138

„Sueina metai, kai dirba dabartinė Vyriausybė. Kaip mūsų politikus galėtų apibūdinti psichologas?“ – klausia Rimantas.

Atsako Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Vertinant politikus, prasminga remtis negausiais moksliniais tyrimais. Pasak mokslininko H.D.Laswello, labiausiai paplitę politikų tipai yra šie: agitatorius, teoretikas ir administratorius.

(138 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Antradienio plenarinis Seimo posėdis

Palaikymo siekimas

Svarbiausia agitatoriaus savybė – siekti, kad rėmėjai, rinkėjai, o geriausiu atveju ir visi piliečiai jam pritartų. Agitatorius garsina save skelbdamas kurio nors vieno socialinių problemų sprendimo būdo pranašumą prieš kitą, o tuos, kurie jam nepritaria, priskiria blogiui.

Šio tipo politikas tiki retorikos magija bei lemiamu emocinio atsako vaidmeniu politikoje, tad nuolat bando sukelti skandalą, demaskuoti apsimetėlius, atskleisti priešų sąmokslą. Agitatoriaus priklausomybės nuo emocinio atsako ištakos gali būti griežtas auklėjimas vaikystėje, kliudantis rasti stiprų asmeninį emocinį ryšį už šeimos ribų.

REKLAMA

Politinę veiklą agitatorius sieja su asmeniniais santykiais. Be to, abiejose šiose srityse nebando spręsti kylančių problemų, o kuria palaikymo ryšius, siekia, kad vis daugiau žmonių konflikto metu būtų jų pusėje. Politikoje toks veikimo būdas gali būti sėkmingas, bet kartais sunkumai, lemti nenoro spręsti problemų, o tik ieškoti palaikymo, daro įtaką ir politinei veiklai.

Mat nepalankiomis sąlygomis streso nesuvaldantis agitatorius savo emocijas ima laikyti realybe, neigia nepalankias jam politines priežastis ir pasekmes, ieško išdavikų tarp rėmėjų.

Vizijų kūrėjas

H.D.Laswellas dar išskiria teoretiko, t. y. eksperto bei ideologo, tipą. Šio tipo politiką domina tolimi tikslai. Tarkime, agitatorius savo kritikos objektu pasirenka konkrečias, daugeliui suprantamas kasdienes negeroves, o teoretikas kovoja su apibendrintu blogiu ir pasižymi didingų abstrakcijų propagavimu.

Psichologinė tokio politinio elgesio prielaida – teoretiko asmenybės raidos procese patirtos frustracijos, kurias sukėlė psichinės būsenos paskatintos vidinės ar išorinės jėgos, trukdančios siekti tikslo bei patenkinti poreikius. Frustraciją patiriančiam asmeniui būdingas nusivylimas, nerimas, irzlumas ir agresyvumas.

Politikas teoretikas norėtų emocinio atsako į savo siūlymus, bet drauge pasąmoningai bijo negatyvios kritikos, todėl stengiasi racionalizuoti savo veiksmus. Jis gali tapti puikiu diplomatu ar teisėju, bet gali ir šaltakraujiškai daryti niekšybes.

Gerų diplomatų ir teisėjų Lietuvoje yra, nors galėtų būti ir daugiau, tačiau politikų teoretikų, galinčių apibendrintai formuluoti ilgalaikius, reikšmingus visuomenei tikslus, akivaizdžiai stokojama.

Lietuvos istorijoje rastume vos vieną kitą novatorišką lyderį, pasiūliusį ir realizavusį naujas idėjas. Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu jų netrūko ir atsikuriančiose partijose. Šiuo metu kūrybiškumas politikoje vertinamas mažiau nei gebėjimas laikytis įprastų elgesio ir pažiūrų standartų. Prisitaikymas prie įtakingų interesų grupių, konformizmas sulaukia daug didesnio palaikymo nei originalumas ir novatoriškumas.

REKLAMA

Antra vertus, iš politiko tarsi reikalaujama drąsos ir gebėjimo kūrybiškai spręsti visuomenės problemas, tačiau realybėje tokie politikai menkai palaikomi. Todėl ir dabartinėje Lietuvoje, ir viduramžių Europoje originalūs mąstytojai nepakildavo į valdžios viršūnę. Filosofai, kūrę naujos visuomeninės santvarkos matmenis – Platonas, Tomas Moras – netapo politiniais lyderiais. Labiausiai jiems pasisekdavo, jei išsaugodavo nenukirstą galvą, o jų idėjomis pasinaudodavo esantieji politinės hierarchijos viršūnėje.

Sistemos atstovas

Trečias politiko tipas – administratorius, darantis įtaką savo sekėjams ne emocionalumu, o sistemos, kuriai atstovauja, galia. Tai leidžia jam atsiriboti nuo daugumos rinkėjų ir politiškai susieti save su mažesne grupe bei koordinuojant jos pastangas. Tokio tipo politikai retai kada sugeba tapti savarankiškais politiniais lyderiais, bet neretai atlieka vadovo, „šeimininko“ vaidmenį.

Politinis administratorius yra naudingas ir partinėje, ir valstybinėje veikloje. Partijų daugumą sudaro kuriai nors idėjai pritariantys entuziastai arba atsitiktinių motyvų paskatinti ir į jos veiklą įsitraukę žmonės. Todėl partijų narius nuolat tenka kontroliuoti.

Panaši ir valstybės tarnyboje dirbančio valdininko paskirtis valdymo sistemoje (reikėtų pabrėžti, kad dalis valdininkų įgyja pareigas valstybės tarnyboje dalyvaudami politikoje, partinėje veikloje). Sąžiningai atliekantis pavestą darbą, tiksliai vykdantis instrukcijas, irzliai reaguojantis į biurokratinės rutinos pažeidimus administratorius saugo valstybinės tarnybos neprieinamumą ir atskiria žmones nuo valdymo.


Rašyti komentarą...
P
Petras
2018-03-21 07:57:48
Pranešti apie netinkamą komentarą
Paskutiniu metu pasirodė kaip dirba ir kam atstovauja Lietuvos partinės šutvės, kaip jos vykdo rinkėjų valią ,numatytą LR konstitucijoj. Ar ne laikas keisti rinkimų įstatymą, kad valdyme galėtų dalyvauti NEPARTINIŲ PILIEČIŲ DAUGUMA?
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų