančių į bankus, kad jie vėl galėtų skolinti, iškeliauja dividendų ir premijų pavidalu. Viso pasaulio verslininkų nusiskundimai, kad jiem trūksta kreditų, tapo Davosą vienijančia tema.
Krizė iškėlė esminių klausimų dėl globalizacijos. Užuot padėjusi išsklaidyti riziką, ji leido Amerikos klaidoms tarsi užkrečiamai ligai pasklisti po visą pasaulį. Vis dėlto, Davose labiausiai rūpintasi, kad gali būti nusigręžta nuo globalizacijos ir kad vargingosios šalys gali labiausiai nukentėti.
Tačiau žaidimo laukas visada buvo nelygus. Kaip besivystančios šalys galėtų varžytis su Amerikos subsidijomis ir garantijomis? Tad kaip kuri nors besivystanti šalis galėtų savo piliečiams pateikti idėją dar labiau atsiverti Amerikos smarkiai subsidijuojamiems bankams? Bent jau šiuo metu finansų rinkos liberalizavimo idėja atrodo mirusi.
Neteisybė akivaizdi. Net jei varginga šalis ir garantuotų indėlius, jos garantijos reikštų mažiau nei Jungtinių Amerikos Valstijų garantijos. Tai iš dalies paaiškina keistą lėšų tekėjimą iš besivystančių šalių į JAV – vietą, kur ir kilo problemos. Be to, besivystančios šalys neturi išteklių vykdyti tokio masto ekonomikos skatinimo politiką, kokią vykdo išsivysčiusios šalys.
Dar pablogindamas padėtį TVF vis dar verčia į jį pagalbos besikreipiančias šalis padidinti palūkanų normas bei sumažinti išlaidas, o tai dar pagilina nuosmukius. O išsivysčiusių šalių bankai, jų filialai ir antrinės įmonės, ypač gaunantieji savo šalyse paramą, tarsi besityčiodami atsisako skolinti besivystančiose šalyse. Tad daugelio besivystančių šalių, net ir tų, kurios viską daro gerai, ateitis yra niūri.
Prasidėjus susitikimui Davose, JAV Atstovų rūmai priėmė nutarimą (tarsi dabartinių problemų nepakaktų), kad stimuliavimo paketo lėšomis perkamas plienas privalo būti amerikietiškas. Jie nekreipė dėmesio į G-20 raginimus sprendžiant krizę nenuslysti į protekcionizmą.
Prie šio sąrašo galime pridėti dar vieną rūpestį. Baiminamasi, kad didžiulio JAV deficito išsigandę skolintojai bei dėl amerikiečių galimybės infliacija panaikinti savo skolas susirūpinę JAV dolerių rezervų savininkai, gali sureaguoti sumažindami pasaulinę santaupų pasiūlą. Davose net ir tie, kurie tikėjo, kad JAV nebandys specialiai panaudoti infliacijos savo įsiskolinimo problemoms spręsti, rūpinosi, kad tai gali nutikti neplanuotai. Mažai kas tikėjo pastaraisiais metais didžiulėmis pinigų politikos klaidomis savo reputaciją susigadinusio JAV centrinio banko (Fed) sugebėjimu susitvarkyti su didžiuliu skolos ir likvidumo išaugimu.
Prezidentas Barackas Obama po tamsiųjų George‘o W. Busho laikų gaivina pasitikėjimą Amerikos valdžia. Tačiau nuotaika Davose rodė, kad optimizmas ir pasitikėjimas gali būti trumpalaikiai. Amerika vadovavo pasaulio globalizacijai. Amerikietiškam kapitalizmui ir Amerikos finansų rinkoms praradus gerą reputaciją galbūt dabar Amerika atves pasaulį į naują protekcionizmo erą, kaip jau padarė Didžiosios depresijos metu?
* * *
project sindycat. E.Shtiglitz (tautybė - padorus žydas:)
Niekas iš George‘o Busho ar Baracko Obamos atstovų nebandė ginti amerikietiškojo laisvo kapitalizmo. Savo „socialinės rinkos ekonomikos“ modelį gyrė Europos vadovai. Jie tikino, kad ateičiai labiau tinka jų švelnesnis kapitalizmas su socialinėmis garantijomis. O jo automatinė stabilizavimo sistema, kuomet didėjant ekonominiams neramumas automatiškai didėja išlaidos, teikia vilčių, kad nuosmukis nebus sunkus.
Atrodo, kad dauguma Amerikos finansų vadovų susigėdo ir neatvyko. Dėl jų nedalyvavimo susirinkusiesiems galbūt buvo tik dar lengviau lieti pyktį. Keletas profsąjungų atstovų, kurie kiekvieno forumo metu labai stengiasi verslo bendruomenei geriau išdėstyti darbininkų rūpesčius, buvo itin įpykę ant neatgailaujančios finansininkų bendruomenės. Siūlymas pareikalauti grąžinti anksčiau išmokėtas premijas buvo sutiktas plojimais.
