Rokiškio krašto muziejaus lankytojams žadą atima uni-kalių tautodailininko Liongino Šepkos per visą gyvenimą išdrožtų skulptūrų – nuo telpančių delne iki kelių metrų aukščio – kompozicijos.
Vertėjas iš gamtos kalbos
Genialaus medžio drožėjo tautodailininko Liongino Šepkos (1907–1985) kūryba eksponuojama vienoje iš Rokiškio dvaro oficinų, šešiose salėse, iš jų penkias užima skulptūros, o šešta skirta jo atminimui įamžinti.
Papasakoti apie dievdirbio kūrinius neįmanoma – trūksta žodžių apibūdinti jo kūryboje vyraujančius medinius paukščius, žolynus, gėles, medžius, laukinius ir naminius gyvūnus, žmones, šventuosius, kryžius, grandines, ornamentus, simbolius.
Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai Onai Mackevičienei ne vienas lankytojas yra prasitaręs, kad jį apima jausmas, jog gyvūnai ir augalai kalbasi su žmonėmis, o L. Šepka yra tarsi vertėjas, kuris išverčia gamtos kalbą į žmonių.
Kiekvienas medžio drožėjo kūrinys byloja, kad tautodailininkas buvo ne šiaip gamtos mylėtojas, ne šiaip tikintis žmogus. Jis visa savo esybe jautė Dievo sukurto stebuklo – gamtos pasaulio – didybę, nors jo gimtojo kaimo moterėlės jį vadindavo bedieviu.
Kilęs iš paprastos šeimos, mokslų nekrimtęs meistras gamtą savo kūriniuose perteikė be jokio rafinuotumo, be gilių alegorijų. Anuomet jo daugelis net nesuprato, pašiepdavo už neva valstietišką primityvumą, keistas interpretacijas. Dabar žmonės lenkia galvą prieš tokį talentą.
Bene vienas įstabiausių, geriausiai L. Šepkos pasaulėjautą atspindinčių kūrinių yra „Paukščių balius“, sukurtas 1970–1972 metais. Prie stalo menininkas susodino per 200 paukščių, į puotą pakvietė miško žvėrių, stalą nukrovė vaišėmis, paprašė svečius aptarnauti 4 moterų. Dar du lėktuvus virš stalo pakabino.
„Po vaišių paukščiai leisis į kelionę. Pavargusieji galės sėsti į lėktuvą“, – paaiškino drožėjo mintį O. Mackevičienė.
Išdrožęs šv. Jurgį, kovojantį su slibinu, L. Šepka jam į rankas dėl viso pikto įdavė pistoletą.
Visi medžio drožėjo kūriniai kalba apie menininko savitą požiūrį į gyvenimą.
Pasak O. Mackevičienės, L. Šepka, paklaustas, iš kur semiasi idėjų kūrybai, atsakydavo, kad naktimis jį aplankanti nepažįstamoji pasako, ką daryti. Rytą atsikėlęs jis paima įrankius ir sėda prie medžio. Viskas esą taip paprasta.
Brolio mirtis atskleidė talentą
L. Šepka gimė 1907 metų rugsėjo 15 dieną Rokiškio rajono Šiaudinės kaime. Jo tėvai neturėjo daug žemės, gausi šeima vertėsi sunkiai. Trylikametis būsimasis drožėjas liko visiškas našlaitis.
Kaime L. Šepką laikė keistuoliu. Kartą jis buvo smarkiai sumuštas ir smurto pasekmes jautė visą gyvenimą. Šeimos nesukūręs L. Šepka netrumpai klajojo iš vienos vietos į kitą, kol prisiglaudė savo brolio Petro namuose. Mirus broliui, šeima susirūpino jam pastatyti paminklą.
Į penktą dešimtį įkopęs L. Šepka paėmė peiliuką ir su juo nebesiskyrė iki mirties.
Per dešimt metų jis sukūrė net tris paminklus broliui ir vieną tėvams. Visi jie eksponuojami Rokiškio krašto muziejuje.
Dviejuose paminkluose broliui ir paminkle tėvams išdrožta visu ūgiu stovinti Marija. Viename ji pavaizduota kaip paprasta kaimo moteris, apsigaubusi skara, su lietuviška knyga rankose, kituose dviejuose Marija vaizduojama kaip karalienė.
