Dar visai neseniai neįsivaizdavome, kad galėtume turėti prezidentę moterį, tačiau šiuo metu mes, lietuviai, esame išsirinkę šalies vadove Dalią GRYBAUSKAITĘ:
“Manęs ne kartą buvo klausiama, ką reiškia, kad tokius svarbius postus - prezidento, Seimo pirmininko ir finansų ministro - šiuo metu Lietuvoje užima moterys. Aš juokaudama atsakiau: „Mes neturėjome kito pasirinkimo”. O jei kalbėtume rimtai, tai iš tiesų šalies politiniame gyvenime atsirado naujas fenomenas - moterys atsidūrė priekinėse ugnies linijose. Ką tai galėtų reikšti? Tiesiog šiuo sunkiu Lietuvai metu pirmiausia didesnę atsakomybės naštą prisiima moterys.
Šiuolaikinei moteriai nėra lengva, nes jai keliami dvigubi reikalavimai tiek profesinėje veikloje, tiek socialinėje erdvėje: ji turi gerai, profesionaliai dirbti, savyje turėti kūrybinį potencialą ir tuo pačiu metu gerai atrodyti. Tai, patikėkite, nėra lengva. Šiuolaikinė moteris atlieka daugybę vaidmenų - tiek socialinių, tiek visuomeninių. Ir ne konkurencija, manau, yra problema. Siekdamas profesinių aukštumų žmogus, nesvarbu, vyras tai ar moteris, visų pirma turi gerai ir atsakingai dirbti. Tikiu, kad kiekviena pastanga bus pastebėta ir deramai įvertinta. Tiesiog reikia išmokti būti sąžiningiems sau ir kitiems.
Eidama šias pareigas tikrai negalvoju, kad štai aš - pirmoji moteris prezidentė. Tiesiog dirbu savo darbą. Ryžausi žengti šį žingsnį prieš eidama į rinkimus. Tuomet ir atsakiau sau į visus klausimus. Manau, kad kiekvienas iš mūsų turi savęs paklausti, ar galvoja tik apie save, ar gali ką nors padaryti daugiau - žmonėms ir savo tėvynei. Tėvynei, kuri tiek daug man davė, suteikė tiek daug galimybių ir pamokų. Savo apsisprendimą tapti prezidente traktuoju kaip pilietinę pareigą ir šansą grąžinti Lietuvai tai, ką ji į mane įdėjo. Turėjau pasirinkimą dirbti ir komfortiškai gyventi svetur, bet mano likimą nulėmė Lietuvos žmonės. O stiprybės nelengvą akimirką semiuosi iš kiekvieno sutikto žmogaus”.
Moterys šaudo taikliau!
Daugelis stebėjosi, kai krašto apsaugos ministro postą pirmąkart užėmė moteris konservatorė Rasa JUKNEVIČIENĖ.
“Pati labai natūraliai priėmiau šias pareigas - esu dirbusi Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, NATO Parlamentinėje Asamblėjoje. O jeigu man būtų leidę rinktis, kurią poziciją Vyriausybėje norėčiau užimti, vis tiek būčiau rinkusis tik krašto apsaugą. Natūralu, kad vidumi jaučiausi labiausiai tai sričiai pasiruošusi. Nors nuomonių buvo įvairių, vis dėlto daugiausia sulaukiau tik sveikinimų, kad tokias pareigas pirmąkart pradeda eiti moteris. Ministerijoje, sakyčiau, daugiau dirba moterų nei vyrų. Tarkim, iki man ateinant ilgą laiką valstybės sekretorė buvo moteris. Tiesiog mes, kaip politikai, esame viešumoje, labiau matomi. Kariuomenėje - taip, dominuoja vyrai. Ir tai yra natūralu, nes kario profesijai reikia labai daug fizinės ištvermės. Ten moterų taip pat yra (apie 10 proc.), ir labai pasiteisina tas jų buvimas. Manau, kad ne už kalnų tie laikai, kai moterys pasieks ir pačius aukščiausius laipsnius kariuomenėje”, - įsitikinusi R.Juknevičienė.
Ministrė kartais mato šiokių tokių skirtumų tarp politikų vyrų ir moterų: „Posėdžiuose girdėdama kai kurių politikų tokį tyčinį erzinimą - stovėjimą prie mikrofono, reikia ar nereikia, bandymą stabdyti, primityviai politikuoti, dažnai ir pagalvoju: nemačiau moterų, taip besielgiančių. O vyrams tai yra kažkoks azartas - žaidimas dėl žaidimo. Šitai mane labai erzina”. Kaip asmenybė iš moterų politikių ministrę labiausia žavėjo Kondoliza Rais (Condoleezza Rice), nors ir neteko su ja tiesiogiai susitikti. Apie ją ministrė susidarė nuomonę protingo žmogaus, kuris labai paprastai sugeba dėstyti daugelį dalykų. Ji labiausiai atminty įstrigo dėl savo šiltumo ir charakterio tvirtumo.
