Prezidentė Dalia Grybauskaitė tikriausiai nebūtų labai patenkinta, jei televizijos vėl imtų rodyti jos pasivaikščiojimus raudonu kilimu su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka: abu po vienu skėčiu, didžiulė puokštė gėlių. Per daug suartėjome. Per daug patikėjome?
Surengė A.Lukašenka laisvus prezidento rinkimus, leido užsiregistruoti visiems devyniems beviltiškiems jo konkurentams, net 10 proc. televizijos eterio leido tų kitų kandidatų agitacijai. Atvėrė duris rinkimų stebėtojams. Už tai gavo Europos Sąjungos (ES) pažadą skirti Baltarusijai 3 mlrd. eurų. Visi pradėjo čiulbėti apie tai, kad A.Lukašenka suka nuo Rusijos glėbio Europos link. Mūsų Prezidentė dar prieš rinkimus pasiskubino samprotauti, kad A.Lukašenkos pergalė užtikrintų stabilumą.
Tas tiesa – stabilumas bus. Po rinkimų šiurkščiai sunaikinta ir taip leisgyvė Baltarusijos opozicijos viršūnė. Vienas kandidatas į prezidentus sumuštas dar prieš tą lemtingą protesto mitingą, kiti sumušti ir suimti jo metu. Protestas prieš A.Lukašenkos pergalę prasidėjo vyriausybės langų daužymu. Opozicija sako, kad langų daužymas – ne jos stilius. Visai įmanoma, kad Baltarusijos KGB pats langus padaužė sukurdamas pretekstą susidoroti. Dabar penki buvę kandidatai į prezidentus apkaltinti riaušių kurstymu ir gali būti nuteisti net iki 15 metų kalėjimo.
D.Grybauskaitė pasakė, kad prieš opoziciją panaudota neproporcinga jėga. Briuselis irgi pro sukąstus dantis išspaudė, kad rinkimų negalima laikyti laisvais ir demokratiškais. Europarlamentaras, mūsų nepriklausomybės strategas Vytautas Landsbergis ėmė regzti sąmokslo teoriją apie tai, kad gal A.Lukašenka nevaldo savo KGB, gal Rusija čia viską sumeistravo, nes tai nenaudinga pačiam Baltarusijos valdovui. Dar tebenorime juo tikėti? Visiškai jo nepažįstame?
Apsirikome žiūrėdami tą fi lmą „Krikštatėvis“, kuriame Rusija per savo televiziją sutalžė A.Lukašenką. Apsirikome manydami, kad ieškodamas prieglobsčio Baltarusijos diktatorius pasikabins ant ES trijų milijardų pakišo. Atsivers demokratijai? Esminė klaida: demokratijoje diktatoriaus nelieka. A.Lukašenka tai suprato. O mes tikėjome, kad Baltarusija stengiasi išsiveržti iš Rusijos energetikos – tuoj per Klaipėdą ims tekėti Venesuelos nafta Baltarusijai, mes uždirbsime iš tranzito. Buvome nusiteikę ir uostą gilinti, ir terminalą A.Lukašenkai paruošti. Mūsų verslininkai jau išsižioję laukė liberalių Baltarusijos ekonomikos sąlygų.
Reikia pripažinti, kad A.Lukašenka – labai geras žaidėjas, puikus blefuotojas demagogas. Jis gerai žino, kad visa Baltarusijos ekonomika laikosi tik Rusijos dotacijomis. Jis puikiai supranta Rusijos interesą išlaikyti Baltarusiją pririštą. Jis pats už tą sąjungą. Tik visokeriopai priešinasi Rusijos siekiui paversti Baltarusiją savo gubernija. Ir priešinasi tik dėl paprastos priežasties: gubernatorius Rusija pati skiria ir atleidžia. Visuotinai renkamo diktatoriaus negali būti. A.Lukašenka tą gerai įrodė per šiuos prezidento rinkimus. Tą „Krikštatėvį“ paprasčiausiai blokavo, ir Baltarusijos žiūrovai jo nematė. Bandė Rusija ieškoti kito kandidato, o tie opozicionieriai, beje, labai prašė Rusijos paramos. Baltarusijos opozicijoje demokratijos irgi net su žiburiu nesurasi. Dauguma A.Lukašenkos oponentų atvirai pasako: „Kakaja demokratija, sniat jego nado“ (Kokia demokratija, jį nuimti reikia).
Rinkimų išvakarėse Rusija susitaikė su A.Lukašenka – nupigino naftą. Nebetekės ji iš Venesuelos. Ko už tai mainais paprašyta iš Baltarusijos, pamatysime. Ar užteks Baltarusijai tik pripažinti „nepriklausomą“ Abchaziją ir Pietų Osetiją? Ar vėl spaus tapti gubernija? Toliau bus tas pat: kai Rusija Baltarusiją perspaus, A.Lukašenka vėl vaidins demokratą ES naivuoliams. O mes vėl patikėsime, „nes geriau negyvent, nei visai netikėt“.
Kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus pareiškė, kad mūsų užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu ištiko katastrofa. O kas jo politikoje buvo geriau? Kontrabanda gabenami JAV doleriai opozicijai remti jokio tikslo nepasiekė.
Visą Vakarų politiką Baltarusijos atžvilgiu galima pavadinti katastrofa. Galima net JAV prezidento Barako Obamos santykių su Rusija perkrovimą tokiu pat žodžiu vadinti. Juk Rusijos valdžia irgi muša savo opoziciją. Michailui Chodorkovskiui, neva vogusiam naftą iš savęs paties, ką tik šešeriems metams pratęsta kalėjimo „kadencija“. Ir Vakarų demokratija nedaug ką gali pakeisti. Demokratijos eksportas irgi prigyja tik jau supurentoje dirvoje, jeigu pati tauta pakyla demokratiškai augti.
