Darbštūs, nepriklausomi, lojalūs, aktyvūs, garbingi, draugiški, kompetentingi bei patikimi - tokie žmonės prieš aštuoniolika metų pradėjo darbą pirmojoje atkurtoje Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybėje. Bent jau taip save prisimena tie, kurie sudarė ministrų kabinetą, rašo „Respublika“.
Apie šios Vyriausybės formavimą, veiklą bei išskirtinumą „Respublika“ kalbėjosi su vienintele Pirmosios Vyriausybės moterimi, premjere Kazimiera Prunskiene.
- Kaip kūrėsi pirmoji Vyriausybė? - paklausė „Respublika“ K.Prunskienės.
- Pirmoji Vyriausybė buvo mūsų nepriklausomybės atkūrimo produktas. Į nepriklausomybę ėjome keletą metų, t.y. kai 1988 metais susikūrė Sąjūdis, aš buvau viena iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, turėjau konkrečią veiklos sritį - ekonominių reformų ir ekonominio savarankiškumo, mūsų ūkio tvarkymo perėmimą į savo rankas ir bendrų politikos temų aptarimą.
Buvau iš tų keliolikos žmonių, kurie sudarė iniciatyvinės grupės smogiamąją jėgą - branduolį. Artėjant nepriklausomybės paskelbimui, natūralu, prasidėjo pokalbiai, kas gi suformuos nepriklausomos valstybės Vyriausybę.
- Tai kas gi formavo tą pirmąją Vyriausybę ir nuo ko pradėjote darbą?
- Jau buvau pradėjusi darbą per derybas su buvusia Tarybų Sąjungos (TSRS) Vyriausybe dėl mūsų ekonomikos perėmimo, dirbau kartu su kitais parlamentarais TSRS kongrese ir Parlamente, ir mano pristatomos temos buvo susijusios su šiuo keliu į nepriklausomybę. Taip pat prieš devynis mėnesius iki mane paskelbiant premjere, nuo 1989 m. liepos, buvau išrinkta į jau nueinančią Vyriausybę, kad perimčiau visas naujas temas: dirbčiau srityje dėl ekonominio savarankiškumo, vesčiau derybas su Maskva, vadovaučiau Vyriausybės Ekonominių reformų komisijai, sutelkdama Lietuvos mokslininkus bei praktikus, ir taip pat megzčiau tiesioginius ryšius su Vakarais.
- Tai jūs iš tiesų perėmėte valdžią į savo rankas kur kas anksčiau, negu buvote oficialiai paskirta premjere?
- Iš tikrųjų gyvenimas virė ne premjero, bet mano kabinete. Ryšys su visomis naujovėmis vyko per mano veiklą Vyriausybėje. Todėl kai Kovo 11-ąją paskelbus nepriklausomybę mane paskyrė eiti ministro pirmininko pareigas, man teliko grįžus iš Aukščiausiosios Tarybos pereiti į kitą kabinetą, bet dirbti tą patį, ką jau buvau dariusi devynis
mėnesius prieš tai. Daugeliui gyvenimo sričių sutvarkyti buvo suformuotos strategijos, tarp jų ir Vyriausybės įstatymo projektas - kokios ministerijos bus Lietuvoje.
- Kaip pasiskirstė jėgų balansas Vyriausybėje?
- Tai buvo opus klausimas. Du trečdalius Aukščiausiosios Tarybos narių sudarė Sąjūdžio kandidatai, vieną trečdalį - Lietuvos komunistų partija, kuri vėliau tapo Lietuvos demokratų partija. Turėdami daugumą išrinkome savo kandidatą į Aukščiausiosios Tarybos (AT) pirmininko postą. Žinoma, Vyriausybė buvo formuojama ir tariantis, ir pagaliau balsuoti reikėjo. Dabar to daryti jau nebereikia, o tada reikėjo balsuoti dėl kiekvieno ministro. Kai kovo 17 d. tapau premjere, iš karto pasiūliau paskirti mano pasiūlytus pavaduotojus.
Pagalvojau, ar jie galės sugyventi, nes tarp Algirdo Brazausko ir Romualdo Ozolo buvo kibirkščių. R.Ozolas buvo vienas aktyviausių Sąjūdžio atstovų, netgi pretendavo į AT pirmininko postą. Supratau, kad mano pavaduotoju turi būti ir A.Brazauskas, kad nuslopintume tvyrančią įtampą. Mes turėjome išorinį priešą, todėl reikėjo vienytis šalies viduje.