Kai kurie Amerikos finansininkai buvo ypač aštriai kritikuojami, nes bandė apsimesti krizės aukomis. Tačiau iš tiesų jie ne aukos, o kaltininkai. Apmaudą labiausiai kelia tai, kad jie vis dar laiko prirėmę ginklą vyriausybėms prie galvų ir reikalauja didelės vertės pagalbos planų bei grasina ekonomikos žlugimu, jei pagalba nebus suteikta. Pinigai keliauja pas problemų sukėlėjus, o ne pas aukas.
Dar blogiau, nemaža dalis pagalbai skirtų pinigų, atkeliaujančių į bankus, kad jie vėl galėtų skolinti, iškeliauja dividendų ir premijų pavidalu. Viso pasaulio verslininkų nusiskundimai, kad jiem trūksta kreditų, tapo Davosą vienijančia tema.
Krizė iškėlė esminių klausimų dėl globalizacijos. Užuot padėjusi išsklaidyti riziką, ji leido Amerikos klaidoms tarsi užkrečiamai ligai pasklisti po visą pasaulį. Vis dėlto, Davose labiausiai rūpintasi, kad gali būti nusigręžta nuo globalizacijos ir kad vargingosios šalys gali labiausiai nukentėti.
Tačiau žaidimo laukas visada buvo nelygus. Kaip besivystančios šalys galėtų varžytis su Amerikos subsidijomis ir garantijomis? Tad kaip kuri nors besivystanti šalis galėtų savo piliečiams pateikti idėją dar labiau atsiverti Amerikos smarkiai subsidijuojamiems bankams? Bent jau šiuo metu finansų rinkos liberalizavimo idėja atrodo mirusi.
Neteisybė akivaizdi. Net jei varginga šalis ir garantuotų indėlius, jos garantijos reikštų mažiau nei Jungtinių Amerikos Valstijų garantijos. Tai iš dalies paaiškina keistą lėšų tekėjimą iš besivystančių šalių į JAV – vietą, kur ir kilo problemos. Be to, besivystančios šalys neturi išteklių vykdyti tokio masto ekonomikos skatinimo politiką, kokią vykdo išsivysčiusios šalys.
Dar pablogindamas padėtį TVF vis dar verčia į jį pagalbos besikreipiančias šalis padidinti palūkanų normas bei sumažinti išlaidas, o tai dar pagilina nuosmukius. O išsivysčiusių šalių bankai, jų filialai ir antrinės įmonės, ypač gaunantieji savo šalyse paramą, tarsi besityčiodami atsisako skolinti besivystančiose šalyse. Tad daugelio besivystančių šalių, net ir tų, kurios viską daro gerai, ateitis yra niūri.
Prasidėjus susitikimui Davose, JAV Atstovų rūmai priėmė nutarimą (tarsi dabartinių problemų nepakaktų), kad stimuliavimo paketo lėšomis perkamas plienas privalo būti amerikietiškas. Jie nekreipė dėmesio į G-20 raginimus sprendžiant krizę nenuslysti į protekcionizmą.
Prie šio sąrašo galime pridėti dar vieną rūpestį. Baiminamasi, kad didžiulio JAV deficito išsigandę skolintojai bei dėl amerikiečių galimybės infliacija panaikinti savo skolas susirūpinę JAV dolerių rezervų savininkai, gali sureaguoti sumažindami pasaulinę santaupų pasiūlą. Davose net ir tie, kurie tikėjo, kad JAV nebandys specialiai panaudoti infliacijos savo įsiskolinimo problemoms spręsti, rūpinosi, kad tai gali nutikti neplanuotai. Mažai kas tikėjo pastaraisiais metais didžiulėmis pinigų politikos klaidomis savo reputaciją susigadinusio JAV centrinio banko (Fed) sugebėjimu susitvarkyti su didžiuliu skolos ir likvidumo išaugimu.
Prezidentas Barackas Obama po tamsiųjų George‘o W. Busho laikų gaivina pasitikėjimą Amerikos valdžia. Tačiau nuotaika Davose rodė, kad optimizmas ir pasitikėjimas gali būti trumpalaikiai. Amerika vadovavo pasaulio globalizacijai. Amerikietiškam kapitalizmui ir Amerikos finansų rinkoms praradus gerą reputaciją galbūt dabar Amerika atves pasaulį į naują protekcionizmo erą, kaip jau padarė Didžiosios depresijos metu?
* * *
project sindycat. E.Shtiglitz (tautybė - padorus žydas:)
Kokiu reikia būti chamu, kad išvadinti garbius žmones plikom smegenim?? Chamų chamas
Kai atėjo šis ponas į balsas. lt šis tapo geltoniausiu portalu. Ir nereikia čia aiškinti, kad tik Tomkus ir Brazauskas gerai išmano kas žydas ir kas yra pasityčiojimas iš jų. Koktus rašinys.
Plikom smegenim į dilgėles