Incidentas, apie kurį kalbama, ištiko praėjusį penktadienį Vilniaus Karoliniškių gimnazijoje, kai mokyklos vadovybė nusprendė taikyti kolektyvinės atsakomybės principą, kiek primenantį Brežnevo laikus.
Paskutinio skambučio šventės vyksmas tradiciškai atrodo maždaug šitaip: mokiniai tam tikromis transporto priemonėmis važiuoja arba eina pėsčiomis pas klasės auklėtoją į namus. Tada įprasta, jog toliau mokiniai jau kartu su klasės auklėtoju, dažniausiai įsodintu į netradicinę transporto priemonę, patraukia į bažnyčią laikyti mišių. Mišioms pasibaigus, visi kartu važiuoja atgal į mokyklą.
Šiuo šablonu sekėme ir mes – Vilniaus Karoliniškių gimnazijos abiturientai. Toliau visi abiturientai jau buvo suvažiavę į mokyklos kiemą, kai klasių auklėtojos ir auklėtojai vienas po kito daugiausiai buvo atvežami senobinėmis mašinomis. Kiekvienas auklėtojas palydimas katutėmis, pypsėjimais, šūksniais ir t.t. Visa tai vyko ir pas mus. Bet tada, anot mokyklos administracijos ir mokytojų tarybos, atsitiko baisiausia: vienas po kito buvo atidarinėjami putojančio vyno buteliai (iš viso septyni). Svarbu pažymėti, jog šio straipsnio autorius yra abiturientas, aptariamo įvykio amžininkas, ir nenori išreikšti postsovietiniam mąstymo tipui būdingos nuostatos „visa valdžia bloga, ne išimtis – ir mokyklos valdžia“. Ir nėra pasitelkiamas propagandos metodas dvidešimt septynis butelius paverčiant keliais, o vietoje devyniasdešimties žmonių parašyti šimtą trisdešimt. Kamščiai šovė į orą, ir nemažai putojančio vyno, dėl jo putojančių savybių, buvo tiesiog išlieta ant žemės. Mokyklos administracija, kaip vėliau paaiškėjo, leido suprasti, kad putojančiu vynu ir kamščių pokštelėjimais nušovėme mokyklos moralę, vidinę bendruomenės harmoniją, pamynėme sveiko proto taisykles ir pažeminome mažų mažiausiai penkiasdešimties kilometrų spindulio atstumu visus, gyvenančius aplinkui. Simboliškai veik kiekvienas mūsų gimnazijos abiturientas (jų į kiemelį susirinko kiek mažiau nei šimtas trisdešimt) gurkštelėjo po porą gurkšnių vyno iš vienkartinių puodelių, o kai kas net ir iš paties butelio. Kiekvienam teko apie tris gurkšnius putojančio vyno, ir iš anksto atsiprašau, jei ką šokiruosiu, bet buvo ir tokių, kurie gurkštelėjo net ir penkis gurkšnius! Septyni buteliai, turint omeny, kad daug skysčio išlieta į šalis, atiteko apie šimtui trisdešimt aštuoniolikos ir devyniolikos metų abiturientų.
Žinoma, šioje situacijoje galima būtų pabaksnoti į įstatymo raidę, kuri taip ir skelbia: „Viešose vietose vartoti alkoholinius gėrimus yra draudžiama“. Štai, per vestuves koks nors jaunikis pasiūlo nuotakai kelis gurkšnius ir iškart vestuvės gali būti nutraukiamos policijos; jaunavedžiai sodinami į policijos mašiną. Tai ką, nejau jaunieji nori kėsintis į blaivios šalies viziją?? Nejau nesuvokia savo atsakomybės?? Bet įstatymo raidės laikymasis net ir šiose simbolinėse vietose būtų mažų mažiausiai absurdiškas. Juk neatskiriama kultūros dalis susijusi su simboliniais aktais.
Taigi, grįžtant prie šventės, visiems susirinkus į salę turėjo prasidėti programinė dalis, kurioje mokytojai ir mokiniai sako kalbas ir atlieka pasirodymus, kuriose dalijamasi mintimis apie gyvenimą, jo etapus, apie ateitį, dabartį ir praeitį, klaidas ir pergales ir t.t. Bet visų abiturientų nuostabai, atsistoję mokytojai ir mokyklos administracijos atstovai pareiškė, jog jie šventę boikotuoja. Boikotas vykdomas dėl putojančio vyno chaoso ir visų šio įvykio pasekmių. Antai teko išgirsti dar absurdiškesnių vienos mokytojos pasakymų, neva, gerdami nebrangų (mielieji, nekalbu apie spirituotą birzgalą) putojantį vyną, pažeminame mokyklos vardą. Gal toji mokytoja ir išmano gramatikos taisykles, bet už šią mintį rašyčiau daugiausia du.
