Jekaterinburge sulaikius itin pavojingą žudiką iš Lietuvos Romą Zamolskį, mūsų prokurorai kreipėsi į Rusijos teisėsaugininkus prašydami, kad šie išduotų jį Lietuvai. Nors dėl kriminalinių nusikaltėlių Rusija per daug problemų nedaro, tačiau R. Zamolskis į Lietuvą, ko gero, grįš dar negreitai.
R. Zamolskio, pravarde Zamas, tarptautinė paieška buvo paskelbta dar 2001 metais. Nuo to laiko sekliai ne kartą buvo apčiuopę jo pėdsakus, tačiau šis vis pasprukdavo. Jis nuo pat jaunų dienų turėjo talentą pasislėpti taip, kad niekas nerastų.
Dabar daug buvo rašyta apie R. Zamolskio juodus darbelius, padarytus jau šiame šimtmetyje. Tačiau jis pareigūnams žinomas gerokai seniau. Įdomi buvo ir jo aplinka, moterys. Kai kurios jų – tikri monstrai, savo poelgiais ir darbais vos ne baisesnės už patį Zamą.
Dūris į širdį
1993-iuosius R. Zamolskis sutiko Kaune, nedidelėje draugijoje viename Rietavo gatvės daugiabutyje. Gilią naktį kompanija ūžė kaip reikiant, kai į duris paskambino Zamo pažįstamas Mukas. Šis vaikinas Naujuosius sutiko tame pačiame daugiabutyje, tik kitoje kompanijoje. Abi tos kompanijos nebuvo pažįstamos. Mukas užsibuvo naujųjų pažįstamų būryje ir išgėręs susikivirčijo. Įsibrovėlis kaip mat buvo sumuštas iš išmestas pro duris. Mukas grįžo pas savus ir sugundė juos eiti atkeršyti.
Netrukus laiptinėje jau pliekėsi daugiau kaip dešimt vyrų. Mūšis persikėlė ir į gatvę. Vienu metu Zamas išsitraukė peilį ir smogė juo kitos grupuotės lyderiui Dariui tiesiai į širdį. Vaikinas žuvo vietoje, o Zamas – dingo. Atvykusiai policijai liudytojai papasakojo, kad peiliu smeigė R. Zamolskis. Jau tada buvo paskelbta įtariamojo paieška. Tiesa, tuo metu Romo ieškojo ne Interpolas, o tik Kauno policija.
Tų pačių metų kovą policija vėl gavo duomenų apie R. Zamolskį. Jis Jonavoje drauge su Danu S. bandė apiplėšti tiro ginklų saugyklą. Suveikė signalizacija ir į įvykio vietą atskubėjo apsaugos policija. Danas S. buvo sulaikytas, o Zamas atsišaudė turėtu ginklu ir, sužeidęs vieną policininką, dingo kaip į vandenį. Rašant apie R. Zamolskio nusikaltimus, tas „dingo kaip į vandenį“ dar bus minimas ne kartą. Taip paprastai dingti gal ir nebūtų visą laiką sekęsi, tačiau Zamas buvo atsargus ir visuomet numatydavo galimybę atsitraukti.
Egzekucija miške
Nors ir gyvendamas pogrindžio sąlygomis, Romas vyriškų malonumų neįstengė atsisakyti ir, galima teigti, kad kartą kaip tik per juos ir buvo įkliuvęs. Šalia tėvų, tuo metu gyvenusių Kauno rajone, Ramučiuose, gyveno ir vaikystės draugės Daivos I. tėvai. Pastaroji – Romo vienmetė, tačiau jau du kartus teista mergina Romui kėlė susižavėjimą. O ypač tada, kai sužinojo, jog ji Kaune kartu su sugyventiniu Artūru A. yra įkūrusi palydovių firmą. Taigi, kaip senam geram pažįstamam R. Zamolskiui prostitutės buvo atvežamos už dyką ir visada, kada tik jis jų panorėdavo.
