Velionis gimė 1930 m. birželio 22 d. Kaune, darbininkų Uršulės ir Antano Ylevičių šeimoje. Šeimai persikėlus į išvaduotą Vilnių ir apsigyvenus Savičiaus g., jis tęsė mokslus Vytauto Didžiojo valstybinėje gimnazijoje (1940 m. tapusia Vilniaus I vidurine mokykla). Šeimos gyvenamajame name gyveno nemažai universiteto profesorių, kurie buvo ta pokario Lietuvos intelektualų karta. Matydami, kaip sunkiai gyvena Ylevičių šeima, šešiolikmečiui Vytautui jie pasiūlė darbą.
Universitete ir jis tapo Gamtos fakulteto sekretoriumi, mašinėle spausdino visokias pažymas, sudarinėjo dėstytojų paskaitų tvarkaraščius, profesoriai net ėmė jį vadinti „oberdekanu“. Dekanate jis pakurdavau ir krosnelę, o jie per pertraukas ateidavo prie jos pasišildyti ir vis kalbėdavo, diskutuodavo. Sunku net apsakyti, kokie tai buvo jam universitetai, o įsidarbinus teko baigti vakarinę mokyklą. Ją pabaigus įstojo, žinoma, į tą patį Gamtos fakultetą. O kai jame prasidėjo hidrologijos studijos, buvo ir pirmosios praktikos, pirmosios ekspedicijos, Lietuvos upių ir upelių, ežerų tyrinėjimai, jis tuose vandenyse pasijuto kaip žuvis.
Viena nelaimė – jis neturėjo fotoaparato. Už paskutines kapeikytes pirkdavo nedidukes nuotraukas iš tų, kurie turėjo kuo fotografuoti. Už dyką gi niekas nedalijo. O kai baigė mokslus 1956 m., prasidėjo tai, ko jis laukė visą gyvenimą, - tikrasis vandenų tyrinėjimas. Baltoji Ančia, Peršėkė, Strėva, Verknė, Neris, Dubysa, Mituva... Perėjo visus Nemuno intakus.
Tada jis suprato (kaip sakė interviu 80-mečio proga „Respublikos“ korespondentui F. Kauzonui): „...ką reiškia, kai tu visas pasineri į tau mielą darbą. Ir žinai, kas dar labai svarbu buvo – kai ant peties jau pakabintas valdiškas fotoaparatas! ...- Mano dvasiai šito reikėjo. Eini ir staiga prieš tave išdygsta prie keliuko pasviręs koplytstulpis. Net krūpteli – kaip iš kokios dainos ar nuostabiausio eilėraščio. Pakelėj, dulkėse. Kažkokie šventi Lietuvos taškai. Man tai buvo šventas daiktas. Tik prieidavau, aplink apeidavau ir fotografuodavau, fotografuodavau. Ir tu žinai, aš tame koplytstulpyje Dievo rasdavau daugiau nei puošniausiose bažnyčiose. Ir Lietuvos taip pat daugiau. Arba užeini pas žmogų, kuris tą koplytstulpį čia pastatė. Tu žinai, kokie tai žmonės? Jie kalba, jie mąsto, žinok, visai kitaip. O į bažnyčią ateini ir nežinai – yra joje Dievas ar ne. Žinau, Dievas yra visur, bet mano pakelės koplytėlėje jo būdavo kažkaip daugiau...“
V. Ylevičius 1956–72 m. dirbo įvairiose Vilniaus hidrologijos, hidrogeologijos, vandens resursų naudojimo valdybose vyr. inžinieriaus, skyriaus viršininko pareigose, 1972–74 m. buvo Respublikinės komunalinio ūkio ir buitinio aptarnavimo valdybos pirmininko pavaduotoju. Nuo 1974 m. pradėjo dirbti Vilniaus pedagoginio instituto Estetinio lavinimo katedros dėstytoju. Šiame institute (vėliau universitete) V. Ylevičius išdirbo net 31-erius metus, kur įkūrė Foto laboratoriją-studiją, kaupė medžiagą universiteto metraščiui, dėstė fotomeno pagrindus, surengė labai daug parodų, talkino fotoreportažais „Šviesos“ laikraščiui.
2005 m. vasario mėn. V. Ylevičius buvo išleistas į pensiją, tačiau ir toliau tęsė fotomeninę veiklą. Kartu su ilgamečiu Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininku Algimantu Masaičiu buvo surengtos velionio fotografijų kilnojamosios parodos „Tėvynės spalvos“ Pabradės, Švenčionių, Nemenčinės, Kalvelių, Dieveniškių mokyklose. Jis buvo vienas iš aktyviausių Lietuvai pagražinti draugijos narys, Vilniaus miesto Vytautų klubo narys.
Lietuvos edukologijos universiteto Alumnų draugija visų universiteto kolegų vardu reiškia gilią užuojautą šeimai: žmonai Irenai, dukroms Rimai ir Simonai, kitiems artimiesiems ir buvusiems bendradarbiams. Tavo fotonuotraukų ir šmaikštaus žodžio mums visiems, ilgainiui, labai truks.
Šv. Mišios už velionį bus aukojamos Šv. Arkangelo Roko (Šnipiškių g. 1) lapkričio 7d. (šeštadienį) 9val., atsisveikinimas su velioniu prie kapo Rokantiškių kapuose – 15 val.