Po boikoto paskelbimo, tarp abiturientų kilo šioks toks šurmulys, bet greitai kelių iniciatyvių abiturientų dėka ir absoliučios jų daugumos pritarimu buvo nutarta savo – ne mokytojų ir administracijos – šventę pratęsti, praleidžiant tas programos dalis, kuriose dalyvauja mokytojai ir pavaduotojai bei direktorė. Vienas iš dviejų pagrindinių šventės vedėjų abiturientas G. M. nusprendė pasakyti kalbą, kuriai, kaip pats vėliau sakė, ruošėsi ilgai. Salėje abiturientai kalbos klausėsi susikaupę ir, jai įpusėjus, vienas iš mokytojų užlipo ant scenos ir išjungė kalbančiajam mikrofoną. Iš tiesų buvo net netikslu pavadinime parašyti, jog mokytojai renginį boikotavo, nes boikotas turėtų reikšti, jog jie tik paliko abiturientus vienus, bet net ir pačiai mokinių iniciatyvai toliau tęsti renginį buvo visaip trukdoma. Visgi nesutrikęs abiturientas toliau tęsė kalbą. Kalbai pasibaigus turėjo įvykti vienuoliktokų vaidinimas, bet dramos mokytojas kategoriškai uždraudė jį atlikti. Spėju, mokytojas buvo įsitikinęs, kad vaidinimas be jo asmeninio patepimo ir palaiminimo visiškai netenka savo meninės vertės. Nesvarbu, jog vaidinimas jau padarytas, bet tik mokytojas ir ne kas kitas, gali nuspręsti kada vaidinti, o kada – ne. Bet kokia iniciatyva iš mokinių šioje situacijoje buvo pasmerkiama, kaip tikriausiai griaunantį „tikrojo“ (gal diktatūrinio?) teatro tradicijas. Vėliau tariant žodį vienuoliktokams ir dešimtokams, scenos darbininkas, palieptas administracijos, kalbos metu iš lėto nunešinėjo kolonėles, mikrofonų stovus, tribūną ir kt. daiktus nuo scenos. Neva, mokinių pasiruošimas bei iniciatyvumas minint vieną didžiausių švenčių žmogaus gyvenime yra nieko vertas ir tik mokytojai bei administracija gali monopolizuoti renginio prasmės suteikimą. Galiausiai po visų kalbų bei kelių pasirodymų abiturientai paliko aktų salę.
Svarbu pažymėti, jog tikrai ne visi renginyje dalyvavę mokytojai pritarė tokiam sprendimui ir laikė jį neteisingu. Tačiau nė vienas, kartoju, nė vienas mokytojas neatėjo palaikyti abiturientų. Tik įdomu, ką toks mokytojas atsistojęs prieš klasę gali kalbėti apie moralę, vertybes, teisingumo siekį??? ... Bet jie kalbės(!) ir kalbės veik kiekvieną pamoką, kalbės apie rezistencinę literatūrą, sąjūdį, nors, jei Lietuvos žmonės darytų tai, ką mokytojai darė šioje situacijoje, mano straipsnis būtų parašytas mažų mažiausiai graždanka.
Nusprendžiau parašyti straipsnį, užuot visą likusį laiką skyręs istorinių datų kalimui (egzaminas ketvirtadienį) ar pasiruošimui kitiems egzaminams (veikiausiai mokyklos oficiozai pridurtų, jog dar ir kamuojamas sunkių pagirių nuo šlakelio putojančio vyno), bet visgi rašau, nes manau, jog būtų teisinga, jei apie tai sužinotų ir kiti. Aptariamas atvejis – beprecedentis šiais mokslo metais – puikiai atskleidžia simptomišką situaciją, kai pozityvus mokinių entuziazmas užgniaužiamas pelėsiais ir kerpėm apaugusiais mokyklos administracijos reikalavimais. Teatras nėra teatras, jei vaidinti neleidžia mokytojai, grojimas yra negrojimas, jei mokytojai nepraneša: „Dabar gros tas ir tas“, ir t.t. Negana to, šie ir panašūs draudimai dažniausiai grindžiami tokiais surūdijusiais argumentas kaip 'tvarka turi būti', 'viskam reikia gauti leidimus', 'poezija negali tiesiog imti ir prasidėti – reikia viską apskaičiuoti'. Šiuo straipsniu siekiau parodyti, kas įvyksta, kai nors šiek tiek pajudinama surūdijusi ir sustabarėjusi biurokratinė mokyklinė konstrukcija.
Dažnas, skaitydamas šį straipsnį, galvos: „mano laikais mokytojams jautėme pagarbą“. Kaip mokytojas ją užsitarnaudavo? Pabandyk namų darbų nepadaryti, tai kaip tvystels per nagus, maža nepasirodys, arba iš kreidos, iš kreidos į kaktą pliaukšt!! Reikia gerbti mokytojus, sakys. Taip, reikia, bet mokytojo vieta nėra a priori gerbiama arba a priori negerbiama. Tai vieta, kurioje puikios sąlygos autoritetui įgyti, rodant savo gebėjimus, įsiklausymą, entuziazmą. Dažnai kalbama apie mokytojų ir mokinių teises. Štai jums vienas pavyzdys: kai einame į teatrą, žiūrovo kaip piliečio teisės ir aktoriaus kaip piliečio teisės yra vienodos – mūsų pamatinės teisės valstybėje tos pačios. Bet aktorius, baigdamas vaidinimą, gauna aplodismentus ir pagarbą ne dėl to, kad jo teisės didesnės ar kažkuo išskirtinės, bet dėl to, kad, pavyzdžiui, Raskolnikovo vaidmuo buvo išpildytas fantastiškai.
Ir dar noriu pasakyti, kad šiuo konflikto metu Vilniaus Karoliniškių gimnazijos abiturientai, kurie greitai laikys brandos egzaminus, parodė didesnę brandą, geresnį gebėjimą kooperuotis nei infantiliai pasielgusi mokyklos vadovybė. Manau, jog šis ir kiti panašūs atvejai – tai kelias, kuris nuvalys rūdis nuo sustabarėjusios mokyklos sistemos. Kuris parodys, kad kultūra ir gyvenimas gali vykti ne vien mokytojui paliepus, bet ir iš vidinės mokinio iniciatyvos.
Straipnsio autorių - gimnazijos moksleivių - pavardės redakcijai žinomos.