Beje, Daiva, kurios pravardė buvo Inesa, irgi garsėjo žiaurumu. Štai jos vadovaujamoje firmoje ėmė maištauti viena iš Kalvarijos miestelio, palikusi ten mažametį mergautinį vaiką, į Kauną atvykusi uždarbiauti prostitutė Rita. Prieš savo „bosę“ ji agitavo maištauti ir bendradarbes. Tarpusavio konflikto taikiai išspręsti nepavyko ir Rita ėmė dirbti kitame viešnamyje. Jos nelaimei, netrukus abi firmos buvo sujungtos į vieną ir vėl ji pasijuto nekenčiama. Dar daugiau – naujoji viešnamio savininkė nusprendė Rita atsikratyti. Į mašiną mergina buvo įviliota, kai senieji savininkai pasiūlė merginai išsiaiškinti santykius su Inesa. Atviram pokalbiui buvo pasirinktas Kleboniškio miškas. Kai tik miške pasirodė Inesa, tapo aišku, kad taikaus pokalbio nebus. Ji iš karto puolė buvusią darbuotoją. Ritos kūnas netrukus ėmė mėlti nuo sumušimų. Ji buvo daužoma akmenimis, visaip niekinama, kol galop moterys sušoko jai ant nugaros su aukštakulniais ir nusišlapino į burną.
Inesa tyčiojosi net iš merginos lavono – užmuštąją toliau spardė. Po to Ritos kūnas buvo nutemptas prie Nevėžio upės ir numestas į pakrantėje augusius krūmus. Suirusį nužudytosios lavoną atsitiktiniai praeiviai rado tik po gero mėnesio.
Nužudė įmotę
Po kurio laiko Daivos-Inesos galvoje gimė dar vienas siaubingas planas, kurio įgyvendinimui ji pasikvietė savo seną draugą ir pogrindinio viešnamio nuolatinį klientą – Zamą. Kartu su sugyventiniu Artūru, prostitute firmoje įsidarbinusia Alma, pasikvietusi Romą ir Inesą, sukurpė lengvo praturtėjimo planą – nužudyti vienišą, pasiturinčiai gyvenusią Almos įmotę Adelę S. Taip jau atsitiko, kad Adelė su vyru nesusilaukę vaikų nusprendė įsidukrinti mergaitę, kad „senatvėje turėtų užvadėlį“, kaip dažnai kartodavo moteris. Ir atsivežė iš Vilniaus vaikų namų rusaitės paliktą keturių metukų Almutę. Mažylė, jausdama begalinę savo įtėvių meilę, išaugo irzli, išlepusi, kaprizinga. Jau 18-os susilaukė kūdikio, po to pagimdė dar vieną, o įmotę, galima sakyti, paliko likimo valiai. Kai po avarijos mirė Adelės vyras, Alma labai retai užsukdavo pas įmotę. Gyveno nuomuotame bute, nes nepatiko įmotės gyvenimo būdas. Atseit, ji senų pažiūrų, nežmoniškai taupi.
O naujos pažiūros Almą atvedė į palydovių firmą. Beje, vyrui moteris sakė, kad įsidarbino naktinėjė pamainoje siuvykloje, o iš tiesų tapo „šaltu šampanu ir gyva gėle.“
Kartą Alma apie savo turtingą įmotę papasakojo Inesai. Šioji iš karto sumojo, kad Alma su šeima registruotos įmotės bute, o senutė – dar ir turtinga. Abi sukurpė planą kaip atsikratyti septyniasdešimtmetės, pirmos grupės invalidės, Almą išauginusios senutės ir perimti turtą.
Alma ir Daiva pasirūpino kaukėmis, kitais žudynėms reikalingais daiktais. Alma, sulaukusi kol įmotė užsnūs, lauke slampinėjusiai trijulei davė sutartinį ženklą. Patekę į butą abu vyrai puolė į Adelės kambarį, užrišo jai burną ir kelis kartus trenkę per galvą, senutę pasmaugė. Nužudę moterį visi keturi ėmė kuistis ieškodami aukso. Deja, jo taip ir neaptiko. Tada, imituodami apiplėšimą, paėmė televizorių, kelias vazas ir išsinešdino.
Kitą rytą Adelės kūną surado kaimynė. Beje, atvykę policijos pareigūnai labai greitai surado brangenybes, kurių buvo daugiau kaip pusė trilitrinio stiklainio. Kriminalistai greitai išsaiškino ir žudikus. Trys iš jų netrukus prisipažino, o štai Romas eilinį kartą dingo. Tik šį kartą neilgam. Kriminalistai susekė Romą ir, žinodami kad jis vaikšto ginkluotas, ieškojo tinkamiausios progos jį sulaikyti. Ji atsirado tada, kai R. Zamolskis, eilinį kartą pakeitęs išvaizdą, iš Kauno rajone esančio kolektyvinio sodo, kuriame gyveno, su giminaite išsiruošė į miestą. Jį pavyko sulaikyti vienoje Petrašiūnų telefono būdelių dar nespėjusio surinkti reikiamo numerio. Pareigūnų nuojauta neapgavo. Pas nusikaltėlį buvo rastas užtaisytas nupjautvamzdis medžioklinis šautuvas, pistoletas- šratinukas, pritaikytas šaudyti mažo kalbro šoviniais, peilis.