Ministrė išsidavė, kad iš vadinamųjų vyriškų pomėgių jai labiausiai patinka šaudymas, tik treniruotėms neatranda laiko. “Tiesiog esant progai būna labai smagu širdy, kai visus apšaudau. (Šypsosi.) Sakoma, kad moterys šaudo taikliau nei vyrai, nes labiau susikoncentruoja ir susikaupia”, - sako ministrė. Tad galbūt R.Juknevičienė karts nuo karto su kokia medžiotojų kompanija patraukia ir į miškus? “Nemedžioju, gaila būtų - negalėčiau nušauti jokio gyvūnėlio”, - purto galvą ministrė.
Krašto apsaugos ministrei, kaip moteriai, ant pečių gula ir dar vienas rūpestis - išvaizda ir stilius: „Taip yra, kur čia pabėgsi. (Šypsosi.) Atsakymas labai aiškus: turi kur kas anksčiau keltis negu vyrai, kad pasiruoštum visai dienai - tave gali ir televizijos kameros pagauti, ir fotoaparatas”. Specialių stiliaus pagalbininkų ministrė neturi, tačiau siūdinasi drabužius pas dizainerę Audronę Bunikienę. Ji mėgsta ir modernius, gintarinius papuošalus - turi ir lietuvių dizainerių ar odininkų kūrinių: „Stengiuosi daugiau kažką iš Lietuvos pasiimti. Man tai labai svarbu ir politiškai - tu atstovauji Lietuvai, parodai jos gebėjimus su tuo turtu, kurį turime. Šiais metais per NATO viršūnių susitikimą Strasbūre ir Hilari Klinton (Hillary Clinton) yra atkreipusi dėmesį į labai paprastus nešlifuoto gintaro karolius, pirktus Druskininkuose. Kitas dalykas - esu lyg ir vyriškoje aplinkoje, todėl pabrėžti savo moteriškumą irgi svarbu. To aš niekada neslėpiau, netgi ir nebūdama ministre”.
Nebijoti, išdrįsti, siekti!
Skeptikai tik gūžčiojo pečiais, kai iš Klaipėdos kilusi konservatorė Agnė BILOTAITĖ tapo jauniausia Seimo nare:
„Atrodo, kad mūsų visuomenėje įvyko esminis lūžis: keičiasi mūsų stereotipinis mąstymas, esą moterims politikoje ne vieta, kad pagrindines pozicijas čia turi užimti vyrai. Tai galbūt labiau susiję su pačių moterų nepasitikėjimo, savęs nuvertinimo problemomis, juk iš tiesų Lietuvoje teisinė bazė sudaro lygias galimybes pasireikšti abiem pusėms. Manau, tikrai pasikeis ir moterų mąstysena - jos suvoks, kad reikia nebijoti, išdrįsti, siekti! Kiekviename kolektyve, nebūtinai tik Seime, turi išlikti pusiausvyra, t.y. panašus moterų ir vyrų kiekis - tuomet yra sveikesnė darbo atmosfera ir pats rezultatas yra gerokai kokybiškesnis. Tačiau tas dalykas turi išsirutulioti natūraliai, jo negalima primesti.
Kalbant apie tuos moterų ir vyrų skirtumus, man labai patiko Margaretos Tečer (Margaret Thatcher) pasakyta citata: „Jeigu nori, kad politikoje būtų kas pasakyta, kreipkis į vyrą, bet jeigu nori, kad būtų padaryta, kreipkis į moterį”. Iš tikrųjų pastebėjau, kad moterys yra nuoseklesnės, kruopštesnės, kryptingesnės, labiau užsispyrusios ir galbūt pasižyminčios gera nuojauta. Vyrai labiau yra linkę demonstruoti savo ambicijas, dėl to sunaudoja labai daug laiko ir energijos. Galbūt išties moterys yra jautresnės, švelnesnės, tačiau politika labai greitai užgrūdina. Prisimenu, iš pradžių kartais ir jautriau sureaguodavau, tačiau kuo toliau, tuo labiau užsigrūdinau. Čia tu neturi teisės rodyti savo vidinės būsenos, savijautos. Politikoje tai netoleruotina! Ar įmanoma suderinti karjerą su šeima? Žinoma, kai neturi šeimos, yra visapusiškai didesnės galimybės daug daugiau nuveikti. Bet kokiu atveju šeima yra labai svarbi, todėl dėsiu visas pastangas, kad šiuos du dalykus suderinčiau”.
