Tomui Čyvui

Jūsų minėta statistika surinkta ne apgraibom, o pagal gana gerą pjūvį ir atliko ją aukštos kvalifikacijos specialistai. Joje nėra informacijos, kiek pavagiama arba kokia yra duodamų kyšių apimtis. Tas milijardas tėra sąlyginis skaičius, jis gali būti ir didesnis.
Norint, per metus būtų galima sutaupyti 300 – 400 mln. Lt, bet tam reikia turėti tokį tikslą ir imtis priemonių, o ne vien tik kalbėti apie taupymą.

Puikiai žinau šiuos skirtumus. Konkursai, apklausos ir derybos (sorry, kad netikslinu pavadinimų pagala kodeksus) yra vešųjų pirkimų būdai.

Bėda ta, kad mūsų viešuosiuose pirkimuose, jei tikėsime ne mano pramanyta, o VPT ir Transparency international pateikiama "apgraibom" surinkta statistika, "išplaunama" nuo pusės iki pusantro milijardo. Bet ir tai tik kyšių skaičiai. Korupcija visuregzistuoja, tai faktas. Tik apie tai yra štisos studijos parašytos ir jokių galutinių sprendimo modelių nėra. Apsivertimas beprasmiais popieriais - jokia ne išeitis. Tai akių dūmimas ir slėpimasis nuo problemos.

Dėl viso kito - sutinku.

Šiaip jau, užsiimant kritika, reikėtų žinoti kas yra „viešasis konkursas“ ir „viešasis pirkimas“. Pirmąjį reglamentuoja Civilinis kodeksas, pastarąjį — Viešųjų pirkimų įstatymas.

Remiantis Eurostato teikiama informacija, viešuosiuose pirkimuose per metus pavagiama tarp 10 iki 15%, skaičiuojant nuo metinės apyvartos. Pasaulio bankas — kategoriškesnis, jo tvirtinimu ta dalis sudaro tarp 30 – 40%. Taigi, korupcija viešuosiuose pirkimuose egzistuoja visame pasaulyje, išvengti jos yra neįmanoma. Vienintelis dalykas, kurį galima padaryti, tai įtakoti tą procesą vienokiu ar kitokiu laipsniu, atitinkamai, sumažinant galimybę nutekėti pinigams į šalį.

Lietuvoje viešuosiuose pirkimuose yra dvi problemos: teisinė bazė ir žmonės. Pirmoji yra netobula, antrieji — nekompetentingi. Ketvirtoji Viešųjų pirkimų įstatymo redakcija yra kvailysčių rinkinys, palyginus su tuo, kas yra ES Direktyvose. Poįstatyminiai aktai — tokia grafomanija, kurios niekas neskaito. Viešųjų pirkimų Tarnyboje nebeliko nė vieno specialisto, kuris sugebėtų perskaityti, kas parašyta ES Direktyvose, o Ūkio ministerijoje tokių niekada ir nebuvo. Viešųjų pirkimų įstatymo vaidmenį atlieka VPT darbuotojai, interpretuodami tą procesą savo nuožiūra. Koks to interpretavimo rezultatas, matosi be gilios analizės.

Pastaruosius 6 metus VPT dirba dėl įvaizdžio, o ne dėl esmės. Tam 2003 m. buvo atlikta Tarnybos restruktūrizacija, kurios metu iš jos buvo išvaryti arba pašalinti iš aktyvios veiklos specialistai (kurie patys nesusiprato išeiti ir nesutiko dirbti tik dėl iškabos). Į jų vietą buvo priimti nieko bendro su viešaisiais pirkimais neturėję asmenys, dažniausia savi, turėję įsijungti į Tarnybos munduro blizginimą. Tie, kurie nesuprato tokios „politikos“, taip pat paliko Tarnybą.

Yra dar viena problema. Viešuosius pirkimus reglamentuoja virš 100 teisės norminių aktų. Pirkimus dažniausiai vykdo komisijos, sudarytos visuomeniniais pagrindais, kurių nariai turi savo pagrindines funkcijas, tokių organizacijų kaip KAM‘as, turinčių Įsigijimų tarnybą, Lietuvoje nedaug. Nėra tokio supermeno, kuris, dirbdamas komisijoje visuomeniniais pagrindais, sugebėtų išstudijuoti tokį kiekį teisės aktų, nekalbant jau apie galimybę ką nors suprasti, žinant tų teisės aktų kokybę.

Taigi, kaip bus panaudoti tie 13,8 mlrd. Lt sprendžia visuomenininkai. Tai labiau panašu į nusikaltimą, o ne į veiklą. Kol nebus sukurta viešųjų pirkimų infrastruktūra, tol apie kokius nors pokyčius ar pinigų taupymą kalbėti neverta. Visa kita tėra šalutiniai veiksniai, jų tarpe ir asmeninės žmonių savybės.