Kai priešas kvėpuoja į pakaušį, lietuviai sugeba susivienyti. Žmonės mus nepaprastai sveikino ir džiaugėsi, kai buvome išrinkti.
- Pirmajai Vyriausybei juk teko ne tik kurti institucijas, bet ir užmegzti santykius su Vakarais. Kaip vyko diplomatinis darbas?
- Su Vakarais ryšius reikėjo užmegzti greitai. Matėme, kad AT entuziazmu kurti ryšius su Vakarais netryško. Kai paskelbė blokadą, išvažiavau į Skandinavijos šalis - Norvegiją, Švediją ir Daniją. Įvairių žemynų žurnalistai buvo susidomėję mūsų šalyje vykstančiais įvykiais. Paskui ėmiau planuoti vizitą į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Taip susiklostė, kad pirmiausia pavyko išvažiuoti į Kanadą, o ten - išlaikyti savotišką egzaminą. Man teko tiek dalyvauti Parlamento susitikimuose, tiek su užsienio reikalų ministru kalbėtis valandų valandas - aiškinau, ko mes siekiame, kaip veikiame. Tuo metu gavau žinią, kad mane priima ir JAV prezidentas George‘as Bushas.
- Kaip Jus priėmė JAV prezidentas? Ar tai buvo oficialus vizitas?
- G.Bushas pripažino, kad esu Lietuvos premjerė, tačiau mano vizitą laikė neformaliu. Man teko eiti per kiemą, o vartuose stovėjo limuzinas. Viskas vyko ne pagal protokolą. Žurnalistai, žinoma, paklausė, kaip aš sureagavau pamačiusi Baltųjų rūmų vartuose įstrigusį automobilį. Man teko greitai sugalvoti atsakymą. Pasakiau, kad labai išsigandau, nes pamaniau, jog jau ir Vašingtoną pasiekė ekonominė blokada ir JAV pristigo benzino.
- Iš JAV pajudėjote į Europą. Kaip sekėsi Lietuvą pristatyti Europos valstybėms?
- Nuo gegužės pradžios iki dešimtos apvažiavau penkias šalis: Kanadą, JAV (susitikau su G.Bushu), paskui, kai važiavau iš jo, paskambino ir pranešė, kad mane priima Margaret Thatcher (Didžiosios Britanijos premjerė - red. past.), taip pat Vokietijos ambasada svarsto, kad reikia mane priimti, o paskui prie šių šalių prisidėjo ir Prancūzija. Pačios Vakarų šalys ėmė organizuoti mano vizitus.
M.Thatcher po mūsų ilgo pokalbio suprato, kad patys sugebėsime puikiai tvarkytis valstybėje. Metų pabaigoje lankiausi Japonijoje ir Australijoje, ir ten jau mane visi pažino, kad eina Lietuvos premjerė. Man rūpėjo padaryti proveržį ir pasauliui pristatyti Lietuvą, ir džiaugiuosi, kad mane suprato.
- Vis dėlto, minint pirmosios Vyriausybės gimtadienį, gal galėtumėte pasakyti, kuo pirmoji Vyriausybė yra kitokia nei keturioliktoji?
- Mūsų Vyriausybė, kurią galima vadinti „Santarvės“, išskirtinė. Esame net gavę „Santarvės“ apdovanojimą. Nuo pat pradžių ji buvo formuojama santarvės principu. Pagrindiniai mūsų kriterijai kuriant Vyriausybę buvo: lojalumas nepriklausomybei, aktyvumas, kompetencija, gebėjimas dirbti komandoje, patikimumas ir pasitikėjimas. Būtent šitie požymiai mums leidžia išlikti kartu. Kai šventėme Vyriausybės dešimtmetį, iškilo klausimas, kodėl mes vieninteliai išskirtiniai, kurie bendrauja, kurie kartu švenčia. Mes buvome idealistai, patriotai, dirbome atšiauriomis sąlygomis, buvome spaudžiami iš visų pusių, bet turėjome laikytis kartu, ir tai mus labai suvienijo.
Be to, mes nekonkuravome, kuris iš mūsų yra Pirmasis Vyras, nes Pirmuoju Vyru teko būti man. Vyrai tai pripažino. Jie net taurę pakeldavo sakydami: už mūsų Pirmąjį Vyrą - Kazimierą. Mes iš tikro buvome profesionalų Vyriausybė. Be to, įvedžiau bendrus pietus, per kuriuos tardavomės ir pagirdavome tuos, kurie šauniai susitvarkydavo su užduotimis, mums nerūpėjo konkuruoti.
