Valdininkai ir mokslininkai suka galvas, kaip padaryti, kad ir pajūris būtų gražus, ir piniginė neplyštų, nes pripildyti paplūdimius smėliu – brangus malonumas, o užbetonuoti krantinės nesinori. Baltijos paplūdimių „primaitinimui“ specialistai ryžtasi retai, o neplanuotus „primaitinimus“ daro tik tada, kai audros nusiaubia pakrantes ir ima irti krantas, kyla pavojus kopoms.
„Primaitinti“ pajūrio pakrantę smėliu, pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės specialistės Dovilės Karlonienės, yra iš anksto numatyti kraštotyros projektai, kuriuos finansuoja Europos Sąjunga.
„Tarkime, Palangoje didelė problema yra kranto erozija ir smėlio išplovimas į šiaurę nuo tilto. Palangoje viskas yra orientuota į smėlio papildymą, o Kuršių Nerijoje daug aktualiau apsauginio kopagūbrio tvirtinimas. Bet tai nėra sezoniniai darbai. Tiesa, yra rekomenduojama tvarkytis pavasarį, bet taip nėra, kad ruošiamasi tik vasaros sezonams, tiesiog siekiama apsaugoti krantą“, – pasakojo D. Karlonienė.
Anot specialistės, Lietuvoje tvarkant pajūrio krantus siekiama išlaikyti kuo daugiau natūralumo, todėl neturima daug molų, tiltų ar kitų jūrą tramdančių statinių. Taip, jie padėtų sutaupyti smėlio, bet galimai sugadintų krantą.
„Mes vadovaujamės HELCOM (Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisija) rekomendacijomis, kurios sako, kad reikia išsaugoti kuo natūralesnę aplinką, naudoti natūralias priemonės. Lietuvoje jūros krantai tvirtinami žabų tvorelėmis, šakų klojiniais. O štai inžineriniai sprendimai, tokie, kaip molai ar į jūrą įsikišantys barjerai kol kas nėra numatyti“, – sakė D. Karlonienė.
Anot jos, dėl inžinerinių statinių, kurie tramdo jūrą ir mažina kranto eroziją, yra įvairių nuomonių.
„Tokie statiniai stipriai keičia kranto liniją, norint tokias priemones taikyti reikia atlikti išsamius tyrimus. Tarkime, jei norime statyti molą, turime atsižvelgti, kad Baltijos jūroje ties mūsų krantais srovė eina šiauriau, tai reiškia iš pietų teka į šiaurę. Taigi, barjero pastatymas į šiaurę nuo to barjero kels tam tikrų problemų. Tarkime, yra Klaipėdos molas, kurio pašonėje yra kranto išplovimas, taip pat yra ir Palangos atveju. Buvo pastatytas tiltas, pradžioje išimti akmenys iš po tilto, tada plovė pietinį krantą. Po to grąžino akmenis, dabar šiaurinį krantą plauna. Reikia labai apsvarstyti imantis tam tikrų statinių ar darbų pajūryje“, – paklausta, kodėl smėlio išplovimo į jūrą mes nesprendžiame taip, kaip tai daro Danija ar kitos šalys, sakė Aplinkos ministerijos atstovė.
Tiesa, Šventojoje pradėjus vietinio uosto statybas bus privalu pastatyti ir tam tiktus statinius, kurie tramdys jūrą.
„Šventojoje yra likutinis molas, bet jis yra pusiau pralaidus, todėl nešmenys (smėlis) nėra stipriai sulaikomi. Bet jei bus pradėtos Šventosios uosto statybos reikės statyti hidrotechninį įrenginį, kad laivai galėtų įplaukti. Tuomet statytojas turės imtis priemonių, kad smėlis, nešmenys netrukdytų. Yra įvairių priemonių, kaip tai padaryti, nebūtinai smėlį perkelti iš vienos pusės į kitą. Krantotvarka nuolatos reikalauja papildomų investicijų, jei norime turėti gražius krantus“, – sakė specialistė.
Ji patikino, kad vėjas ir audros pajūriui daro žalą, bet to išvengti nepavyks.
„Smėlis „eina“ į jūrą, jo papildymas kainuoja. Yra nuomonių, kad nereikia nieko daryti, nereikia leisti pinigų smėliui. Tai, tarkime, kranto išbetonavimas, yra tokių pamąstymų, bet išbetonavus krantą gali kilti papildomų problemų, nešmenys gali būti plaunami šiauriau, gali keistis priekrantė, galime prarasti dalį smėlio“, – apie Baltijos jūros pakrantes kalbėjo Aplinkos ministerijos specialistė.