Pripažintas nepakaltinamu
Kadangi R. Zamolskis jau buvo gydytas Černiachovskio psichiatrinėje klinikoje ir Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, jam buvo skirta psichiatrinė ekspertizė. Ir štai Utenos medikų išvada – R. Zamolskis nepakaltinamas, serga šizofrenija. 1996 metais Kauno apygardos teismas jį pripažino kaltu dėl dviejų žmonių nužudymo, turto vagystės, šaunamųjų ginklų grobimo, kėsinimosi į policininko gyvybę, bet nuo baudžiamosios atsakomybės atleido, nes nuteistasis sirgo lėtine paranojine šizofrenija.
Net nedalyvavęs teismo posėdyje Zamas buvo išsiųstas į Rokiškio griežtojo režimo psichiatrijos ligoninę, kur privalėjo gydytis griežto stebėjimo sąlygomis. 1999 metų gruodį Panevėžio apygardos teismas patenkino šios ligoninės prašymą sušvelninti nuteistajam gydymo režimą – 2000 metų sausio 7-ąją jis buvo perkeltas į Žiegždrius. Iš čia pabėgti buvo visai nesunku. Reikėjo tik turėti durų rankeną. Ligoninę R. Zamolskis paliko po metų.
Šaudė negalvodamas
2001 metais, pabėgęs iš Žiegždrių psichiatrijos ligoninės, kartu su bendru Virginijumi Savickiu, su kuriuo susipažino Rokiškio ligoninėje, Zamas prie „Maxima“ bazės Vilniuje užpuolė ir sunkiai sužalojo „Lietuvos žemės ūkio“ banko inkasatorių ir pagrobė 70 000 litų.
Praėjus dviems mėnesiams po šito nusikaltimo banditą Vilniuje atpažino patruliuojantis policininkas. R. Zamolskis be jokių skrupulų ėmė šaudyti ir sužeidė du pareigūnus.
Dar po kelių mėnesių pareigūnai nusikaltėlį pastebėjo Kaune – „Atžalyno“ mokyklos stadione. Tačiau ir čia R. Zamolskis buvo greitesnis – jis sužeidė du jį bandžiusius sulaikyti policininkus.
Pats mįslingiausias pabėgimas įvyko Panevėžyje. 2001 metų spalio 8 dienos rytą Panevėžio policija sulaukė skambučio, jog Molainių gatvėje pastebėti du vyrai, labai panašūs į ieškomus R. Zamolskį ir V. Savickį. Pareigūnams nuvykus paprašyti dokumentų sėbrai pradėjo šaudyti ir, sėdę į gatvėje sustabdytą taksi, pareikalavo vežti centro link.
Taksi automobilį ėmė persekioti policija. Gaudynės baigėsi, kai Nemuno gatvėje vairuotojas ginkluotiems užpuolikams kategoriškai atsisakė važiuoti užsidegus raudonam šviesoforo signalui. Tuomet nusikaltėliai šoko iš automobilio ir pasileido Ramygalos gatve centro link. Suprasdamas, kad gali būti sučiuptas, R. Zamolskis paliko ir V. Savickį. Zamas per gaudynes buvo sužeistas, tačiau vis tiek sugebėjo pasprukti. Siekdamas sumėtyti pėdas, jis įlėkė į J. Miltinio vidurinės mokyklos patalpas ir per atsarginį išėjimą išmovė į kitą mokyklos kiemo pusę, peršoko per tvorą ir pradingo daugiabučių kiemuose. Mokyklos mokiniai ir darbuotojai matė, kaip aukštas juodbruvas vyras bėgo viena ranka susiėmęs už šono, palikdamas paskui save kraujo pėdsakus. Kitoje rankoje banditas laikė pistoletą. Pamaniusi, kad tai parduotuvės vagis, mokyklos valytoja bėglį bandė vytis, tačiau netrukus pasirodę kriminalistai moterį sustabdė įspėję, kad šis ginkluotas.
