Šiandien sukanka 20 metų, kai Klaipėdos tikintiesiems buvo grąžinta eksproprijuota Marijos Taikos Karalienės bažnyčia.
Paminėti šių iškilmių turėtų susirinkti pusė Klaipėdos. Mat kadaise, 1956-aisiais ir vėlesniais metais, visa Klaipėda aukojo jos statybai ir beveik kiekvienas miestelėnas buvo susijęs su ja.
Kai beveik užbaigta bažnyčia buvo atimta, tikintieji ir juos palaikantieji beldėsi į visas įmanomas sovietines ir užsienio instancijų duris. Tačiau jų balsas tebuvo išgirstas jau prasidėjus atgimimui. Tačiau ir tuomet reikėjo labai ilgų derybų, kad bažnyčioje įkurdinta filharmonija būtų iškelta, ir šventovė būtų atiduota tiems, kurie jai aukojo ir statė.
Šiandien pateikiame Andželos Blažaitytės ir Godos Povilaitytės parengtą Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statymo, atėmimo ir grąžinimo istorijos fragmentus.
Vieninteliai sovietmečiu statyti maldos namai
Prasidėjus N. Chruščiovo „atlydžio“ laikotarpiui, 1956 m. buvo duotas leidimas statyti naują bažnyčią.
Tuometinis vikaras Bronislovas Burneikis prašė, kad tam tikslui būtų atiduoti liuteronų Šv. Jokūbo bažnyčios griuvėsiai. Tačiau liuteronų konsistorijos viršininkui nesutikus, Vykdomojo komiteto sprendimu, Klaipėdos katalikų bendruomenei buvo skirtas Rumpiškės gatvėje esantis 1 ha pelkėtas žemės plotas.
Tikinčiųjų surinktos nemažos aukos bei savanoriškas darbas lėmė sparčią statybų eigą. Pirmiausiai reikėjo užpilti pelkėtas vietoves. Taigi klaipėdiečiai per kelias savaites pelkę užpylė, sunkvežimiais veždami žemes ir griuvėsių atliekas. Užpylus pelkes, prasidėjo statybos darbai. Bažnyčia buvo statoma pagal architekto Juozo Baltrėno projektą. Numatyta klasikiniais elementais dekoruota modernaus stiliaus trinavė bažnyčia su 70 metrų aukščio bokštu.
1957 m. birželio 30 d. surengtos didelės bažnyčios kertinio akmens pašventinimo iškilmės. Tuomet buvo paskelbtas bažnyčios statymo aktas. Šių iškilmių metu jauniesiems katalikams suteiktas Sutvirtinimo sakramentas.
Po šios iškilmingos dienos prasidėjo intensyvūs statymo darbai. Statomos bažnyčios ūkvedžiu buvo paskirtas A. Stonys. Kun. Bronislovas Burneikis prižiūrėjo statybą ir jos eigą, taip pat ieškojo statybinių medžiagų. Statybai vadovavo ir finansinę apskaitą vedė klebonas kun. L. Povilionis, o kunigai V. Rašimas ir B. Talaišis važinėjo po Lietuvą, rinkdami aukas bažnyčios statybai. Aukojo ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje gyvenantys žmonės. Per tris metus tikintieji už suaukotas lėšas pastatė 63 metrų ilgio ir 25 metrų pločio bažnyčią, talpinusią apie 3 tūkstančius žmonių.
Valdžia persigalvojo
Statybos darbams jau artėjant į pabaigą, nuo 1959 m. prasidėjo trukdymai. SSRS Religinių kultų reikalų tarybos vadovybė sugriežtino savo požiūrį. Buvo ieškoma priežasčių uždrausti bažnyčios atidarymą. Pats SSKP CK generalinis sekretorius N. Chruščiovas, anksčiau propagavęs „atšilimo“ politiką, buvo prieš naujos bažnyčios statybą Klaipėdoje. Šiuo klausimu sušauktajame LKP CK biuro posėdyje dar buvo siūlymų atidaryti naująjį pastatą, tačiau lemiamą žodį turėjo A. Sniečkus. Šis žmogus buvo priešiškas katalikų vykdomai veiklai Lietuvoje, dėlto derėjo tikėtis nepalankaus jo sprendimo.
Taigi 1961 metų pradžioje tapo aišku, kad Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia taip ir liks neatidaryta. Pretekstu ją atimti tapo valdžios organizuotas statytojų teismas. Bažnyčios statytojai buvo apkaltinti kyšininkavimu, spekuliavimu statybinėmis medžiagomis, valstybinių lėšų grobstymu, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, spekuliavimu valiuta ir pripažinti kaltais. Didžiausią bausmę gavo buvęs jos klebonas kun. L. Povilionis (8 metai laisvės atėmimo, konfiskuojant turtą). Kun. B. Burneikis buvo nuteistas 6 metams.
Nespėjo užbaigti
Nepaisant tikinčiųjų prieštaravimų, 1962 m. prasidėjo bažnyčios griovimo darbai. Atimtas pastatas buvo aptvertas aukšta tvora, kuri turėjo saugoti šventovę nuo smalsuolių akių. Visi bažnyčios vidaus įrengimai buvo naikinami be gailesčio.
