Ar jūs niekada nebuvot pakliuvę ant sukčiaus kabliuko? Ne? Nuostabu, tokio atsakymo iš Anglija.lt skaitytojų ir tikėjausi. Ir manau pritarsit, kad prievolė nepasiduoti apgavikų vilionėms turėtų būti įrašyta greta priesako nesvetimauti (ar greta kurio nors kito, širdžiai artimesnio), nes šiandien, regis, ne sukčiavimas, o neatsakingas patiklumas tampa nuodėme.
Prisimenu, pirmąjį kartą gyvenime buvau apsukta Panevėžio čigonės. Nesu rasistė ar kokia nors ksenofobė, bet, deja, tai buvo čigonų (kam labiau patinka - romų) tautybės moteris. Sėdėjau parkelyje prie autobusų stoties ir dėl kažko buvau labai nelaiminga. Užkalbinusi moteriškė pažadėjo išspręsti visas mano problemas (greičiausiai sielojausi dėl nelaimingos meilės), reikėjo tik penkinę, paskui dešimtinę, paskui dvidešimtpenkinę apvynioti savo plauku ir jai atiduoti. Po to kažkokiu stebuklingu būdu turėjo man ir tie čigonei atiduoti banknotai, ir meilė sugrįžti.
Tikiuosi, nereikia sakyti, kad negrįžo niekas. Mama sužinojusi, kur dingo pinigai, man paaiškino, kad tokias moteris, kaip aukščiau aprašytoji, sutikus, reikia nesileisti į kalbas ir vengti akių kontakto. Patarimas veikė. O ir sukčių ne tiek daug pasitaikydavo – nebent gatvėj sutikdavai arba įžūlesnieji į duris pasibelsdavo.
Bet turiu prisipažinti, kad ne tik pati buvau apgauta – pasitaikė ir kitus apgauti. Tiesa, be noro pralobti. Kartą bendradarbių pamokyta televizijos reportažo forma pateiktoje filmuotoje medžiagoje kompiuterinės programos pagalba visur vietoj buvusių užrašų įdėjau savo pavardę – reportažas buvo apie netikėtai atsiradusį ir nepaprastai išpopuliarėjusį kandidatą į prezidentus. Viskas atrodė labai tikroviškai – plakatai, šūkiai, raginanti už mane balsuoti reklama ant pravažiuojančio autobuso. Smagiausia, kai viena mano “rėmėja” pasikėlė marškinius ir ant nugaros pasirodė užrašas I believe in Zita Cepaite (Aš tikiu Zita Čepaite). Man patiko, maniau, kad draugai pokštą tikrai supras. Beveik niekas nesuprato – vieni klausė, ar tikrai kandidatuoju, kiti priėmė kaip pasityčiojimą. Bet šį kartą ne apie tai. Šį kartą apie tai, kaip lengvai šiuolaikinės technologijos gali būti pasitelkiamos apgaulei.
Ką tik papasakotą epizodą prisiminiau todėl, kad visiškai neseniai lietuviškame internetiniame puslapyje pasirodė reklama, pasakojanti apie studentę, per dieną internetu uždirbančią 500 dolerių. Įdomu, pamaniau, papildomi pinigai visada praverčia. Bakstelėjau rodykle į langelį ir išvydau tą patį, angliškuose variantuose anksčiau matytą straipsnį – ta pati istorija, tik išversta į lietuvių kalbą, toks pat pateikimas, net komentarai po straipsniu žodis žodin kaip angliškajame variante.
Pasitelkus Googlą nesunku bet ką išversti ir be Google neapsieita, bet lietuvaičiai čia aiškiai prikišo nagus. Automatinis vertimas angliškos straipsnio autorės pavardės Amanda Winston tikrai nebūtų išvertęs į Sigitą Jurkutę, juolab, kad abiejų autorių nuotrauka ta pati. Ir komentatorių po straipsniu pavardės, nors komentarai tokie pat, kaip angliškame variante, gražiai lietuviškos. Kažkas padirbėjo. Visas raides sulietuvino, paukščiukus ir nosines sudėjo, net kalbos komisija neprisikabintų. Tik poroj vietų linksniai neatitinka ir kai kur jautresnė ausis gali pagauti angliškas sakinio konstrukcijas. Bet visa kita – labai įtikinama.
Tik vienas bet, kurį aš, jau turėdama apgautosios patirtį, iš karto užuodžiau. Kad sėkmingai sektųsi žadėtus pinigus uždirbti, siūloma užsisakyti kažkokį vadovą. Čia pat prierašas - jei jūsų viltys per 60 dienų nepasiteisins, grąžinsim pinigus. Panašiai kaip toji čigonė, kuri žadėjo, kad mano plauku apvynioti pinigai ne tik patys pareis, bet ir prarastą meilę parves.
Atrodytų juokai, tačiau Jungtinės Karalystės organizuoto nusikalstamumo agentūros duomenimis vien šioje šalyje interneto vartotojai per metus praranda 3,5 milijardo svarų. Maždaug 11 proc., t.y. kas dešimtas, interneto vartotojas yra tapęs internetinės apgaulės auka. Britų tarnybos (apie lietuviškas net neužsimenu) vos spėja nusikaltėliams iš paskos, bet daugiausia, ką jos gali padaryti, tai teikti patarimus, beje, visai neblogus, kaip atskirti tiesą nuo apgaulės.
Geriausias patarimas yra šis – jei pasiūlymas skamba pernelyg gerai, kad būtų tiesa, greičiausiai tai ir bus netiesa. Bet juk taip dažnai saldūs melai daugeliui mielesni už tiesą, ir kol melais ir pažadais svaiginsimės, tol sukčiai vargo nematys. Nesvarbu, kur jie besidarbuotų – internete ar politikoj.
Zita Čepaitė
