Apie tai – naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ interviu su gydytoju psichiatru Martynu Marcinkevičiumi.
Ar Lietuvoje daugėja nepilnamečių, vartojančių psichotropines medžiagas?
Ruošiantis laidai teko matyti vieną naujausių žinučių, kurių, atrodo, pastaruoju metu žiniasklaidoje vis daugėja, – nepilnametė mergaitė paguldyta į Vilniaus ligoninę, apsinuodijusi neaiškiais medikamentais. Ar tokių atvejų daugėja? Ką jūs pastebite ir ar tai neramina?
M. Marcinkevičius: Tai, ką mes pastebime, iš tiesų yra tai, kad iki žiniasklaidos ateina net ne ledkalnio viršūnė, o toks plonas sniego sluoksnis, apsnigęs ledkalnį. Mes šias tendencijas labai intensyviai stebime bent jau penkerius–septynerius metus, ypač po COVID laikotarpio, ir tos tendencijos yra labai blogos.
Truputį istoriškai paaiškinsiu, kodėl. Jeigu prieš maždaug 15–20 metų iš psichotropinių medžiagų daugiausia buvo piktnaudžiaujama alkoholiu, opiatais – heroinu, aguonų nuovirais, kanapėmis ir dar minimaliai kažkokiais psichostimuliantais, tai mes turėjome maždaug keturias pagrindines medžiagas. Kokainas ir kitos medžiagos Lietuvoje buvo egzotika.
Mes žinojome, kaip tas medžiagas nustatyti, buvo testai. Žinojome, kaip gydyti, daugeliui jų buvo priešnuodžiai, gydymo metodikos. Dabar Europoje ir Lietuvoje priskaičiuojama daugiau negu 1000 sintetinių narkotikų. Įsivaizduojate, nuo keturių pagrindinių medžiagų per keletą metų pereiname prie tūkstančio.
Be to, jos labai dažnai maišomos. Vadinasi, gauname net ne tūkstantį, o kelis tūkstančius ar net dešimtis tūkstančių įvairių kokteilių. Dažnai maišomos psichostimuliuojančios medžiagos su raminančiomis medžiagomis. Galbūt Lietuvoje mažiau matome tokių vaizdų, bet jeigu pažiūrėsite internete, žmogus staiga susijaudinęs šoka, bėga, viską daužo, o paskui staiga krenta, vos nekvėpuoja. Ir tai kaitaliojasi. Šiandien tai yra mūsų medikų kasdienybė.
Kodėl mums labai sunku gydyti, o policijai labai sunku kovoti? Visų pirma, nustatyti daugiau kaip tūkstantį medžiagų praktiškai neįmanoma. Dar vienas dalykas – skaičiuojama, kad Europoje kasdien susintetinama po vieną naują sintetinį narkotiką. Vadinasi, kartais vyksta tas žaidimas – legalu ar nelegalu.
Pridedama kokia nors viena OH ar kita grupė ir medžiaga dar nebūna įtraukta į narkotikų sąrašą, nors iš tikrųjų veikia taip pat. Atsiradus socialiniams tinklams, prekyba persikėlė į tokį primityvų lygį, kuriame labai sunku ką nors sugauti. Anksčiau pardavėjas turėdavo susitikti su pirkėju.
Dabar viskas vyksta koduotose programėlėse, narkotikai kažkur paliekami, pirkėjas su pardavėju net nesusitinka, pinigai pervedami kriptovaliutomis ir panašiai. Iš esmės situacija visiems labai pasikeitė ir pasikeitė į labai blogą pusę.
Kalbant apie vaikus ir jaunimą, ypač vaikus, turime dar vieną nelaimę – vadinamuosius „veipus“, elektronines cigaretes. Vaikai prie sintetinių narkotikų tiesiogiai pratinami per šiuos „veipus“, ypač atviro tipo, kuriems perkami skysčiai.
Patys vaikai labai dažnai nežino, ką perka, ir net tie, kurie platina vaikams, nežino, ką perka. O žmonės, kurie turi labai didelius pinigus, specialiai į tuos skysčius maišo sintetinius kanabinoidus ir kitas medžiagas, kad užsiaugintų sau kartą. Mes žinome, kad kartais pusė klasės iškrenta, nes vaikai atsineša vieną „veipą“, susimeta po 50 centų ir visa klasė traukia.
Dar viena labai didelė sintetinių narkotikų bėda – jų prieinamumas ir pigumas. Anksčiau narkotikai iš tikrųjų buvo prabangos dalykas, brangūs. Pats dar atsimenu, kai teko dirbti su narkomanais, jie sakydavo: „Tiek, kiek pas mane čia venose, tai čia keli namai ir kelios mašinos.“ O dabar vaikai susimeta po 50 centų, kad galėtų vieną ar du kartus patraukti „veipą“.
