Panevėžio rajono moterys, kurias girti vyrai muša, nuo šiol, pasigriebusios vaikus, belsis į pirmadienį naujai išrinkto mero, vicemero ar kitų Savivaldybės vadovų namų duris. Tai – vienintelė išeitis smurtą patiriančioms kaimo gyventojoms, nenorinčioms, kad jų vaikai liktų našlaičiais.
Nebeglaus nuskriaustųjų iš kaimo
Ne vienerius metus vyrų skriaudžiamoms rajono moterims ir jų vaikams pastogę, maistą, socialinę ir moralinę paramą teikę agentūros „SOS vaikai“ Šeimos namai Panevėžyje nuskriaustųjų iš kaimo nebeglaus.
Agentūros vadovė Marytė Zabulionienė sako tokį sprendimą priėmusi skaudama širdimi, tačiau kitos išeities nematanti.
Panevėžio rajono savivaldybė neturi jokios įstaigos, kur smurtą patiriančios moterys galėtų laikinai prisiglausti. Ji ne vienerius metus naudojasi Šeimos namų paslaugomis, tačiau jų neparemia nė centu, net malkų atsako.
Į Šeimos namus rajono policijos pareigūnai įvairiu paros metu veža vyrų, sugyventinių, artimųjų sumuštas moteris. Daugelis jų atvežamos ne su vienu, o su pulku vaikų.
Priimti skriaudžiamas moteris prašo ir rajono seniūnijų socialiniai darbuotojai, moteris čia atveža jų giminaičiai, o kai kurios ir pačios kreipiasi prieglobsčio.
Pasak M.Zabulionienės, beveik pusė visų Šeimos paramos namų priglaustų moterų yra rajono gyventojos. Kaime, kur didelis nedarbas, vyrai daugiau laiko praleidžia prie stikliuko. Apsvaigę nuo alkoholio muša savo moteris, gąsdina vaikus.
Šiuo metu įstaigoje taip pat glaudžiasi rajono gyventojos. Vieną moterį ir du jos vaikus neseniai atvežė giminaičiai. Motina savo globėjams guodėsi nebegalinti ilgiau tverti girtaujančio vyro siautėjimo ir norinti pasigydyti jo sulaužytą ranką.
Šeimos namų darbuotojai moters saugumo sumetimais neviešina seniūnijos, iš kurios ji atvyko. Skriaudžiama rajono gyventoja ne kartą mėgino glaustis pas savo tėvus, tačiau vyras ją surasdavo ir terorizuodavo, kol priversdavo grįžti namo.
Ši motina ir jos vaikai Šeimos paramos namuose gyvens tol, kol jiems bus saugu grįžti į namus.
Tačiau kitoms skriaudžiamoms Panevėžio rajono moterims čia vietos nebeatsiras.
„Mes labai norime padėti visoms pagalbos ieškančioms moterims atsitiesti. Norime, kad vaikai nematytų, kaip yra mušamos ir žeminamos jų motinos. Kad patys nebūtų traumuojami, neužaugtų smurtautojais. Deja, mūsų finansinės galimybės padėti ribotos. Todėl esame priversti atsakyti pagalbą rajono gyventojoms“, – kalbėjo M.Zabulionienė.
Miesto pozicija kitokia
Panevėžio miesto savivaldybė Šeimos namus remia pagal išgales. Prieš kelerius metus suteikė patalpas Rožių gatvėje. Pernai Šeimos namams ir agentūros Vaikų paramos namams skyrė beveik 23 tūkstančius litų komunaliniams mokesčiams, šiemet planuoja paremti maždaug 20 tūkstančių litų.
Panevėžio rajono savivaldybė niekada niekuo nėra parėmusi Šeimos namų.
M.Zabulionienė sako, kad ne kartą kalbėjosi su rajono Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Nijole Stakyte apie galimybę iš rajono Savivaldybės gauti vienokią ar kitokią paramą.
„Vedėja tik apgailestaudavo, kad Savivaldybė negali mums pagelbėti. Valdininkai man aiškindavo, kad rajonas tuoj atsidarys savo įstaigą smurtą patyrusioms moterims, tačiau tokios iki šiol neturi“, – „Sekundei“ teigė agentūros „SOS vaikai“ vadovė.
M.Zabulionienė svarsto, kad rajono Savivaldybei dabartinė situacija labai patogi – nereikia išleisti nė lito, o moterys paslaugas gauna.
Maždaug prieš aštuonerius metus Panevėžio rajono policijos iniciatyva buvo atidaryti motinos ir vaiko paramos namai „Užuovėja“ tuomečio rajono policijos komisariato patalpose Beržų gatvėje. Ten buvo įrengti du kambarėliai moterims ir jų vaikams, virtuvėlė, dušas.
Skriaudžiamoms moterims ir jų vaikams maisto parūpindavo komisariate veikusi valgykla. Rajono Savivaldybė finansavo socialinio darbuotojo etatą. Tačiau sujungus miesto ir rajono policijos komisariatus „Užuovėja“ buvo uždaryta.
Pinigus jau išdalino
Panevėžio rajono Globos ir rūpybos skyriaus vedėja Aldona Paškevičienė patvirtino, kad Savivaldybė neremia ir nėra parėmusi Šeimos namų, nors jie teikia pagalbą ir rajono gyventojoms. Vedėja teigia, kad M.Zabulionienė niekada ir neprašė paramos.
Visą straipsnį skaitykite 2011 m. balandžio mėn. 16 d. dienraštyje „Sekundė“ arba „Facebook“ tinkle.
Inga SMALSKIENĖ