Mįslingas pabėgimas
Manyta, kad R. Zamolskis pasislėpė viename Sirupio gatvės name, tačiau apsupę patalpas ir jas apieškoję, pareigūnai bandito nesurado. Į pagalbą buvo pasitelkti kinologai. Deja, J. Basanavičiaus gatvėje šunys bėglio pėdsakus pametė. Buvo rasta tik Zamo peršauta striukė ir krepšys su keliais pasais. Itin pavojingo ginkluoto nusikaltėlio paieškoms buvo pasitelkta net kariuomenė ir sraigtasparnis, bėglio ieškota mieste ir rajone, „iššukuoti“ aplinkiniai miškeliai, tačiau Zamas tuokart vėl dingo kaip į vandenį. Liko tik jo kraujo pėdsakai. Tą kartą policija buvo kritikuota už nemokšiškumą, buvo atliktas net tarnybinis patikrinimas, kuris nieko neatskleidė. Zamą persekioję policininkai ir šiandien mano, kad bėgliui kažkas turėjo talkinti. Galbūt į Panevėžį jis buvo atvažiavęs su bendrais, kurie ir išvežė iš miesto.
Tuokart V. Savickiui neliko nieko kito kaip tik paimti įkaitą ir pasislėpti bute. Per įkaito vadavimo operaciją jis ir buvo nukautas.
Po to mįslingo pabėgimo iš Panevėžio policija dar kartą kreipėsi į gyventojus, prašydama būti atsargiems ir pranešti, jei bus pastebėtas pavojingas bėglys. Pareigūnams teko tikrinti šimtus skambučių. Kartą buvo pranešta, jog nusikaltėlis važiuoja automobiliu greitkeliu Vilnius-Kaunas. Prie Elektrėnų sustabdę automobilį, pareigūnai įsitikino, kad tai – ne R. Zamolskis, o vienas garsus skulptorius. Bandito ieškantiems pareigūnams yra tekę stabdyti ne tik automobilius, bet ir traukinius. Kai kurie skambučiai užvesdavo ir ant teisingų pėdsakų. 2003 metais išvaizdą pakeitęs, jau tada panašus į rusų šventiką, R. Zamolskis buvo pastebėtas Šiauliuose. Kriminalistai kurį laiką sekė bėglį, stebėjo butą, kuriame jis gyveno. Kartą laiptinėje vienam sekliui pasisekė paimti Zamo piršto atspaudus. Tuoj pat buvo padaryta ekspertizė ir nustatyta, kad bute tikrai gyvena R. Zamolskis. Kriminalistai kartu su „Aro“ vyrais labai kruopščiai suplanavo operaciją, apgalvojo visus atvejus, kaip galėtų pabėgti Zamas, tačiau vis tiek visko nenumatė. Pareigūnų operaciją visai netyčia sužlugdė apylinkės inspektorius. Jis buvo gavęs iš to namo gyventojų skundą, kad viename bute pardavinėjama naminė. Inspektorius atvyko jo tikrinti, įėjo visai į kitą laiptinę, tačiau uniformuotą policininką name pamatęs R. Zamolskis nedelsė nė sekundės ir dingo. Butą šturmavę pareigūnai vėl nieko nepešė. Vėl buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, kuris įrodė, kad inspektorius tikrai nieko dėtas.
Paskutinį kartą Zamo pėdsakai Lietuvoje aptikti 2004 metais Kaune. Kriminalistai turėjo operatyvinės informacijos, kad R. Zamolskis per vieną tarpininką bandė susitikti su savo senu bičiuliu, gyvenusiu Kaune, Šančių mikrorajone. Tada būrys gerai ginkluotų policijos pareigūnų laukė dvi paras, tačiau „laimikis“ nepasirodė.
Plačiajame Sibire
Tuo metu jis jau turėjo padirbtus dokumentus ir pasinaudojęs jais gyveno Kaliningrado srityje. Kaip dabar aiškėja, ten jis susipažino su Sverdlovske gimusiu Jurijumi Jelpanovu, kuris vadovavo inkasatorius plėšusiai grupuotei. Šiai priskiriamas ir inkasatorių, vežusių pinigus iš Kaliningrado troleibusų parko, apiplėšimas. Po to, kai prasidėjo šios grupuotės narių areštai, J. Jelpanovas kartu su R. Zamolsku persikraustė į Uralą. 2011 metais J. Jelpanovas buvo sulaikytas ir išvežtas į Kaliningradą, kur 2013-aisiais nuteistas 14 metų kalėti.