Tai pačios moters pasirinkimas!
Ekonomistė Ingrida ŠIMONYTĖ didžiojoje politikoje atsidūrė neplanuotai, susiklosčius sunkiai ekonominei situacijai, ir užėmė labai svarbų finansų ministrės postą.
“Manau, kad moterų neaktyvų dalyvavimą politikoje lemia pačių moterų pasirinkimas, kitaip sudėlioti prioritetai - paprastai moters gyvenimo prioritetas yra šeima, kiti dalykai tarsi natūraliai pasitraukia į antrą planą. Todėl nemanau, kad geri yra „iš aukščiau nuleisti” planai tam tikrose pozicijose turėti tam tikrą procentą moterų. Reikia nepamiršti, kad ministrių turėjome ir anksčiau daugumoje vyriausybių. Tema turbūt sulaukė dėmesio ir dėl to, kad pirmą kartą tiek valstybei, tiek ir Seimui vadovauja moterys, o to nėra buvę lig šiol, - svarsto finansų ministrė I.Šimonytė. - Profesiją rinkausi sąmoningai, ekonomika žavėjo dar mokykloje, ūkio virsmas iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką atrodė labai viliojantis procesas, vertas domėtis juo ir dalyvauti jame nuo pat pradžių. Tuo metu ekonomika tikrai nebuvo vienas iš populiariausių tarp abiturientų pasirinkimų, bet mane ji tikrai domino. Kita vertus, profesijos pasirinkimas su politika nesusijęs - tikrai „neprojektavau” savęs politike, dirbau eksperto darbą ir jis man patiko. Todėl didžiojoje politikoje esu dėl įvykusių labai staigių pokyčių. Mintys ir nuotaikos plūdo tada, kai reikėjo apsispręsti, o tapus ministre jau lieka tik dirbti. Turiu pasakyti, kad apsispręsti nebuvo lengva, nulėmė pareigos jausmas, tikėjimas Vyriausybės komanda ir tuo, kad tai, ką darome, padės išbristi iš problemų ir išbrisime iš jų sustiprėję. Galiu pasakyti, kad jeigu ekonominė situacija būtų gera, tikrai nebūčiau ėmusis šio darbo - atsisakyti imtis man pasiūlytos atsakomybės kebliomis sąlygomis man pasirodė nepilietiška”.
Toks buvo likimas!
Pirmąkart mūsų šalies istorijoje garbingą Seimo pirmininko postą užėmė didelę politinę patirtį turinti moteris Irena DEGUTIENĖ.
- Tapusi Seimo pirmininke, galbūt išgirdote atsiliepimų, kad įkvėpėte moteris nebijoti ir siekti užsibrėžtų tikslų?
- Mano kolegės tikrai nuoširdžiai džiaugėsi, kad mes, moterys, esame ne kitokios ir galime daug ko pasiekti - dėl mano pavyzdžio jos pačios pasijuto tvirčiau ir stipriau. Galbūt moterys jaučia ir nevisavertiškumo kompleksą, vis dėlto mes esame tokia patriarchalinė valstybė. Tad džiaugiuosi, kad dabar moterų yra daugiau ir versle, ir politikoje, ir viešajame sektoriuje. Moterys dabar gali pasiekti tiek, kiek ir vyrai.
- Kuo, jūsų nuomone, moterys pranašesnės už politikus vyrus?
- Iš tikrųjų būtų gerai, jei politikoje moterų atsirastų daugiau. Moterys politikės, su kuriomis dirbu ne vienus metus, tikrai yra tolerantiškesnės, ramesnės. Nors sakoma, kad jos yra labiau linkusios regzti intrigas, tarp jų egzistuoja didesnė konkurencija, tačiau tikrai bent jau tarp politikių moterų nesveikos konkurencijos matau kur kas mažiau nei tarp politikų vyrų.
- Sakykite, ar atėjus į politiką, būdavo momentų, kai nesmagiai pasijusdavote vyriškame kolektyve?
- Kai 1996 m. buvau išrinkta į Seimą ir netrukus tapau socialinės apsaugos ir darbo ministre, Vyriausybėje buvome tik dvi moterys - Laima Andrikienė, kuri buvo Europos reikalų ministrė, ir aš. Kai Europos reikalų ministerija buvo reorganizuota, likau tik aš viena. Iš tiesų kartais jausdavausi lyg ne savo rogėse, ypač kai būdavo kokie oficialūs renginiai, į kuriuos ministrai ateidavo su savo žmonomis, o man reikėdavo vestis vyrą. (Šypsosi.) Tai išties tuo metu buvo gal ir ne visai įprasta: dalykiniai pokalbiai vyksta tarp vyrų, su kuriais turiu būti, o moterų būrelis kalbasi visai apie kitką, t.y. ne apie valstybės politiką.
