Pareigūnai pirmiausia pataria saugotis fiziškai: nevaikščioti vieniems tamsiu paros metu, rinktis vietas, kuriose yra daugiau žmonių, nesilinksminti su nepažįstamais uždarose kompanijose, o pajutus grėsmę, kaip įmanoma greičiau pasitraukti iš pavojingos vietos.
Psichologas Edvardas Šidlauskas taip pat pataria atkreipti dėmesį į tai, kaip jaučiamasi aplinkoje, o pajutus pavojų eiti į kuo viešesnę vietą ir kreiptis pagalbos į praeivius. Jei tai vyksta jau bendraujant su žmogumi, tuomet reikėtų įvardinti, kas kelia nemalonius jausmus.
„Pajutus, jog riba yra peržengta, būtina tai aiškiai ir įvardyti. Pasakyti, kokie konkrečiai veiksmai yra nepriimtini. Jei smurtinis elgesys nesiliauja ar tokio elgesio pavojus ir toliau išlieka, tada itin paveiki priemonė tampa viešumas. Eikite ten, kur yra daugiau žmonių, venkite likti vienumoje su potencialiu skriaudiku. Jei situaciją ima stebėti daugiau asmenų, tai atgraso niekadėjus. Esant galimybei kreipkitės į praeivius, draugus, policiją ar į bet ką, kas jums gali padėti.
Iš esmės, nėra taip svarbu, ar kalbame apie iškrypėlius gatvėje, ar apie neadekvačius kolegas darbe, ar apie gerai mums pažįstamą smurtautoją namuose – visais atvejais juos atgraso viešumas, kai apie tai, kas vyksta, sužino daugiau žmonių“, – teigia psichologas.
Kokios reakcijos užpuolikai nesitiki?
Psichologas sako, kad priekabiaujantys asmenys nesitiki aktyvaus bandymo pasipriešinti. Pasak jo, vienas iš tokių būdų gali būti aukos agresyvus elgesys.
„Nesitiki viešumo, nesitiki aktyvaus pasipriešinimo, jei auka atsisako priimti savo rolę ir ima elgtis agresyviai, proaktyviai, – tai yra it medžiotojas arba kaip lygi smurtautojui. Vienas iš būdų, tiesiog aktyviai įsitraukti į pokalbį. Nusikaltimo momentu žmogus yra žiaurus, stokoja empatijos. Todėl svarbu parodyti, kad šalia jo yra gyvas žmogus, galbūt tokia pat moteris kaip jo mama, dukra ar sesuo“, – sako jis.
E. Šidlauskas sako, kad smurtaujantis asmuo geidžia savo aukos, todėl jam reiktų sukelti kuo didesnį šleikštulį. Psichologas papasakojo, kaip galima sukelti šleikštulį užpuolikui.
„Smurtautojo galvoje, potenciali auka atrodo, kaip geidžiamas grobis, svarbu pakeisti tą paveiksliuką ir padaryti mažiau patraukliu ar net keliančiu pasibjaurėjimą. Panašiai ginasi ir kai kurie gyvūnai gamtoje, leidžia keistus garsus, paskleidžia blogą kvapą ar apsimeta nugaišę“, – pasakojo E. Šidlauskas.
Pasak jo, moteris gali pasakyti, kad kuo nors serga ar kaip nors kitaip sukurti neigiamas asociacijas, bjaurumo pojūtį ir taip panaikintų trauką.
Kodėl moterys apie patirta seksualinę prievartą nekalba?
Psichologas sako, kad kalbėti apie patiriamą arba patirtą vienokią ar kitokią seksualinę prievartos formą – nėra lengva. Tačiau tyrimai rodo, kad aukos sulaukusios prievartautojų bausmės jaučiais geriau.
„Gėda ir kaltė. Dažnai nedrįstame kalbėti apie savo skriaudas, nes jaučiame, jog viešumas virstų dar viena skriauda, nuostoliu mūsų reputacijai. Išties, yra labai sunku priimti, kai kuriuos gyvenimo smūgius ir suprasti, kad tame nėra jokios mūsų kaltės ar gėdos. Kartais tam prireikia laiko ir specialistų pagalbos.
Bet kuriuo atveju, net jei kažkame yra mūsų atsakomybės dalis, verta ją priimti ir išmokti pamoką, o jei nėra, suvokus nusimesti kaltės ar gėdos naštą ir priversti skriaudiką sumokėti už visas patirtas žalas. Tyrimai sako, kad po išprievartavimo atsigaunama lengviau, jei skriaudikas susilaukia pelnytos bausmės. Tai padeda lengviau atkurti pažeistą savigarbą“, – teigia jis.
