Lietuvoje egzistuoja dvi „kastos“: pedofilai ir ne pedofilai. Neutralumą tam tikra visuomenės dalis linkusi priskirti dar vienai „pedofilijos“ apraiškai.
Toks įspūdis susidaro stebint Kedžių, Venckų ir Stankūnų šeimų istoriją. Kam ji naudinga?
Politinės partijos lopšys
Retas lietuvis nesidomi Laimutės Stankūnaitės ir paslaptingomis aplinkybėmis mirusio Drąsiaus Kedžio dukters likimu. Kolektyvuose kalbai pakrypus apie šią istoriją, pokalbių dalyviai susiskirsto į dvi stovyklas: vieni palaiko garliaviškius, kiti – L.Stankūnaitę. Aistras pakursto nauji istorijos posūkiai. Pavyzdžiui, Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimas grąžinti vaiką motinai. Lietuvoje daug spręstinų ekonominių problemų ir dėl to organizuojami mitingai, bet į juos susirenka mažiau žmonių nei prie teisėjos Neringos Venckienės tvoros. Ar vaiko tragedija naudinga telkiantiems naujas politines jėgas?
Įžvalgomis pasidalijo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Filosofijos ir politologijos katedros docentė mokslų daktarė Nida Vasiliauskaitė: „Kaip socialinis reiškinys, besitęsianti „kediada“ mažai ką bendro turi (jei apskritai turi) su savo oficialia pedofilijos tema, vaiko interesų apsauga ar nusivylimu teisine sistema. Po kitais – realiai nukentėjusių nuo seksualinės prievartos nepilnamečių – langais nesibūriuoja minios gelbėtojų. Nemėgina persekioti nusikaltėlių, kurių kaltumas įrodytas teisme
O ir faktas, kad pastarieji BUVO nuteisti, nesusilpnina minios įsitikinimo, esą „visi teisėjai pedofilai“. Istorija akivaizdžiai ne apie tai, o apie visai ką kita: giminės ambicijas nenusileisti, asmeninių sąskaitų suvedinėjimą. O kur dar pusiau kriminalinių struktūrų ketinimai diskredituoti pačius teisinės sistemos pagrindus, parodant visuomenei, kad teismų sprendimai negerbtini ir nevykdytini? Esą tikrasis, „nekorumpuotas“, teisingumas yra apriorinis nieko girdėti nenorinčios, iš anksto neva žinančios, kaip buvo, minios sprendimas ir linčo teismas. Išryškėja ir kitų interesų grupių įtakos kontūrai: naudojamasi proga nukreipti šia linkme visuomenės dėmesį, atitraukiant jį nuo realių socialinių, ekonominių, politinių problemų.“
N.Vasiliauskaitės nuomone, kai kam svarbiausia – sukaupti socialinį kapitalą, kurį paskui nesunku paversti politiniu. Pavyzdžiui, įkurti dar vieną populistinę partiją ir siekti politinės valdžios, galbūt net pertvarkant Lietuvos politinę sistemą demokratiją sunaikinusios Vengrijos pavyzdžiu. „Politinė jėga, besitelkianti „pedofilijos skandalo“ pagrindu, eklektiška ir neapibrėžta, tačiau demonstruoja ketinimą autoritariškai lokalizuoti vienose – savo – rankose visą politinę galią, – tvirtino N.Vasiliauskaitė. – O kas galėtų būti „prieš“ tokią partiją ir į ją neįsilieti? Partijos iniciatorių nuomone, nebent pedofilai. Tad bet kuri šios besiformuojančios partijos opozicija būtų pateikiama kaip iš principo neteisėta, neteisinga ir dėl to neturinti egzistuoti.“
Mokslų daktarės įsitikinimu, „kediados“ fone besiformuojantis politinis darinys telkia gerbėjus dešiniojo radikalizmo pagrindu. Juk jų retorika – „gelbėkite vaikus“, „dabar pedofilai valdo“, „teisėjai – seksualiniai nusikaltėliai“ – beveik aidu atliepia nuosaikiau skambantį konservatorių šūkį „apginkime šeimą“. Tiesa, konservatoriai šeimą gina nuo „seksualinio amoralumo“, kurį įkūnija ES teisinė sistema ir tarptautinės žmogaus teisių konvencijos.