Vėliau jis broliui ir tėvams skirtas paminklų kompozicijas papildė angeliukais, išdrožė medines grandines, kurios turėjo apjuosti artimųjų kapavietę.
Sudėtingiausiu, daugiausia detalių turinčiu laikomas didysis paminklas broliui, pradėtas drožti 1955 metais.
Pagrindinis paminklo akcentas yra didelis medinis kryžius, apipintas gėlių girliandomis, vainikais, žydinčiomis alyvomis, paukščių figūrėlėmis ir kt.
Lentelėse išraižyti tekstai, karūnuotos širdys.
Pasak O. Mackevičienės, kuriai teko bendrauti su L. Šepka, jis testamentą išraižė medyje. Vienas pagrindinių jo prašymų buvo, kad per laidotuves nebūtų orkestro, o jo palaikai atgultų į Lebedžių kaimo kapines.
Laimę rado su žurnaliste
Muziejininkė pasakojo, kad drožėjas dažnai kentė nepriteklių, būdavo, kad ir valgyti neturėjo. Nepaisydamas finansinių sunkumų, asmeninių problemų jis nesiliovė kurti.
1961 metais tuometė Pandėlio valdžia nusprendė, kad jam geriau gyventi senelių namuose. Kūrėjas ten praleido dvejus metus ir juos vadino prakeiktais namais – taip jam ten nepatikę.
Išėjęs iš prieglaudos jis glaudėsi tai pas vienus, tai pas kitus žmones, kol gimtinėje nusipirko trobelę. Joje gyveno be elektros, pasišviesdavo žvake. Patys reikalingiausi daiktai jam buvo radijas, kurį visuomet nešiojosi, ir dviratis.
1970 metais, būdamas 63-ejų, L. Šepka susipažino su žurnaliste Danute Digriene. Ši vėliau tapo jo žmona. Tačiau gyvenimą su ja drožėjas susiejo ne iš karto, o po septynerius metus trukusio susirašinėjimo.
O. Mackevičienė sakė, kad juodviejų rašyti laiškai suteikia daug žinių apie L. Šepkos gyvenimą ir kūrybą.
„L. Šepka labai mėgo būti gamtoje, stebėti paukščius. Jam magėjo įsitaisyti gerus žiūronus“, – kalbėjo muziejininkė.
O. Mackevičienė juokavo, kad didžiąją jo meilę paukščiams nustelbė gal tik šuo Sargis, kurį jam padovanojo Danutė. Keturkojį draugą lepindavo tarsi kūdikį, jam atiduodavo skaniausią kąsnelį. Šunelis, skirtingai nei šeimininkas, buvo labai išrankus, ėdė tik liesą mėsą. Tad L. Šepkai dėl šuns gurmano tekdavo gerokai susiveržti diržą.
„Lionginas galėjo dieną ar kelias pats nieko nevalgyti, bet šuo visada buvo sotus“, – pasakojo ji.
1978 metais L. Šepka persikraustė gyventi pas mylimą moterį į Vilnių. O. Mackevičienės teigimu, tai buvo bene geriausias jo gyvenimo laikotarpis. Žmona jį apgaubė meile ir rūpesčiu.
Į savo gimtinę L. Šepka grįžo 1985-aisiais ir ne savo kojomis, o karste.
Saugo drožėjo atminimą
Pasak O. Mackevičienės, per 30 metų L. Šepka sukūrė apie 1,5 tūkstančio darbų. Didžioji jų dalis saugoma Rokiškio krašto muziejuje. Dar meistrui esant gyvam, 1971 metais, buvo atidaryta pirmoji ekspozicija dviejose salėse, paskui ji buvo nuolat papildoma.
Lankytojai čia gali pamatyti ir pirmuosius L. Šepkos kūrinius, ir patį paskutinį, kurio jis taip ir nebaigė.
Rokiškio krašto muziejus jau daug metų organizuoja L. Šepkos medžio drožėjų plenerus. Per juos sukurti darbai puošia miesto parką.
Inga SMALSKIENĖ