Tuo metu apie R. Zamolskį, kuris Rusijoje tapo Boltačiovu ir turėjo Gabiko slapyvardį, policija dar nieko nežinojo.
Persikraustęs į Sverdlovsko sritį Gabikas vedė rusaitę ir su ja augino berniuką ir mergaitę. Gyveno tyliai, tačiau retkarčiais „uždarbiaudavo“ talkindamas vietos nusikaltėliams. Sverdlovsko srities policija turi duomenų, kad R. Zamolskis Rusijoje dalyvavo parduotuvių, tarp jų – ir ginklų, apiplėšimuose, veikė verslininko Michailo Kloko grupuotėje, kuri grobė gamyklas Jekaterinburge.
Sekliai kartą buvo surengę pasalą prie Gabiko namų, tačiau lietuvis eilinį kartą visus pergudravo ir paspruko mažyčiu „Oka“ automobiliu. Kai sekliai ėmė persekioti „Oką“, R. Zamolskis metė šį automobilį ir vėl dingo be pėdsakų Sibiro miškuose.
Dešimtys žmogžudysčių?
Ir tik po to, kai šių metų kovo 19-ąją Rusijoje buvo įvykdytas rimtas ginkluotas apiplėšimas, po kurio kriminalistai nusikaltimo vietoje rado 15 pirštų atspaudų, rusų pareigūnai sužinojo, koks pavojingas nusikaltėlis veikia jų panosėje. Patikrinus pirštų atpsaudus Interpolo duomenų bazėje paaiškėjo, kad tai ieškomiausias nusikaltėlis Lietuvoje. Nuo to momento teisėsaugininkai stengėsi sekti pavojingojo įtariamojo pėdsakais ir galiausiai jį pričiupo. Kaip teigė Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojas Algirdas Stončaitis, ši Rusijos policijos pareigūnų sėkmingai atlikta sulaikymo operacija – tai ilgo ir glaudaus Lietuvos kriminalinės policijos biuro ir Rusijos Federacijos policijos pareigūnų bendradarbiavimo pasekmė.
Jekaterinburgo ir Sverdlovsko srities pareigūnai mano, kad R. Zamolskis Rusijoje nuo 2003 metų iki 2011-ųjų gali būti įvykdęs dešimtis užsakomųjų žmogžudysčių. Jų žiniomis, dažniausiai kileris iš Lietuvos veikė Sverdlovsko srityje, tačiau manoma, kad jis vykdė užsakymus ir Maskvoje, Sankt Peterburge. Kol nebus patikrinti visi įtarimai, apie nusikaltėlio sugrąžinimą Lietuvai negali būti nė kalbos. Jeigu iš tikrųjų Zamas, kaip jis buvo vadinamas Lietuvoje, ar Gabikas, kaip vadinamas Rusijoje, dirbo samdomu žudiku, tai jo ateitis buvo aiški: jeigu jo dabar nebūtų sulaikiusi policija, tai kada nors vis tiek jį būtų nušovę tie, kurie pateikdavo jam užsakymus žudyti. Visų kilerių laukia tokia pati ateitis, kadangi jie per daug žino. Tad galimybė būti nužudytam tardymo izoliatoriuje Zamui išlieka.
Tačiau laikraščio žurnalistus konsultavę policijos darbuotojai, pažįstantys R. Zamolskį, abejoja ar jis galėjo būti kileriu. Tai ne tokio charakterio žmogus. Kileris turi dienų dienas sekti savo auką, nepastebėtas ir nepalikdamas pėdsakų atlikti užduotį ir dingti. Zamas gi – kaip degtukas. Jis šaudo ar duria peiliu negalvodamas apie pasekmes, o po to – besprunkant jau pradeda galvoti. Visos Lietuvoje jo įvykdytos žmogžudystės buvo spontaniškos. Dažnai jis galėdavo pabėgti be šūvių, tačiau, lyg vaidindamas kovinių filmų herojų, šaudavo ir sprukdavo. Taip, jis artistas, mokantis keisti išvaizdą, jis šaulys, bet ne kiekvienas šaulys gali būti kileriu.
Gudrus simuliantas
Ar Zamas psichinis ligonis? Psichinėmis ligomis sergantys žmonės vien Lietuvoje kasmet padaro maždaug 200 nusikaltimų. Tiesa, tik dalis iš šių nusikaltimų sunkūs. Tačiau psichikos ligonių įvykdytos žmogžudystės dažniausiai itin šiurpios. Kartais tokie nusikaltimai būna suplanuoti ir įvykdyti taip kruopščiai, jog net nesinori tikėti, kad visa tai padaręs asmuo nesuvokė, ką darąs.