Kodėl šios medžiagos tokios pavojingos?
Jūs turbūt ir pats puikiai pamenate žiniasklaidoje plačiai nuskambėjusį atvejį apie buvusio teisėjo, žinomo advokato sūnaus mirtį. Kalbėta apie medikamentus, kuriais apsinuodijus organizmas galėjo neatlaikyti. Ką rodo tokie atvejai? Ar gali būti taip, kad žmogus galvoja, jog jo tai nepalies, tačiau nebūtina narkotikų vartoti daug metų, nes sintetinės medžiagos tokios pavojingos, kad užtenka vos kelių kartų ir gali prarasti gyvybę?
M. Marcinkevičius: Vienas dalykas – prarasti gyvybę. Tie atvejai, apie kuriuos jūs pasakojate, kai žmonės sako: „Ne, ne, aš nepriklausomas, aš pavartoju tik kartais, per vakarėlius.“ Mes juos taip ir vadiname – savaitgaliniais arba vakarėlių vartotojais. Žmogus visą savaitę ar net kelias savaites dirba, viskas normaliai. Mes, psichiatrai, dažnai susiduriame su tokiais atvejais.
Žmogus dirba, grįžęs pasišneka su šeima, išeina į vakarėlį, o penktadienio naktį į šeštadienį arba šeštadienio rytą jį atveža visiškoje psichozėje. Jis visiškai nesiorientuoja, blaškosi ir panašiai. Man, kaip įstaigos vadovui, kartais tenka susidurti su tokiomis situacijomis. Iš ryto atbėga visa šeima ir sako: „Čia jūs, baisūs sovietiniai psichiatrai, uždarėte mūsų gerą vaiką. Mes jus po teismus užtampysime.“
Aš tada visada labai ramiai sakau: „Viskas gerai, galite pasiimti, tik prieš tai nueikite, pasikalbėkite su juo.“ Dažniausiai ta šeima grįžta jau apsiverkusi ir sako: „Daktare, darykite ką nors su vaiku.“ Baisiausia, kad vienkartinis pavartojimas klubuose, ypač kai vartojami įvairių medžiagų mišiniai, gali sukelti labai stiprią psichozę. Gali būti ir mirtis, bet labai dažnai susiduriame būtent su giliomis psichozėmis, iš kurių labai sunku išvesti.
Sunku todėl, kad, visų pirma, nelabai galime nustatyti, kokios medžiagos buvo vartotos. Tūkstančių medžiagų nenustatysi, visi mūsų testai yra maždaug dvylikai medžiagų. Antras dalykas – labai dažnai būna kokteiliai ir mes nežinome, su kuo dirbti. Tos psichozės kartais užsitęsia po kelias savaites ir, deja, kartais būna su sunkiais liekamaisiais reiškiniais.
Žmogus, kuris penktadienį dar dirbo, kalbėjosi su šeima, po vienkartinio pavartojimo gali atsidurti tokioje būsenoje. Nes šiandien dažniausiai nei pardavėjas, nei pirkėjas nežino, ką iš tikrųjų vartoja ir ką sumaišo.
Liekamieji reiškiniai
Kokie būna tie liekamieji reiškiniai? Galėtumėte pateikti pavyzdžių, kas žmogui lieka net ir po vienkartinio pavartojimo?
M. Marcinkevičius: Kartais žmogui iš tiesų lieka psichikos ligos požymių. Mes jį išvedame iš tokios ūmios psichozės, kai jis visiškai nesiorientuoja, bet kartais lieka balsai, įvairios pasimetimo būsenos. Ypač jeigu, neduok Dieve, žmogus vėl pavartoja.
Čia jau klasika – jeigu tau vieną kartą buvo psichozė nuo alkoholio ar narkotikų, vadinasi, tavo kūnas, tavo smegenys jau yra sensibilizuotos. Ir, neduok Dieve, vėl patenka ta pati ar panaši medžiaga – vėl užsiveda visas tas mechanizmas ir žmogus gali vėl įkristi į visišką psichozę.
Geriausiu atveju dažnai bent jau kurį laiką, keletą mėnesių, lieka vadinamasis smegenų rūkas. Jeigu jau nelieka psichozinių reiškinių, pavyzdžiui, balsų ar kitų dalykų, tai yra pakankamai nebloga išeitis po tokių sunkių psichozių.
Reikia suprasti, kad psichozė yra labai sunki smegenų būklė. Gali būti nuotaikos svyravimų, nerimo ir kitų dalykų, bet jeigu jau išsivysto psichozė, vadinasi, apimtos visos smegenys, yra didžiulis smegenų pažeidimas ir jis, aišku, nepraeina be pasekmių.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai – kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