Deja, su jomis kertasi valstybinė šeimos koncepcija ir ketinimai pagal ją keisti Konstituciją. „Kediadą“ lydi fantazijos, kad „pedofilai reziduoja Briuselyje“. Tad jei tokia partija gautų daugumą Seime, būtų logiška manyti, kad pirmas jos žingsnis būtų atsiriboti nuo Briuselio, toliau didinant konfrontaciją su ES, nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, suardant teisinės valstybės pamatus ir sukant savu, valdomos demokratijos, keliu“, – teigė N.Vasiliauskaitė.
Kaip bėgama nuo sunkumų
O gal viskuo nusivylusi visuomenė nesugeba atskirti, kas jai svarbiau: brangstantis šildymas ir maisto produktai, nauji mokesčiai, galimas euro zonos žlugimas ar vieno nepažįstamo vaiko likimas? Apie tai klausėme žinomo psichoanalitiko Raimundo Milašiūno. Anot specialisto, kritiškai mąstyti trukdo bejėgystės kompleksas, paveldėtas iš laikų, kai gyvenome sovietinėje visuomenėje. „Sovietinė santvarka kūrė pasyvius žmones, įskiepijo bejėgiškumo jausmą ir įsitikinimą, kad nuo paprasto žmogaus niekas nepriklauso. Šį kompleksą jaučia ir dalis jaunesniosios kartos, – dėstė psichoanalitikas. – Juk aplinkos spaudimą patiriantys tėvai atsikrato bejėgiškumo jausmo, perduodami jį vaikams.
Mes, lietuviai, lyg į šaltą vandenį įmesti kačiukai. Mums sako: gyvenkite, dirbkite kaip mokate. O daugelis nemoka. Bando kovoti pasitelkdami agresiją – juk besikaupiančio pykčio ir agresijos garą reikia kur nors išleisti. Vyriausybė nesileidžia į kalbas. Seimui langus padaužė. Na ir kas? Kur dabar išlieti agresiją ir įtampą? Belieka telktis aplink mergaitę. Ji yra susitapatinimo objektas, kai savo neįveiktas problemas ir bejėgiškumą bandoma perkelti į kitą žmogų ir jaustis vienodu su juo. Susitapatinus su bejėgiu vaiku, lengviau atsikratyti įtampos.“
Šiai minčiai pritarė Vilniaus universiteto docentė ekonomikos mokslų daktarė Aušra Maldeikienė: „Ar dažnas gali sau ramiai pasakyti: dirbu, stengiuosi ir man nieko blogo nenutiks? Lietuvoje tai negalioja. Antai Andrius Kubilius vis praneša apie laukiančius sunkumus. Įsivaizduokite tėvą, kuris savo alkaniems vaikams prižada, kad rytoj bus dar blogiau.“
R.Milašiūno teigimu, kai bejėgiškumo kamuojamų žmonių susitelkia daug, jie pasijunta stiprūs, nes jie minia. Minios pykčio protrūkius sukelia ir turintieji kitokią nuomonę.
Ar žmonės neturi savų problemų, darbų, kad gali paromis budėti prie svetimos tvoros, stebėti visas peripetijas televizijoje, internete ir gyventi vien šia istorija?
„Turi, tačiau dažniausiai tai žmonės, linkę nuo savo problemų bėgti, o ne jas spręsti. Taip ir norisi pasakyti: imkitės darbo, nes niekas jūsų problemų neišspręs geriau nei jūs patys. Linkiu sveiko proto. Juk galima kovoti su kuo tik nori, bet ne vaiko ramybės kaina“, – palinkėjo R.Milašiūnas.
Žinomas psichiatras Dainius Stasiūnas teigė, kad pametus galvą nerti į visuomenės gyvenimą mažai lemiantį reikalą – mūsų tautos bruožas.
Su kuo turi gyventi vaikas?
D.Stasiūnas įsitikinęs, kad jei nebūtų minios ir perdėto dėmesio, nenukentėtų nei N.Venckienė, nei L.Stankūnaitė. Auka yra ne tas žmogus, kuris neteks vaiko globos, o pats vaikas. Jis stumdomas, už jį galvojama ir sprendžiama. Anot psichiatro, mergaitė jau didelė ir puikiai atskiria, kas yra teta ir kas mama. O visuomenė vis šaukia, kad reikia kreipti dėmesį į problemą, kuri jai, visuomenei, turėtų mažiausiai rūpėti. Juk šalyje ir kiekvieno šeimose kur kas daugiau neišspręstų rūpesčių.