Dekoracijos buvo užteptos derva, išgriauti įrengimai, centrinis altorius išdaužytas ir užtinkuotas, išardyti kiti altoriai, brangūs gipsiniai kryžiaus kelio bareljefai daužomi ir traiškomi po traktoriaus vikšrais, vėliau šios skeveldros buvo sumestos į purvą, sunaikinti visi puošybos elementai bei nugriauti bokštai. Tais pačiais metais šis pastatas buvo perduotas Lietuvos SSR liaudies filharmonijai. Jame įkurtas šios įstaigos filialas.
Taigi nuo 1960 m. iki 1988 m. dėl sovietų antibažnytinės politikos tikintieji negalėjo naudotis Marijos Taikos Karalienės bažnyčia, tačiau nuo 1979 m. pastebimi itin aktyvūs dvasininkijos ir tikinčiųjų veiksmai, siekiant bažnyčią susigrąžinti. Iš viso apie 20 kartų tikintieji kreipėsi į valdžios atstovus, prašydami jiems sugrąžinti maldos namus. Peticijos, prašymai buvo siunčiami į įvairias valdžios institucijas. Nuo 1981 m. katalikai juos pradėjo įteikinėti tiesiai valdžiai į rankas. Tam buvo suorganizuota dešimt kelionių į Maskvą. Pirmasis prašymas buvo išsiųstas dar 1972 m., o paskutinis - 1987 m. pradžioje.
Visi prašymai buvo pasirašinėjami ne tik Klaipėdos miesto, bet ir aplinkinių vietovių tikinčiųjų. Didžiausią parašų skaičių (148 149 parašai) pavyko surinkti 1979 m. liepos 1 d. Parašų rinkėjai tapo opozicinės veiklos dalyviais. Jie buvo persekiojami KGB struktūros. Tuos, kuriuos pavykdavo sugauti, valdžia tardydavo, o surinktieji parašai iš jų būdavo atimami. Tokią valdžios politiką smerkė užsienio valstybių tikintieji. Jie taip pat siuntė peticijas Sovietų Sąjungos vadovybei. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje sovietinė vyriausybė pažadėjo padėti Klaipėdos tikintiesiems. Tačiau tikinčiųjų netenkino pažadai pastatyti kitą bažnyčią ar praplėsti senąją, jie reikalavo sugrąžinti buvusius maldos namus. Nors pastangos iki tol buvo bevaisės, tačiau ne bereikšmės, nes tik politiniai pokyčiai lėmė religijos laisvę, o kartu ir bažnyčios grąžinimą katalikų bendruomenei.
Grąžino
Antra Klaipėdos miesto katalikų religinė bendruomenė buvo įregistruota 1988 m. liepos 20 d. Dar neatgautoji bažnyčia jau turėjo ir savo kleboną. 1988 m. gegužės 31 d. kun. B. Burneikis Telšių vyskupo buvo paskirtas dar nesugrąžintos tikintiesiems Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonu ir dekanu. 1988 m. lapkričio 24 d. filharmonija surengė paskutinį koncertą, o lapkričio 25 d. koncertų salė jau buvo paruošta tos dienos vakarinėms Mišioms. Iškilmingas šv. Mišias aukojo Telšių vyskupas Antanas Vaičius kartu su Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonu Bronislovu Burneikiu ir Klaipėdos dekanato kunigais.
Netrukus prasidėjo intensyvūs atstatymo darbai. Pusę milijono rublių atstatymui skyrė valstybė. Tačiau remontui reikėjo mažiausiai dviejų milijonų rublių, tad vėl buvo renkamos aukos. Didžiausią bažnyčios atkūrimo darbą nuveikė pats klebonas B. Burneikis. JAV jis surado mecenatus, lietuvius pranciškonus, kurie padovanojo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčiai elektroninius vargonus, kainavusius daugiau kaip 65 000 JAV dolerių. Parapijos gyventojai B. Burneikiui turėtų dėkoti ir už bažnyčios varpus, kuriuos jis pats ir nuliedino. Deja, visiškai pabaigti bažnyčios įrengimo darbų šiam atsidavusiam žmogui nebuvo lemta. Po sunkios ligos 1991 m. rugsėjo 10 d. jis mirė. Jo pradėtus darbus tęsė buvęs Mažeikių parapijos klebonas kun. Jonas Gedvila.
Sudėtinga Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios raidos istorija. Susidūrusi su stipriomis represinėmis jėgomis, realiai ji pradėjo funkcionuoti tik praėjus maždaug trisdešimčiai metų nuo jos pastatymo. Ir vis dėlto ne veltui bažnyčia buvo pradėta statyti, ne veltui buvo rengiami žygiai jai gelbėti. Jau 20 metų bažnyčia kuria savo naują veiklos etapą. Neapvildama savo statytojų lūkesčių, ji tapo vienais gražiausių Klaipėdos miesto katalikų maldos namų.
Minėjimo programa
• 16 val. bažnyčios bokšto lankymas.
• 16.50 val. skambės prel. Bronislovo Burneikio nulieti varpai.
• 17 val. pranešimas: „Varpai prel. Bronislovo Burneikio gyvenime.“ Skaito Vilniaus dailės akademijos leidyklos redaktorius Povilas Šverebas.
• 18 val.\tab iškilmingos šv. Mišios.
Andžela Blažaitytė, Goda Povilaitytė