- Niekuomet nejutote diskriminacijos?
- Tie ministrai, su kuriais dirbau visose vyriausybėse, man tikrai liko labai geri kolegos ir bičiuliai iki šios dienos - mes ir pabendraujame, ir pasišnekame. Noriu pasakyti, kad kaip moteris ministrė tikrai nejutau diskriminacijos, kad ko nors nesuprantu ar elgiuosi ne taip, kaip reikia. Iš tiesų visada jaučiau pagarbą. Taigi tarsi buvo apėmęs toks dvejopas jausmas - jaučiausi tarsi ir nejaukiai, bet kartu buvau savo vietoje.
- Kuo paviliojo ta politika, kad ne vienus metus išdirbusi gydytoja, atsisakėte balto chalato?
- Gydytoja buvau išdirbusi 22 metus, tad nostalgiją savo profesijai jaučiau kokį ketvertą metų. Būdavo, pacientai paskambinę sako: “Daktaryte, ar jums Dievas protą atėmė? Kodėl jūs išėjote į politiką?” Kartais pasitaikydavo silpnumo valandėlių, kai aš pagalvodavau, kad gal neteisingai pasielgiau. Juk darbas politikoje iš tikrųjų labai sunkus. Bet jei jau padarei žingsnį, kelio atgal nebėra. Esu iš tų žmonių, kurie žiūri į priekį, nesižvalgau atgal. Matyt, toks buvo likimas, tokia Dievo valia, jeigu aš taip pasielgiau.
- Jūs puikus pavyzdys, kad moteriai įmanoma lipti karjeros laiptais ir sukurti darnią šeimą...
- Tikrai įmanoma, tačiau reikalingas pačios šeimos ir ypač sutuoktinio palaikymas. Na, mūsų šeimoje visada buvo darna - namuose pasidalydavome visais buities darbais. Vaikai buvo išmokyti savarankiškumo nuo mažumės, mat mums abiem su vyru ligoninėje tekdavo budėti ir naktimis, ir paromis, o kartais ir per šventes. Bet mes su vaikais ir į teatrus vaikščiodavome, ir į parodas eidavome, ir po Lietuvą važinėdavome. Tais laikais jokių užsienių nebūdavo, todėl atostogas praleisdavome mano tėviškėje Druskininkuose arba važiuodavome prie ežerų. Ir dabar kalbantis vaikai, kurie jau yra brandūs, savo šeimas sukūrę žmonės, sako: “Tu visada mums buvai rūpestinga mama. Ir mes niekada nejutome skriaudos, nebuvome palikti be priežiūros, visada turėjome su kuo pasikalbėti”. Pripažįstu, jeigu nebūtų šeimoje darnos, tikriausiai mane būtų užgraužusi sąžinė, kad aš dėl savo karjeros paaukojau tai, kas yra svarbiausia ir brangiausia, t.y. šeimą.
- Paprastai moterys kaip tik yra linkusios kaltinti šeiminį gyvenimą dėl nesusiklosčiusios karjeros...
- Tai kiekvieno žmogaus apsisprendimas ir požiūris į vertybes, gyvenimą ir jo prasmę. Man visada šeima buvo svarbiausia. O kad dar galėjau palypėti ir karjeros laiptais, pirmiausia esu dėkinga savo šeimai ir savo vyrui. Jis mane visada paragindavo: “Tu gali!”. Tikriausiai tai ir buvo postūmis į priekį - pasiekti tai, ką esu pasiekusi.
- Įdomu, ar jums nesvetimos moteriškos silpnybės?
- Esu normali moteris su savo emocijomis. (Šypsosi.) Laisvalaikiu pasidomiu stiliumi, paskaitau apie kosmetikos naujienas. Nenoriu būti netvarkinga, pirma laiko pasenti. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis kiekvienai moteriai yra savotiškai įdomus ir gražus. Mano stilius yra konservatyvus, ekstravagantiškų rūbų aš neturiu ir tikriausiai net nejaukiai jausčiausi su jais. Kiti atkreipia dėmesį į mano konservatyvią šukuoseną. Iš tikrųjų nuo studijų laikų mano plaukai buvo itin trumpi - aš savęs kitaip net ir neįsivaizduoju. Jeigu nors šiek tiek atauga plaukai, bėgu jų kirptis. (Šypsosi.)
- Ar galime jus pavadinti tokia moterimi, kuri į darbą nepasidažiusi lūpų nevažiuotų?
- Galite. (Šypsosi.)
Deimantė Zailskaitė