Ji tikino, kad jei ryžtumėmės drastiškiems kranto pakeitimams palei išbetonuotą krantą galėtų atsirasti pagilėjimas ir net jį išardžius tokios priekrantės, kokią turime dabar, jau neturėtume. Žmogaus įsikišimas pareikalauja aukų.
„Smėlis į pajūrio pakrantes vežamas arba iš Klaipėdos arba iš Šventosios, išgaunamas gilinant uostą. Ne kiekvienas smėlis tinka papildyti pajūrio krantą. Smėlis kasamas yra ir iš jūros prieš Juodkrantę, tikrinama smėlio cheminė ir biologinė sudėtis. Toks būdas kainuoja dar brangiau, nes iškasti smėlį iš jūros nėra pigu. Iš žvyro karjero, tarkime, smėlio granulometrinė sudėtis gali netikti ir jis nebus toks, kaip mes pratę matyti pajūryje“, – darbo subtilybes pasakojo D. Karlonienė.
Palangos savivaldybės ekologė Reda Kairienė sako, kad šiuo metu pajūryje yra rengiamas techninis paplūdimių „pamaitinimo“ smėliu techninis projektas. Darbai dar neprasidėjo, bet jie neturėtų užtrukti.
„Paplūdimiuose jau kurį laiką matomas smėlio trūkumas, o įvykus didesnei audrai kopagūbris artėja ir pamažu irsta. Likviduojant ekstremalią situaciją smėlis buvo vežamas ir Klaipėdos jūrų uosto. Smėlio „primaitinimas“ yra suplanuotos priemonės pajūrio zonos tvarkymui, bet tai nėra kasmet daromas darbas. Paskutinį kartą pajūrio pakrantė buvo „primaitinta“ smėliu 2011 m., o pernai metais dar buvo papildomai pripilta smėlio, nes susidarė ekstremali situacija“, – pasakojo Palangos savivaldybės ekologė.
Geologijos ir geografijos instituto Jūrų tyrimų skyriaus duomenimis, per pastaruosius tris dešimtmečius yra aktyviai ardomi net apie 70 procentų smėlėtų pasaulio krantų ir apie 20 proc. Europos Sąjungos šalių krantų. Lietuvos pajūryje 1990 – 2003 metų laikotarpiu kranto ruožas sumažėjo daugiau kaip 3 kartus – nuo 36 km iki 10,6 km. Pasak mokslininkų, prieš šimtmetį Lietuvos paplūdimiai buvo 90 metrų pločio, dabar vos 30.
Kurorto muziejaus atstovai ieškodami archyvuose atsiminimų, kaip kūrėsi Palanga atrado, kad grafai Tiškevičiai kurie yra laikomi tikraisiais kurorto suklestėjimo pradininkais siekė šią vietą išsaugoti kuo autentiškesnę. Būtent todėl miestelyje nebuvo grindžiamos gatvės, siekta išlaikyti pajūrio kaimo vaizdą.
Muziejininkai pasakoja, kad dabartinė Jono Basanavičiaus gatvė ar Meilės alėja dar XX amžiaus pradžioje buvo smėlynas, o takeliai iki pajūrio vedė tik iš Tiškevičių rūmų parko. Tiesa, vilos buvo gana sparčiai statomos, o kilmingieji mėgo gaivų pajūrio orą, maudynes, kurioms su specialiais vežimais buvo vežami į jūrą ir klampojimą pajūrio smėliu.
„Palangoje buvo geležinkelis-siaurukas, kurie gabeno prekes iki uostelio, iš ten plaukdavo laivas iki Liepojos, bet šiaip Palanga buvo ramus kurortas, kurį siekta kuo ilgiau išlaikyti natūraliu“, – pasakojo kurorto muziejininkai.
Prieš senojo Palangos tilto grafo Tiškevičiaus laikais buvo pastatytas akmenų takas, kuris sulaikydavo smėlio grimzdimą į jūrą, bet jis prieš dvidešimt metų buvo panaikintas, todėl, pasak mokslininkų, šioje vietoje kranto linija atsitraukė daugiau nei šimtą metrų.