Pašnekovų klausėme, su kuo, jų nuomone, turėtų gyventi vaikas. A.Maldeikienė stebėjosi, kad nepažinodami nei vienos, nei kitos moters, žmonės analizuoja, kuri geresnė. Jai antrino D.Stasiūnas: „Kai manęs klausia, pas ką geriau gyventi mergaitei, negaliu atsakyti: aš nei motinos pažįstu, nei giminių mačiau. Tačiau atitraukus perdėtą visuomenės dėmesį nuo šios istorijos, konfrontuojančios šalys ramiai susitars.“ „O jei mergaitė buvo prievartaujama?“ – klausėme.
„Tai remiasi ne žinojimu, o tikėjimu, kad taip ir buvo“, – pabrėžė religijotyros magistro diplomą turinti A.Maldeikienė, šioje istorijoje įžvelgusi ir religinį atspalvį.
Religinis fenomenas
„Šiuolaikinėse visuomenėse „švento“ smurto suvaldymo įrankis yra teismai: ištyrė, įvardijo nusikaltėlį, nuteisė, – pabrėžė pašnekovė. – Prieš susiformuojant moderniai teisinei sistemai padėdavo religija. Šioje situacijoje įžvelgiu ir nesuvaldyto smurto proveržį. Susidaro įspūdis, kad į šį „serialą“ įsitraukusi visuomenė panašios dvasinės būklės kaip ikiteisiniais laikais. Tai fenomenas.
Dėl įvairių priežasčių – menkos savivokos, nuovargio – žmonės negali susitapatinti su šia struktūra, su dabartine valstybės santvarka. Tikėjimo pagrindu identifikuodami priešus (o priešai – visa ta valdžios struktūra, prokurorai, teisėjai) žmonės randa ir auką, kuri tarsi turėtų išpirkti visą tą neviltį. Auka, matyt, neatsitikinai pasirodo mažo nekalto vaiko pavidalu. Jie ją aukoja net patys to nesuprasdami.
Taip vaikas tampa sakralia auka — psichologinis smurtas tarsi išperka visas negeroves ir įtampas. Adekvačiai vertinant, panašius dalykus suvaldo institucionalizuota religija, tačiau dabartinėje Lietuvoje tikėjimas paremtas ne vertybėmis. Neretai tai jokios formos neįgavęs pseudodvasingumas. O kai nėra turinio, nesuvoktos išraiškos formos gali būti ir tokios žiaurios, kokias matome Garliavoje.“
Skurdas neįveikiamas?
Kas kaltas dėl visuomenės susiskaldymo, nepakantumo kitų nuomonei, noro visur atrasti „pedofilus“, apšaukti kitaip mąstančius? Gal kalčiausias... skurdas? Pasak A.Maldeikienės, dabartinė ekonomika paremta mirusiomis dogmomis. Viena jų – kad rinka viską išsprendžia. Remiantis šia dogma, silpniausiems permetami problemų sprendimai. Kaip tam Garliavos vaikui. Vaikas – tik simbolis. Kita mirusi dogma – žemyn tekanti ekonomika, kuri paremta hipoteze: jei „viršuje“ bus sukaupta daug turto, galiausiai jis tiek išaugs, kad gaus naudos ir žemesni sluoksniai.
„Būtent todėl kapitalas mažiau apmokestinamas, jam kuriamos lengvatos. Tačiau faktai rodo – „viršūnėms“ turtėjant, didėja nelygybė ir įtampa, o turtas „apačių“ nepasiekia. Prisiminkime, kad ir šeimą, apie kurią viskas sukasi. Iš ko gyvena močiutė su seneliu, iš ko gyveno Drąsius Kedys, o ar teisėjos ir advokato tokios didelės algos? Juk matome jų gyvenimo prabangą, – svarstė A. Maldeikienė. – Visuomenė nesupranta, kas yra tikroji jos problema. Blogiausias teismas – geriau už minios ir linčo teismus. Deja, žmonėms sunku teisėtais būdais atsikratyti slegiančios įtampos, nes psichologų pagalba dėl brangumo beveik nepasiekiama.“
Daiva Norkienė
