Jau daug ko, kas vyksta Lietuvoje, žmonės nebepajėgia suprasti. Todėl svarbu, kad dėl savo elgesio pasiaiškintų ne tik politikai ir valstybės pareigūnai, bet ir tokie jaunimui jau tik aną okupacinę praeitį primenantys asmenys kaip aš bei mano bendraminčiai. Tuo labiau kad nei politikai, nei valstybės pareigūnai nelinkę to daryti. Daug kartų įvairiomis intencijomis teko kreiptis į juos ir likt it musę kandus. Be atsakymo.
Net iš Prezidentės kanceliarijos esame gavę „padėkos" už pilietinę nuostatą ir pažadų atkreipti dėmesį, bet tas dėmesys taip ir yra “kraipomas" toliau. Aš suprantu, kad mūsų, piliečių, laiškai iki pačios prezidentės nenueina, bet kartais galvoju, kad gal iki ten nenueina ir mūsų neviltis.
Pirmąkart nesusiturėjau, kai prezidento Valdo Adamkaus aplinka nutarė Lietuvos apdovanojimą įteikti kagėbistui. Ar po to akibrokšto anųjų sistema užsikirto? Ar tada jie sustojo ir paklausė savęs, ką gi mes darome Nepriklausomos Lietuvos vardu jos žmonėms? Ar taip nepapiktinsime Dievo ir tautos?
Ne, jie nesustojo. Kai mes, pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupės nariai, kreipėmės su memorandumu „Dėl laisvės kovų prasmės ribos peržengimo" į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką, prašydami raštu pateikti savo nuomonę apie tai, kas vyksta Lietuvos teismuose, jis nudavė mūsų nesuprantąs.
Ne, mes jo neprašėme procesinių sprendimų. Mes pripažįstame teisėjų nepriklausomumo per sąžiningą procesą principą. Prašėme tik pasakyti nuomonę, ar pastebima tam tikra dalies teisėjų tendencija, vertinant okupacijos laiką, nėra sąmoningas Kovo 11-osios aktu paskelbto valstybingumo griovimas.
Aš visada maniau, kad net labiausiai nusikaltusiems paprašius atleidimo, žmonės gali jiems atleisti. Net tiems, kaip aš juos vadinu, bjauriausiu kolaboravimu susitepusiems broliukams kagėbistukams. Kunigas Julius Sasnauskas kadaise pašmaikštavo, kad jiems atkasti „Nijolė turi uoslę". Tai tiesa –aš jų „zbitkų" nemažai iškentėjau. Tačiau man, mačiusiai jų “razrabotkes", jų veikimą “v tiomnuju", visai nejuokinga. Turiu uoslę, kad iki šiol daug neteisėtumų prasideda teisminių ir jėgos struktūrų vadovų “razrabotkėse". Užtat dabar man visai kitaip atrodo ir bandymas sukurti lietuvišką bin ladeną (turiu galvoje E.Kusaitės bylą), griaunant žmonių likimus, net nuo mažametystės. Siekiant parodyti kažkieno taip trokštamą lietuviškojo terorizmo tarptautinį mastą.
Ar mus dar supranta jaunoji karta? Ar supranta, kokios nepriklausomos Lietuvos jiems siekėme? Po 1991 metų Kovo 11-osios mes, tie kagėbistų nedraugai, manėme, kad sava valstybė nuo jų apsaugos. Kad mes galėsime atsidėti dvasios ar labdaros dalykams. Nes anuomet asmenys su lietuviškomis pavardėmis ir universitetų diplomais įtikinėjo: Lietuva bus teisinė valstybė. Bus mūsų valstybė, kuri vienodai rūpinsis visais. Kuri užtikrins teisingumą. Kuri neleis, kad praeitis vėl taptų ateitimi.
Ilgai kurta teisėsaugos sistema pasižymėjo kaip praeities ir korumpuotų klanų gynėja. Bedvasė ir nesąžininga. Atsirado mūsų ir jų tiesa. Tad poros jų vadovų pakeitimas sistemos nesugriaus. Kur dar prokuratūra su savo paslaptimis, su ypatinga kadrų atrankos politika. Joje daug keisto likimo bylų. Ar Lietuvos prezidentės jėgoms inicijuoti šių bylų auditą pavedant jį nepriklausomiems teisininkams ir visuomenės atstovams? Ar ji taip pat, kaip ir jos pirmtakai, nieko negali?
Žmonės manęs ir pasipriešinimo okupacijai dalyvių dažnai klausia, ką jūs darot, ko tylit, –jie įpratę remtis tais, kurie ir sovietmečiu netylėjo. Kartais atsakau, kad mes visi esame tokie pat piliečiai. Dievas sako: žmogau, daryk, ką gali, ko negali –aš padarysiu. Per tuos metus, kai nuolat “turėjau reikalų" su tais broleliais, pridariusi klaidų, prašydavau, Viešpatie, pataisyk, ir Dievulis taip pataisydavo, kaip genijus nepadarytų. Tad ir tu, žmogau, daryki, ką gali, daryk savo kailio negailėdamas.
Aš darbo turiu per akis. Sovietų laikais buvau teista tik vieną kartą, o nepriklausomoje Lietuvoje laukiu ketvirto teismo.
Nijolė Sadūnaitė, disidentė