Žmonės dažnai domisi, ar įmanoma apsimesti nepakaltinamu psichikos ligoniu? Yra net tikinčių, jog simuliuoti išprotėjusį – vieni juokai, nes psichikos negalima peršviesti rentgenu ar pamatuoti kokiu nors slankmačiu. Tereikia nuolat kliedėti bei maivytis. Tačiau medikai tvirtina, kad praktiškai tai neįmanoma, nes tiriamasis ligoninėje stebimas ne tik gydytojų vizitacijos metu, o visą parą. Stacionari psichiatrijos ekspertizė trunka ne vieną savaitę, todėl ekspertų komisijos negali apmulkinti net genialiausias aktorius, ir tai jau ne kartą patikrinta.
Pastebėti psichikos ligonius simuliuojančių nusikaltėlių elgesio dėsningumai. Nusikaltėliai nepakaltinamus bepročius paprastai simuliuoja dviem būdais. Dažniausiai pasitaikanti ir lengvai demaskuojama – taip vadinama postsimuliacija, kai sąmoningai apsimestiniu elgesiu imituojami nesančios psichikos ligos požymiai, siekiant išvengti pelnytos bausmės. Žodžiu, postsimuliacija – tai psichikos ligos simuliacija po nusikaltimo.
Žymiai efektyvesnė, laimei, labai retai pasitaikanti taip vadinama preventyvi simuliacija, kada nusikaltėlis, vykdydamas planą išvengti atsakomybės, psichikos ligą ima simuliuoti dar prieš padarydamas nusikaltimą.
Teisėsaugininkai spėja, kad R. Zamolskis tik simuliuoja psichiškai nesveiką, o Utenos psichiatrai nepakaltinamu jį pripažino per daug nesigilindami į jo psichikos būklę. Taip buvę galbūt dėl to, kad kiek anksčiau tokias išvadas buvo pateikę R. Zamolskį tyrę Černiachovsko miesto (Kaliningrado sritis Rusijoje) ligoninės psichiatrai, tais laikais turėję kur kas didesnį autoritetą. O jau po to viskas vyksta pagal patarlę – „varnas varnui akies nekerta“.
Tik faktai:
Informacija apie nuskambėjusį profesionalaus žudiko Romo Zamolskio sulaikymą Jekaterinburge apaugo naujomis detalėmis. Rusų internetinė svetainė „UralPolit.ru“ rašo, jog profesionalus žudikas R. Zamolskis atvyko į Jekaterinburgą, kad likviduotų Ivaną Obuchovą – žmogų, artimą vienam iš Uralmašo organizuoto nusikalstamumo susivienijimo įkūrėjų – Aleksandrui Kukoviakinui. Pastarasis daugiau nei 10 metų nuo teisėsaugos slapstosi Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
I. Obuchovas oficialiai yra Tatjanos Rusinos, vadovaujančios 4-ajai daržovių bazei, pavaduotojas, tačiau neoficialiai kalbama, kad jis yra tikrasis bazės savininkas. I. Obuchovas tvirtina, kad R. Zamolskį užsakė priešininkai, kovojantys dėl tos bazės.
Konfliktai dėl daržovių bazės tęsiasi jau keletą dešimtmečių. 2004 metais įmonės savininkė T. Rusina, neva spaudžiama tuometinio Jekaterinburgo vicemero Viktoro Kontejevo, perdavė jam kaip kyšį 51 proc. daržovių bazės akcijų. Po keleto metų T. Rusiną ir jos giminaičius V. Kontejevo atstovai privertė atsisveikinti ir su likusia įmonės akcijų dalimi. 2011 metais V. Kontejevas buvo sulaikytas, Kurgansko teismas jį pripažino kaltu dėl užsakomųjų žmogžudysčių ir ekonominių nusikaltimų. 2013-ųjų balandžio mėnesį, po kelių bylų teisme, T. Rusinai pavyko susigrąžinti bazę. V. Kontejevo pusė nesutinka su tokiu teismo sprendimu. Ir viena, ir kita grupuotė ieško sąjunginimų. Manoma, kad I. Obuchovo nužudymui ir buvo pasamdytas Gabikas.
Kitame numeryje:
Psichikos ligonių ir apsimetėlių įvykdyti nusikaltimai
Žilvinas VIZGIRDA AKISTATA
